Lietuvos kariuomenė
 
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

Gen. ltn. Arvydas Pocius: „Laisvė kainuoja“

2014-07-23
image

Dalijamės Lietuvos kariuomenės žurnale „Karys" (2014 m., Nr. 6) publikuotu, Karinės periodikos redakcijos vyr. redaktoriaus parengtu interviu su Lietuvos kariuomenės vado pareigas baigiančiu eiti generolu leitenantu Arvydu Pociumi.

 

„Aš džiaugiuosi, kad jūs išmokote dirbti „šoną by šoną" (šis lietuviškai skambantis teiginys dari kalba reiškia „petys petin") su mūsų „aitvarais", - tokiais žodžiais Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Arvydas Pocius birželio mėnesį pasveikino Afganistano Islamo Respublikos Zabulo provincijos nacionalinės greitojo reagavimo kuopos karius, kurie po penkerių metų bendro darbo su Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų (SOP) eskadronu „Aitvaras" nuo š. m. birželio perėmė atsakomybę už saugumą minėtoje provincijoje.

 

Kaip žinia, šis gen. ltn. Arvydo Pociaus vizitas į Afganistaną buvo paskutinis jam einant kariuomenės vado pareigas, o jau liepos pabaigoje generolas, kaip pats užsiminė, baigs tarnybą Lietuvos kariuomenėje, trukusią daugiau nei dvidešimt ketverius metus.

 

Nelengva prisiminti viską, kas vyko nuo savanoriškos pirmųjų Sąjūdžio mitingų apsaugos, vėliau peraugo į nepriklausomybę atsikovojusios Lietuvos kariuomenės kūrimą, okupacinės kariuomenės išvedimo priežiūrą ir ilgametę tarnybą Tėvynei, atvedusią net iki kariuomenės vado posto. Todėl baigiantis Kariuomenės vado kadencijai pasistengėme apžvelgti ne tiek visą gen. ltn. Arvydo Pociaus nueitą karišką kelią, kiek pastarųjų penkerių metų pasiekimus, kuriuos daugelis prieš tai laikė neįmanomais, bei užduotis, kurių įgyvendinimas kai kam taip pat atrodė sunkiai suvokiamas.


Visi Lietuvos kariuomenės vadai, ėję šias pareigas po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m., susidūrė su skirtingais iššūkiais: kam teko koordinuoti kariuomenės atkūrimo procesą, kam diegti joje vakarietiškus standartus, kam - vesti mūsų karius į NATO. Su kokiais iššūkiais susidūrėte Jūs, tapes Lietuvos kariuomenės vadu 2009-aisiais?

 

Didžiausias iššūkis buvo finansinis nuosmukis, kurį teko patirti mūsų kariuomenei po to, kai 2008 m. pabaigoje prasidėjo ekonominė krizė. Įsivaizduokite, finansavimas sumažėja beveik per pusę, mažinamos karių algos ir t.t. Todėl kai kurios geros idėjos, su kuriomis atėjau į šias pareigas, paprasčiausiai negalėjo būti įgyvendintos. Tuomet teko peržiūrėti savo ketinimus bei tikslus ir paprasčiausiai perskirstyti prioritetus, apsisprendžiant, ką galima padaryti esamoje situacijoje.

 

Kitas svarbus aspektas buvo poreikis peržiūrėti valstybės gynybos sampratą. 2004 m. Lietuvai tapus NATO nare, daug ką ištiko tam tikra euforija, kuri reiškė, kad su šalies gynyba dabar yra ir ateityje visuomet viskas bus gerai. Kitaip tariant, labai greitai įsivyravo nuostata, kad Aljansas mus apgins ir patiems rūpintis savo kariuomene kaip ir nebereikia, užtenka pasirodyti vienoje ar kitoje tarptautinėje operacijoje.

