Lietuvos kariuomenė
 
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

Dalius Žygelis, Aldona Vilutienė: Partizanų Kalėdos

2018-12-27
image

Kalėdos - ypatingas metas, kai pakyli virš kasdienybės, kai šviesos sugrįžimą pasitinki su meile ir pagarba... Kalėdos - tai stebuklas, sidabrinis Vakarės žvaigždės skambėjimas ir tyli, tyli naktis, savo tyloje slepianti paslaptį apie žmogų, jo didybę ir menkumą, apie visada gyvą viltį rytoj būti geresniam, teisingesniam, tobulesniam, nei buvai vakar... Kalėdos - tai Dievo gimimas mumyse, tai Kūdikėlio, Dievo sūnaus, atėjimas į mūsų gyvenimą. Kalėdos - tai laikas, kai visi - šeima, giminė - gali susėsti prie vieno stalo ir pasidalyti malda, šiluma, ateities viltimi. Kai įvyksta virsmas, pripildantis širdis gerumo, meilės, tvirtumo, ryžto ir Aukščiausiojo palaimos. Mintys nukrypsta į pokarį...


Vienas labiausiai žinomų Lietuvos laisvės kovotojų - partizanų - Juozas Lukša, 1948-1949 m. mokydamasis žvalgybos mokykloje Prancūzijoje, rašė memuarus. Šie jo atsiminimai - dar iš visai neseniai pergyventų laikų: okupuota ir pavergta Lietuva, partizanų pasipriešinimas, kautynės, žūtys, draugų netektys. Rašė jis ir apie labai jautrius dalykus - šeimą, jos šventes ir ypatingą artimųjų ilgesį, ypač tada, kai nebūdavo galimybės būti kartu.

 

„Kaip kiekviena diena pavergtoje Lietuvoje, taip ir Kalėdos neapsieidavo be kraujo praliejimo. Per šventes bolševikai ypatingai aktyvūs. Jiems buvo aišku, kad kiekvienas partizanas švenčių proga, lietuviškų papročių vedamas stengdavosi aplankyti savo šeimą, pajusti šventišką šilumą jaukioje artimųjų aplinkoje. Partizanų vadovybė, žinodama bolševikų tikslus, išleido įsakymą, draudžiantį kovotojams lankyti savo šeimas didesnių švenčių progomis. Betgi pasitaikydavo, kad partizanai prasilenkdavo su šio įstatymo vykdymu ir savo šeimų ilgėdamiesi rizikuodavo gyvybe", - rašė Juozas Lukša-Daumantas savo prisiminimuose „Partizanai už geležinės uždangos".

 

Apie tai rašoma ir Labūnavos bokšto tragedijos liudininkės Onos Derbutienės, ir žurnalo KARYS talkininkės, Tauro apygardos partizanų ryšininkės, Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus įkūrėjos Aldonos Vilutienės prisiminimuose bei jos kūriniuose.

 

Pateikiame šių metų gruodžio mėnesio „Kario" žurnale publikuotas ištraukas iš Juozo Lukšos, Aldonos Vilutienės ir Onos Derbutienės prisiminimų.


1945 m. Tauro apygarda


Kūčių vakarą užklydo pas mus Kardas, Uosis ir Miškinis kartu sulaukti Dievulio gimimo mūsų „šeimos" ratelyje. Pas mus jie pasirodė, kai buvom bebaigią ruoštis vakarui. Jie buvo apšarmojusiais antakiais, nuo šalčio įraudusiais skruostais. Visų apranga buvo pusiau karinė: ilgi auliniai batai, kariškos kelnės ir milinės, rankų darbo šilti megztukai ir specialios partizaniškos zuikinės ar lapinės kepurės. Prie visos aprangos nelabai derinosi vien civiliniai švarkai. Jų atlapuose buvo įsegti maži paveikslėliai, kurių vienoje pusėje buvo Sopulingoji Marija, o kitoje - Švč. Jėzaus širdies atvaizdas. Paveikslėliai buvo iš abiejų pusių padengti celiulioze, kurios kraštai apmėtyti tautinių spalvų raizginiu.

Viršum milinių visi juosėjo plačius diržus su perpečiais. Prie diržų kabojo šovininės ir šovinių atsarginiai krepšiai, granatos ir pistoletai. Kiekvienas turėjo po kasetę ir žiūronus. Pagrindiniai ginklai buvo visų vienodi - rusiški automatiniai šautuvai.

