Lietuvos kariuomenė
 
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

Lietuvos kariuomenės vado gen. mjr. A. Pociaus pranešimas konferencijoje „Parlamento gynyba 1991 metais

2010-01-12
image

Sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo rūmų istorinėje Kovo 11-osios salėje vyko Nepriklausomybės gynėjų sąjungos organizuota konferencija „Parlamento gynyba 1991 metais", kurioje dalyvavo ir pranešimą skaitė Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius.

 

Šioje konferencijoje taip pat kalbas sakė Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, monsinjoras Afonsas Svarinskas, Kovo 11-osios akto signatarai, Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjai ir kiti konferencijos svečiai.

 

Visas Lietuvos kariuomenės vado gen. mjr. A. Pociaus pranešimas:

 

„Sausio 13-oji gali būti įvardijama kaip naujos epochos, sukrečiančių pokyčių visumos besikuriančios valstybės gyvenime pradžia. Prasidėjo asmeninių apsisprendimų laikotarpis, pakeitęs ne tik mano, bet ir daugelio iš Jūsų gyvenimus. Tuometiniai įvykiai, įvykę prieš devyniolika metų, ypač stipriai paveikė jaunus žmonėms, padėjo stiprius pilietiškumo ir pagarbos savo šaliai bei jos žmonėms pamatus.

 

Nuo 1990 metų rudens Lietuvoje pradėjo kurtis pirmieji savanorių padaliniai, kurie jau tų pačių metų pabaigoje gavo užduotį - saugoti Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės rūmus Vilniuje, miestų savivaldybes ir kitus svarbiausius valstybės objektus. Tuometinė Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT) buvo įteisinta 1991 metais sausio 17 dieną, Aukščiausiosios Tarybos priimtu įstatymu. Paprasta ir logiška: gimęs vaikas gavo gimimo liudijimą.

 

Prasidėjus pirmiesiems ginkluotiems sovietinės armijos išpuoliams tapo aišku, kad okupacinė kariuomenė ne vien ginklu slopins Lietuvos Nepriklausomybę, ne vien represijomis sieks sugrąžinti sovietinę santvarką. Tarp lietuvių atsirado kolaborantų, kurie stojo prieš savo tautiečius, veikė „Jedinstvo" organizacija.

 

Sausio 11-13 dienomis Aukščiausiosios Tarybos rūmuose duota Lietuvos kario savanorio priesaika tapo naujos karinės organizacijos pradžia. Tai buvo teisinis pagrindas Lietuvos piliečiui ginti savo valstybę ginklu. Gynybos tarybos posėdyje nuspręsta, jog Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmus ginklu gins Lietuvos kariai savanoriai. Į šią sąvoką sutilpo visi Aukščiausiosios Tarybos rūmuose buvę gynėjai - Krašto apsaugos departamento darbuotojai, pasieniečiai, Aukščiausiosios Tarybos apsaugos pareigūnai, šauliai ir Lietuvos piliečiai, savo noru atėję ginti savo valstybės Laisvę ir Nepriklausomybę.

 

Savigynos jausmas buvo pabudęs visoje Lietuvoje. Savanorių atsirado visuose miestuose, miesteliuose ir kaimuose. Tereikėjo šiuos žmones suburti į vieningą, organizuotą ir valdomą struktūrinį vienetą - kaip ir pokario rezistencijos laikotarpiu.

 

Į Lietuvos kariuomenę, aš, kaip ir daugelis Jūsų, atėjau iš Sąjūdžio „žaliaraiščių". Kario savanorio priesaiką daviau 1991 m. sausio 11-osios vakare, čia - Aukščiausiosios Tarybos pastate. Pajutome: atėjo mūsų kartos išbandymo metas. Kas, jeigu ne mes? Buvo vyrų, kurie pasitraukė, nes pabūgo prisiekti ir likti ginti parlamento. Tokių buvo nedaug. Aš jų nesmerkiu. Gal jie išsigando rizikos - o ji buvo reali, pagalvojo apie savo vaikus, gal dar ką... Bet ir nepavydžiu jiems - sąžinė ir Dievas yra jų teisėjai.

 

Prisimenu graudų atsisveikinimą su savo žmona ir vaikais. Visi galvojome apie savo šeimas. Nedvejojome - rezistentams, partizanams buvo sunkiau, bet jie savo užduotį atliko. Manėme, dabar mūsų eilė.

 

Savanoriai ginklavosi medžiokliniais, sportiniais ir išsaugotais pokario partizanų ginklais, sprogmenimis ir „Molotovo" kokteiliais. Buvome įvairaus amžiaus, įvairių profesijų žmonės, atlikę privalomąją karo tarnybą sovietinėje armijoje, keletas - buvusių sovietinės armijos karininkų. Bet mes atėjome ginti idealų, kuriuos partizanai rašė krauju - Laisvė, Nepriklausomybė, Tėvynė.