 

Tačiau įsigilinus į realią situaciją, kurioje pradėtų veikti kolektyvinės gynybos principas, paaiškėjo, kad minėtoji euforija bei nusiraminimas yra ne vietoje ir ne laiku. Sėkmingai įgyvendinus šį peržiūros procesą, atsirado naujas šalies gynybos matymas ir nauja vizija, kaip įgyvendinti Lietuvos - jau NATO narės - gynybą. Svarbu pabrėžti, kad po pirmųjų minėtojo peržiūrėjimo žingsnių kartu su politine valdžia buvo imtasi konkrečių veiksmų, pradėti kurti Lietuvos gynybiniai planai ne tik mūsų šalies, bet platesnio regiono, įtraukiant Latviją, Estiją ir Lenkiją, mastu. Tuo pačiu buvo aktyviai dirbama su Aljanso vadovybe bei Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) atstovais, klausiant jų, kokiu būdu NATO bei didžiausią „svorį" šioje organizacijoje turinti šalis padės mums atsiradus tokiam poreikiui.

 

Taigi, tik pradėjęs eiti Lietuvos kariuomenės vado pareigas aš supratau, jog šis - šalies gynybos - aspektas yra keistinas, siekiant įdiegti naują visuomenės bei politikų požiūrį į kariuomenę ir kartu transformuoti pastarąją iš vidaus. Na, o visos Lietuvoje nesenai vykusios ir tebevykstančios pratybos ir politiniai pastarojo meto poslinkiai, didinant finansavimą krašto apsaugai, tarsi ir parodo, jog prieš penkerius metus iškeltus uždavinius pavyko išspręsti.

 

Nors kariuomenės transformacija vyko paraleliai su jūsų minėtu šalies gynybos koncepcijos peržiūrėjimu, šie procesai tarsi ir nesulaukė didelio visuomenės ar net gynybos politikos ekspertų dėmesio. Ir tik dabar, kuomet įvykiai Ukrainoje parodė realią situaciją Rytų Europoje, jūsų minėta narystės NATO euforija baigėsi. Ar sutinkate, kad didžiausia grėsmė yra grėsmės neigimas?


Politikų prerogatyva yra skirstyti valstybės biudžeto lėšas, o šalies gynybos reikalai yra viena sudėtinių to biudžeto dalių, kurios prioritetinis arba neprioritetinis statusas priklauso ne nuo kariškių.  Manau, kad įvykiai Ukrainoje daug kam, ypač tiems, kuriems neužteko karo Gruzijoje pamokų, atvėrė akis, ir požiūris į valstybės gynybą ims keistis. Taip pat turi keistis požiūris ir į pačių lėšų panaudojimą, atsižvelgiant į naujausias tendencijas NATO viduje, kur vis didesnę svarbą įgauna vadinamoji „išmanioji gynyba" (angl. smart defence). Tačiau reikia suprasti, kad ši koncepcija nenumato principo „kaip padaryti kuo geriau turint kuo mažesnes lėšas", nes toks požiūris neturi nieko bendra su racionaliu pinigų panaudojimu.

 

Svarbiausias dalykas, kalbant apie šalies gynybą ir jos finansavimą, yra įsisąmoninti ir suprasti, jog šie pinigai nėra „išleidžiami" krašto apsaugai. Tai yra investicija į šalies saugumą. Juk jei mes pasistatome namą, siekiame ir priklausančią teritoriją aptverti tvora, name turi būti rakinamos durys. Tai yra mūsų investicija į asmeninį saugumą. Toks pat požiūris turi dominuoti ir valstybiniu lygmeniu. Todėl tiek visuomenė, tiek politikai turi suprasti, kad iš nieko neatsiranda kažkas ir neinvestuodami į krašto gynybą mes nebūsime saugūs netgi po NATO „skėčiu". 

 

JAV ant memorialo Korėjos karo aukoms yra labia paprastas, lakoniškas, tačiau tuo pat metu „geležine logika" alsuojantis užrašas - „freedom is not free" (liet. laisvė nėra nemokama) ir aš manau, kad tai turi būti esminė požiūrio į šalies gynybą aksioma.