 

Prie kuklaus Kūčių stalo nuotaika pritiko pergyvenamam momentui. Jau septinti metai, kai besikeičiančių okupantų naikinama tauta su vis labiau sukaustytomis skausmo širdimis meldė užgimstantį Išganytoją greičiau priartinti mūsų prarastą laisvę ir nepriklausomybę.

 

Ši taikos ir ramybės šventė mums buvo dar tuo skaudesnė, kad joje dalyvavom išmesti už įstatymo ribų, išbraukti iš gyvenimo ir Dievo pagalbos buvom labiau reikalingi negu bet kada, nes buvome persekiojami pikčiau už laukinius žvėris. Ir vien dėl to, kad nebuvo nusilenkta prieš okupantą, neišduotas savo sąžinės balsas bei neišniekinti savo dvasios švenčiausieji jausmai; vien dėl to, kad norėjome būti laisvi ir matyti laisvą savo tautą.

 

Viesulas su dauguma savo kuopos vyrų Kūčias praleido kartu. Kelios dienos prieš tai numatytoje vietoje buvo pristatyta maisto, konfiskuoto iš komunistinių pareigūnų ir surinkto aukų būdu. Prie Kūčių stalo radosi svečių iš kaimyninių dalinių ir partizanų artimųjų. Malda, giesmė, plotkelės laužimas, linkėjimai, prisiminimai apie artimuosius, išėjusius Amžinybėn ar kenčiančius nesvetingoje Sibiro žemėje. Atsargumo užsimiršimas, siekimas nepasiekiamo, visiškas atsipalaidavimas bendražygių tarpe ir likimo brolių lankymas kituose daliniuose.


Pirmosios Kalėdų dienos naktį Viesulas, Tigras ir Gaidys išvyko aplankyti švenčių proga kaimyninį dalinį. Pasiekę Pašvenčio kaimą ir toliau tiksliai nežinodami kelio, užsuko pas ūkininką Z. pasiteirauti. Šis lietuvišku įpročiu partizanus pasodino už kalėdinio stalo ir pradėjo vaišinti.


Partizanus, einančius į šią sodybą, pro gretimo kaimyno praskleistas langų užuolaidas kažkas stebėjo. Tigrui atrodę, kad tai uniformuotas rusas, bet Viesulas su Gaidžiu tai nuginčiję. Savo nepastabumo tą vakarą jie vos neapmokėjo savo galvomis.


Laimė, pas šį ūkininką jie ilgai nesivaišino. Per dvidešimt minučių vaišės buvo baigtos. Partizanai jau ruošėsi eiti į lauką, kai prie durų kažkas susibaladojo. Šeimininkui teiraujantis, kas beldžiasi, niekas į klausimą neatsakė, tik dar įsakmesniu balsu liepė atidaryti duris. Kalbėjo lietuviškai, bet balsas buvo nepažįstamas.


Partizanai pasiruošė ginklus. Gaidys ir Viesulas turėjo tik pistoletus. Gi atsargusis Tigras buvo ginkluotas vokišku MG 36 kulkosvaidžiu. Jis buvo vienintelė partizanų trijulės pajėga ir viltis.


Tigras šeimininką paprašė pasitraukti nuo priemenės durų ir pats su kulkosvaidžiu užėmė šias pozicijas. Kieme, už kelių metrų nuo durų, jis pastebėjo ginkluotus bolševikus. Nieko nelaukdamas jis truktelėjo iš savo kulkosvaidžio.
Iš lauko atsakė automato serija. Ją paleido prie durų stovėjęs Prienų NKGB tardytojas kpt. Arkadij Kruglov. Tigras atsakė nauja kulkosvaidžio serija. Išbaigtas kaspinas buvo pakeistas kitu. Dabar Gaidys paleido šviečiamosiomis kulkomis. Atidarė duris į kiemo tamsumą. Tigras paleido dar vieną seriją. Iš rusų pusės neatsakė nei vienas šūvis, tik kieme girdėjosi rusiškas sužeistojo keiksmas. Vyrams išvirtus į kiemą šūvių dar vis nesigirdėjo. Gaidys apsiginklavo automatu, paimtu iš nukauto Kruglovo. Tik dabar iš šiaudų kūgio pasipylė keletas automatinių serijų, Tigrui lietė blauzdą. Šis užpykęs su kulkosvaidžiu patraukė į kūgį. Ruskeliai nutilo ilgam.


Po susišaudymo trijulė pėsčiomis patraukė tolyn.