 

Kai okupacinė kariuomenė užėmė Televizijos bokštą, budėjome dieną ir naktį. Paros metas neegzistavo, bet vis prieidavome prie lango pažiūrėti, ar dar tebestovi žmonės... Tai ta šimtatūkstantinė minia apsaugojo parlamentą - ne mes. Ką mes galėjome, vos pora šimtų šiaip ne taip ginkluotų vyrų... Būtume tik pademonstravę ginkluotą pasipriešinimą pasauliui - simbolinį pasipriešinimą.

 

Aprimus padėčiai Vilniuje, sausio pabaigoje, savanoriai, budėję Aukščiausiosios Tarybos pastate, nesėdėjo rankų sudėję ir nelaukė - jie, įsirengę gynybines pozicijas ten gyveno ir pradėjo aktualiausių karinių dalykų mokymą. Po paros budėjimo, neramaus miego didžiulėje patalpoje, į pamokas ateidavo nepailsėję. Nors buvo išvargę, bet užsiėmimuose dalyvaudavo aktyviai. Jie suprato, kad tai, ko mokoma, yra būtina, nes nežinia, kiek gali tekti kovoti.

 

Nors mokymams trūko literatūros lietuvių kalba, nebuvo pakankamai mokymo priemonių, bet su kiekviena diena viskas stūmėsi į priekį - diena iš dienos kaupėsi mokomoji medžiaga, vaizdinės priemonės, patirtis.

 

Dėka visų tąkart Aukščiausiąją Tarybą gynusių žmonių, taip pat ir SKAT, sovietų tankai nesiryžo jos šturmuoti. O iš pirmųjų SKAT prisiekusių karių, kurie per pirmuosius tarnybos gyvavimo metus neišėjo ieškoti „lengvesnės duonos", išaugo dabartinės savanorių pajėgos - svarbi Lietuvos kariuomenės dalis.

 

Lietuvos kariuomenė - tai ne vien profesinės karo tarnybos kariai ir kariai savanoriai. Mes turime per beveik devyniolika metų parengtą karinį rezervą, dar sovietinėje kariuomenėje tarnavusius vyrus, kurie savo žiniomis ir pagal amžių atitinka karinio rezervo reikalavimus. Tapęs kariuomenės vadu išsikėliau sau uždavinį - surinkti, sutvarkyti ir suskaičiuoti mobilizacinį šalies rezervą. Sieksiu, kad kiekvienas Lietuvos vyras žinotų, kur jis turi kreiptis paskelbus mobilizaciją. Tikiuosi, kad kadencijos man užteks šiai užduočiai įvykdyti. Ir jei, neduok Dieve, pasikartotų panašūs įvykiai, į Lietuvos gynybą stotų ne tik Lietuvos kariuomenė, bet ir organizuotas, parengtas rezervas.

 

Prisimindamas devyniolikos metų senumo įvykius, džiaugiuosi, kad jau užaugo nauja būsimų šalies gynėjų karta, gimusi ir augusi laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje. Vieni šios kartos atstovų - pirmo ir antro kurso kariūnai, studijuojantys Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. Jie pasirinko šią atsakingą, sunkią ir reikalaujančią pasišventimo profesiją laisvoje ir nepriklausomoje šalyje, visateisėje tarptautinės bendrijos narėje, turinčioje savo kariuomenę, kuri kalba gimtąja kalba ir gina gimtąjį kraštą.

 

Džiugu, kad net ir sustabdžius šaukimą į privalomąją karinę tarnybą savanorių, ateinančių tarnauti į Krašto apsaugos savanorių pajėgas, nė kiek nesumažėjo. Jauni žmonės čia ateina ir toliau, čia jie randa savo bendraminčių, kuriems svarbu, kas gins Tėvynę, kuriems rūpi šalies gynyba, kurie jaučia pareigą.

 

Laisvos šalies laisvi piliečiai savanoriškai pasižada ją ginti ir atsakingai vykdo savo priesaiką - tokia ir turi būti mūsų valstybės pažangios tautinės sąmonės samprata.

 

Ačiū visiems, kurie buvote prieš devyniolika metų čia, Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, prie Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto, kitų objektų ir išlaikėte istorijos pateiktą egzaminą mūsų kartai. Ačiū už tai, kad šiandien vėl esame kartu Nepriklausomoje, Laisvoje Lietuvoje, kuri yra NATO ir Europos Sąjungos narė.

 

Mes buvome, esame ir būsime..."

 

 

KAM nuotraukų archhyvo nuotr.

Komentuokite
Krašto apsaugos ministerija pasilieka teisę pašalinti komentarus, įžeidžiančius žmogaus garbę ir orumą, skatinančius tautinę, rasinę, religinę nesantaiką, skatinančius smurtą.
Vardas
El. paštas
Komentaro tekstas
Apsaugos kodas secimg

 facebooktwitterinstagram youtube 
 

 
 

 
 
 
 

 
 
 
 
 
 
 
Sprendimas: Fresh Media