 

 Kai kalbame apie kariuomenės transformaciją, vykusią per pastaruosius penkerius metus, daug kas išskiria naujai atsiradusius kario moralės standartus, išaugusį fizinio pasirengimo vaidmenį. Tuo pačiu Lietuvos kariuomenėje atsirado ir nauji padaliniai, užsiimantys informacinėmis operacijomis. Ar laikote šias inovacijas vykusiomis?

 

 Daug idėjų prieš tapdamas Lietuvos kariuomenės vadu aš pasisėmiau dirbdamas NATO strateginės transformacijos vadavietėje, nes buvimas Aljanso vadovybės viršūnėje yra itin palanki terpė susipažinti su inovacijomis. Kalbant konkrečiai, NATO transformacijos vadavietės uždavinys būtent ir yra Aljanso šalių kariuomenių ateities vizijų kūrimas, jų įgyvendinimas bei tarpusavio suderinamumas. 


Taigi idėjos, susijusios su kai kurių naujų Lietuvos kariuomenės padalinių, pvz., Strateginės komunikacijos departamento, atsiradimu, buvo inspiruotos patirties dirbant patys į petį su Aljanso kolegomis. Reikia aiškiai suprasti, kad toks dalykas kaip informacinės operacijos, kaimyninių valstybių veikla informacinėje erdvėje, nukreipta prieš mūsų šalies interesus, jau senai yra sudėtinė šiuolaikinės karybos dalis ir mes negalime likti viso to nuošalyje.

 

Galima tik pasidžiaugti, kad iniciatyva veikti strateginės komunikacijos srityje neliko tik kariuomenės prerogatyva, ošiandien jau perauga į aukštesnį valstybinį lygmenį, vadinasi, atsirado kitoks saugumo suvokimas aukščiausiuose mūsų valdžios sluoksniuose. Manau, jei lietuviškoji strateginė komunikacija bus koordinuojama vyriausybiniu lygmeniu, kariuomenė tikrai galės drąsiai teigti svariai prisidėjusi prie šio svarbaus projekto.

 

Žinoma, yra ir kiti svarbūs dalykai, kuriuos reikia paminėti. Tai ir kariuomenės vidaus saugumo (personalo, informacijos, kibernetinės erdvės) užtikrinimas „nuo pat dalinio vartų", kurio siekėme įvesdami saugumo karininko ir saugumo puskarininkio pareigybes. Galima priminti ir kovinį rengimą, kurio svarbia dalimi tapo kario fizinis rengimas, nes visi taktiniai elementai, kurių yra mokomas Lietuvos karys, yra susiję su fiziniu krūviu, kurį išlaikyti yra privalu. Juk karys turi sugebėti atlikti daugelį kovinių bei taktinių elementų, dėvėdamas ir kovinę liemenę, ir šalmą, ir turėdamas ginklą bei nešdamas žygio kuprinę.  Tikiuosi, kad kariai suprato tokį mano kaip kariuomenės vado siekį, nes ir pats stengiausi būti pavyzdžiu laikydamas visus reikalingus fizinio bei kovinio pasirengimo testus nuo pirmos iki paskutinės tarnybos dienos.

 

Norėčiau pasidžiaugti ir tuo, kad savo vietą Lietuvos kariuomenėje surado taikomoji karinė kovinė savigyna, nes karys privalo mokėti apsiginti ir be ginklo, o ir užsienio šalių kariuomenėse ši disciplina yra įdiegta gana plačiai. Tikiuosi, kad po manęs atėjęs kariuomenės vadas išlaikys šį prioritetą, nepaversdamas jo vien tik prisiminimu apie gen. ltn. Arvydo Pociaus iniciatyvas, nes sugebėjimas apsiginti be ginklo yra ne vien Specialiųjų operacijų pajėgų (SOP) privalumas.

 

Generole, užsiminėte apie SOP. Yra žinoma, kad dar tarnaudamas Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP) nemažai prisidėjote prie pirmųjų žaliukų „auginimo" bei paslapties skraistės virš šių karių išsaugojimo ilgą laiką.