1946 m. Kęstučio apygarda


Labūnavos dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVI amžiaus. Nuo seniausių laikų jo teritorijoje yra išlikęs bokštas su storomis 1 metro storio ir 6 metrų aukščio mūro sienomis. Nežinoma, kada ir kokiam tikslui bokštas buvo pastatytas, bet aišku, jog jis buvo statomas taip, kad tiktų gynybai - storose pirmo aukšto sienose yra siauros šaudymo angos. Jų viduje buvo trijų aukštų patalpos.


Pokario metais šiame bokšte gyveno dvi šeimos: trečiame aukšte - Šimkūnų šeima, o antrame - Derbutų. Gyveno skurdžiai, nes šeimų maitintojams - Jonui Šimkūnui ir Baliui Derbutui - reikėjo dirbti vietiniame Labūnavos kolchoze. Į bokštą apšilti, išsidžiovinti drabužius ir sužinoti, kas dedasi apylinkėse, ateidavo artimiausių apylinkių partizanai. J. Šimkūnas ir B. Derbutas buvo aktyvūs jų rėmėjai. Daugumą partizanų jie pažinojo, nes visi buvo kilę iš tų pačių vietų.

Labūnavos apylinkėse veikė Jono Žilinsko-Tėvo partizanų būrys, kuris tuo metu priklausė Kęstučio apygardos Povilo Lukšio rinktinei. 1946 m. gruodį valgyti Kūčių vakarienę ir švęsti Kalėdas partizanai ir sutarė pas savo rėmėjus Labūnavos bokšte.

 

Bokšte tuo metu gyvenusi Ona Derbutienė pasakoja: „Kūčių rytą buvau nuėjusi į dvarą parsinešti pieno ir pamačiau du rusų kareivius. Grįžusi pasakiau vyrui. Jis sunerimo, norėjo atšaukti susitarimą su partizanais dėl Kalėdų. O Šimkūnas manė, kad kareiviai tik praėjo pro šalį. Mano vyras ir Šimkūnas ilgai svarstė, kur valgyti Kūčias. Išgirdau paskutinius Šimkūno žodžius: „Eisiu ir pasakysiu, kad čia"".

 

Kūčių vakarą, apie šeštą valandą, Labūnavos dvaro bokšte susirinko partizanai: būrio vadas Jonas Žilinskas-Tėvas, jo pavaduotojas Zenonas Alaburda-Patėvis, Jonas Gulbinas-Lašiukas ir Vladas Juškevičius-Kukutis, taip pat IV rajono vadas Aloyzas Dalbokas-Imperatorius. Kartu buvo ir partizanų ryšininkai Antanas Muralis-Vingis, Ona Kasperavičiūtė-Vyturėlis, Zenono Alaburdos seserys Onutė, Elytė ir Marytė, iš Panevėžiuko atvažiavęs Onutės Alaburdaitės sužadėtinis Kazys Sokas ir Felicijos Šimkūnienės sesuo Verutė Krivickaitė. Visi buvo sužvarbę, sušalę. Jų namai - atviras dangus. Trynė rankas, buvo patenkinti, kad sutiks Kūčias kaip visi žmonės. Pakvipo atšylančiais ginklais, vėju dvelkiančiais drabužiais. Nepaisant nuolatinės įtampos ir nė akimirkai neatsitraukiančios mirties grėsmės, netekus savo gimtųjų sodybų, jų širdys linko prie džiaugsmo - buvo užkrečiamai linksmi ir drąsūs. Juokaudami vyrai paėmė iš mūsų stalą ir nunešė į trečią aukštą pas Šimkūnus, kur buvo sutarta valgyti Kūčias. Su Šimkūniene ir jos seseria Kūčių stalui buvome viską paruošusios.

 

Vakarienei vadovavo vyrai. Susėdus prie stalo, paskelbė tylos minutę žuvusiems atminti. Vienas jų perskaitė maldą, padalijo kalėdaičius. Pradėjome vakarieniauti. Jokių gėrimų nebuvo. Minėjo žuvusius draugus, kalbėjo apie ateities perspektyvas. Vyrai, tarytum ištroškę vandens briedžiai, gaudė iš anapus geležinės uždangos kiekvieną vylingą žodį, komentavo jį. Guodėsi, kad kitais metais galbūt kiekvienas Kūčias švęs savuose namuose, su savais, be ginklų, be baimės ir laisvoje Lietuvoje. Traukėm iš po staltiesės smilgas - jei trumpą ištrauksi, tuoj sugrįši, jei ilgą - dar ilgai būsi be namų. Jaukioje šilumoje niekas nenujautė, kad virš mūsų kaupiasi tamsūs, grėsmingi debesys.

 

Pavalgę su vyru grįžome į savo kampą antrame aukšte. Sumigome. Paryčiui kažkas stipriai, nedraugiškai pasibeldė į duris. Širdį nusmelkė nelaimės nuojauta. „Milicija", - išgirdome. Neleidome. Vaikai miegojo. Mes sėdėjome ant lovos ir verkėme. Tylėjome. Nors apie mirtį nieko nekalbėjome, bet žinojome, kad ji čia pat ir kad praleidžiame paskutines valandas. Pradėjome svarstyti; kaip išgelbėti vaikus. Kai pradėjo aušti, vėl stipriai pasibeldė. Prie durų nuėjo Šimkūnas. Durų neatidarė. Įsitikino, kad rusų daug. Vyrai ruošėsi gynybai, tikrino ginklus. Mums su vaikais liepė persikelti į trečią aukštą, nes iš antro patogiau gintis. Nešiau mieguistus vaikus į viršų.

 

Kol neišaušo, vyrai nutarė bandyti iš apsupimo prasiveržti. Sutarė, kad mano vyras staiga pravers duris, o Jonas Žilinskas mes granatas ir prasiskins kelią. Tačiau, vos pravėrus duris, nuo kulkų spiečiaus krito Jonas Žilinskas, o mano vyrui sužeidė ranką.

 

Išaušus prasidėjo kautynės. Moterys sugulė ant grindų, o vaikus pridengė pagalvėmis. Pro išdaužytus langus švilpė kulkos, atšokdamos nuo sienų krito ant mūsų. Girdėjosi keiksmai, rusiškos komandos, lietuviškai ir rusiškai šaukė pasiduoti. Tačiau partizanai gynėsi, šaudė ir prie bokšto neprisileido. Taip šaudėsi apie penkias valandas. Mažos pertraukėlės ir vėl serijos iš naujo.

 

Pagaliau bokšte šūviai nutilo. Galvojome, kad visi žuvo. Atėjusi iš antro aukšto Alaburdaitė pasakė, kad pasibaigė šoviniai. „Pasilikome tik po vieną sau...".

 

Nutilus šūvių salvėms vienuolika žuvusiųjų kūnų išniekinti gulėjo Kėdainių MVD kieme. Vėliau slapta sumesti į žvyrduobes. Kažkas užkalė išmuštus bokšto langus ir atėjo ilga, kurčia priverstinė tyla. Tik žmonės pakuždomis ilgai kalbėjo ir kalbos ėjo iš lūpų į lūpas, kaip šv. Kalėdų dieną, tarsi Pilėnuose, didvyriškai kovėsi Lietuvos partizanai.


1946 m. Tauro apygarda


Dešinys su savo kuopos vyrais nutarė 1946-ųjų Kūčių vakarą ir Kalėdas švęsti kartu. Taip atrodė daug saugiau, negu leisti paskiriems kovotojams Kalėdas sutikti kas sau ar pas savo artimuosius. Partizanai jautėsi viena šeima, todėl ir šitokios Kūčios atitiko lietuviškus papročius. Vietą pasiūlė antrojo būrio vadas Papartis. Prie bendro stalo buvo pakviestas ir rinktinės štabo adjutantas Tigras.

 

Šeimininkai, Paparčio vyrai, numatytoje sodyboje Skardupio kaime (Kūčių vakarienė buvo valgoma Juočių sodyboje Prienų valsčiaus Skardupio, o ne Skardupių kaime, - aut. past.) atsirado sutemus. Tigras su Dešiniu ir kitais partizanais pasiekė nurodytą vietą tik apie dešimtą valandą nakties. Paskyrus dvi poras sargybai, visi po trumpos maldos susėdo kūčiauti. Sveikinantis visiems per rankas ėjo laužomos plotkelės. Apie Kalėdų eglutę neminima, ji visą laiką su partizanais buvo miške.

 

Antroji sargybos pamaina pranešė, kad išilgai kaimą pastebėjo traukiant išsidėsčius dvidešimt bolševikų. Partizanai skubiai paliko apkrautus stalus ir pasiruošė kautynėms. Trauktis neatrodė tikslinga, nes nuo baudėjų nebuvo galima paslėpti pėdsakų sniege.

 

Jie skubiai pasidalino į du kautynių skyrius. Vienam vadovauti pasiėmė Dešinys, o kitam - Tigras. Vienas skyrius pasiliko vakariniame kaimo pakraštyje, o kitas skubiai persimetė į rytinį. Prisileidus bolševikus iki reikiamo atstumo, buvo paleista ugnis. Bolševikai sumišę pradėjo trauktis. Partizanai, sudarę pusės apsupimo stangrų žiedą, skynė bebėgančius ivanus.