 

Taip, savo laiku mes priglaudėme „po savo sparnu", paslėpėme ir užauginome juos tiesiogine šio žodžio prasme. Žinoma, aš džiaugiuosi tais rezultatais, kurių pasiekė mūsų SOP. Tačiau svarbiausia, kad žmonės, nuo kurių priklausė atitinkami sprendimai, suprato ką mes kuriame, kam mums to reikia, todėl SOP pradininkams buvo surasta niša Lietuvos kariuomenėje.  Noriu pabrėžti, jog tada, kai lietuviškųjų SOP istorija tik prasidėjo, galbūt ne visi tiksliai įsivaizdavo į ką tai išaugs, tačiau mes puikiai žinojome, kad kuriame ne kokį nors rusišką „specnazą" ar kažką panašaus į Rusijos oro desantininkus, kumščiais ir galvomis skaldančius plytas, bet visai kitokio, vakarietiško mentaliteto karius. Todėl ir psichologinė tokio kario paregimo pusė buvo bene svarbesnė už jo fizinį pasirengimą, o tai, kaip parodė laikas, ir buvo Lietuvos kariuomenės SOP sėkmės garantas.

 

Ypač svarbu pabrėžti tai, kad minėtojo SOP karių psichologinio pasirengimo pagrindu paėmėme Lietuvos pokario partizanų, žaliukų istoriją, atspindinčią pasirengimą bei nusiteikimą kovoti iki galo, nepasiduoti jokiomis aplinkybėmis.

 

Tų šventų dalykų suvokimą siekėme perduoti ir mūsų SOP kūrėjams, ir vėliau atėjusiems kariams. Tu privalai būti pasirengęs ir vykdyti užduotį bet kokiomis sąlygomis, visuomet žinoti, jog tavo bendražygių gyvybė priklauso nuo tavęs, kaip ir tavoji nuo jų. Mums labai padėjo ir partizanų atsiminimai, ir mūsų SOP vyrų susitikimai su gyvais likusiais „karo po karo" kovotojais. Tuose jų pokalbiuose susėdus prie laužo, ko gero, ir įvyko esminis vertybių perėmimas, suvokimas, kokia kova iki paskutinio kraujo lašo buvo okupacijos sąlygomis.


Be to, tokios kertinės vertybės kaip patriotizmas, meilė ir pareiga Tėvynei yra būtinos ne tik specialiosioms pajėgos, tai visos Lietuvos kariuomenės poreikis, nes istorinis leitmotyvas, savos istorinės dvasios suvokimas yra būtinas net ir pačiai moderniausiai kariuomenei. Tai yra jos egzistencijos ir gebėjimo veikti pagrindų pagrindas.
 

Generole, tai galbūt būtent dėl to nemaža dalis informacinių atakų, nukreiptų prieš Lietuvą, yra nutaikomos į mūsų šalies, mūsųkarybos istoriją, siekiant kuo labiau sumenkinti lietuviškąjį identitetą?

Manau, kad tos informacinės operacijos ir turi tokius tikslus: kenkti, šmeižti, neigti. Todėl mes turime rengtis ir būti pasiruošę reaguoti ir jas atremti, nes priešiškos pajėgos būtent ir ieško Lietuvai svarbių, tačiau kartu ir pažeidžiamų vietų. Todėl jei žmogus ketina ateiti į mūsų kariuomenę neturėdamas tvirtų patriotinių, dvasinių vertybių, manydamas, kad tai tėra vieta gauti atlyginimą, jo pasirinkimas yra akivaizdžiai klaidingas.


Interviu parengė Karinės periodikos redakcijos vyr. redaktorius Darius Varanavičius

 

Ievos Budzeikaitės, Alfredo Pliadžio, Tado Dambrausko, Giedrės Maksimovicz, NATO nuotraukos

 

 

Komentuokite
Krašto apsaugos ministerija pasilieka teisę pašalinti komentarus, įžeidžiančius žmogaus garbę ir orumą, skatinančius tautinę, rasinę, religinę nesantaiką, skatinančius smurtą.
Vardas
El. paštas
Komentaro tekstas
Apsaugos kodas secimg

 

 
 

 
 
 
 

 
 
 
 
 
 
 
Sprendimas: Fresh Media