 

Nuviję rusus apie pora kilometrų, partizanai grįžo atgal, pasiėmė staltiesę už keturių kampų su Kūčių stalo likučiais ir išėjo į mišką.

 

Gimstantį Dievulį jie sutiko kelmynėj.


1947 m. Tauro apygarda


Gruodis. Išlandžių kaime, Grebliko sodyboje, ant tvarto įrengtoje ir gerai užmaskuotoje slėptuvėje gydomas sunkiai sužeistas Tauro apygardos, Vytauto rinktinės partizanas Vitas Čėpla-Uosis - vienas iš penkių brolių Čėplų partizanų. Jo aplankyti ir kartu praleisti šv. Kalėdų atvyko brolis Stasys Čėpla-Vilkas, kad būtų saugiau, kartu su kovos draugu Vincu Bubniu-Boksu. Paguodę Uosį, šeimininkų pakviesti ir nieko neįtardami partizanai, slėptuvėje palikę „ilguosius" kovinius ginklus, padėjo ruoštis šventėmis... Tuo metu, gavę ženklą, iš medžių priedangos į kiemą suvirto MGB'istai. Vos pakėlęs pistoletą, gavęs smūgį į galvą, patvartėje sukniubo Uosio brolis Vilkas. Boksas per kulkų lietų suspėjęs prasiveržti į slėptuvę, su sveikstančiu Uosiu į čekistus paleido automatų ugnį, tačiau pratisos baudėjų kulkosvaidžių serijos nutildė kovotojus amžinai.

 

Po trijų dienų pagal tą patį MGB scenarijų, tik jau kitos sodybos šeimininkas Boleslovas Šeštakauskas (kaip daug vėliau paaiškėjo, jis buvo MGB užverbuotas agentas Perkūnas), žvarbią gruodžio 22-osios naktį į savo sodybą Vytautiškių kaime pasikvietė keturis tos pačios Vytauto rinktinės, 44-osios kuopos, II būrio partizanus. Visus traukia jauki namų šiluma, o ypač kai savos jau nėra - namai išdraskyti, o artimieji kenčia sunkią tremtinio dalią Sibire. Ir žiema tokia žvarbi, ir bunkeryje taip šalta...

 

II būrio vadas Juozas Karašauskas-Liepa, petys į petį su lietuvių partizanais prieš sovietus kovojantis austras Oskar Iling-Oskaras, Juozas Navickas-Liūtas ir Juozas Svinkūnas-Šamas, perdienoję ir jausdami kažkokį nerimą, nutarė Kūčias valgyti kitur. Tik ilgai sodybos savininkų Šeštakauskų įkalbinėti pasiliko.

 

Gruodžio 23-iosios ankstų rytą šeimininkas „išvyko į malūną", o sovietų kariuomenės būrys apsupo sodybą, kurioje Kūčių vakaro laukė partizanai. MGB'istai su stribais, garsiai rėkdami rusiškai ir lietuviškai, siūlė pasiduoti. Atsakymas buvo aiškus: „Už Tėvynę kovojom, už ją ir žūsim! Mirtis okupantams!" Ir serija iš kulkosvaidžių. Tada stribai padegė tvartą, kuriame buvo įsitvirtinę partizanai. Šie bandė prasiveržti. Būrio vadas J. Karašauskas-Liepa buvo sunkiai sužeistas, suimtas, žiauriai kankinamas, nuteistas ir išsiųstas kalėti į Mordovijos lagerius. Ten tremtyje jis ir mirė 1963 metais.

 

Vietoj svajoto švenčių stalo - dvidešimtmečiams Oskarui, Liūtui ir Šamui įšalusi žemė prie Krosnos stribelnyčios, o sunkiai sužeistam būrio vadui Liepai pragariškos kančios MGB rūsiuose.

 

Ne visus taip nesvetingai sutiko šventinis Kūčių ir Kalėdų stalas. Miško glūdumoje, žiemos rimtyje, rėmėjų išvažinėtais tarp miškelių išsimėčiusiais keliukais skuba su lauknešėliais ryšininkės. Sutartas ženklas ir lėtai lėtai svyra eglutė, praskleisdama ertmę. Miško slėptuvė - gyvųjų kapas. Prie spingsulės keletas pablyškusiais veidais vyrų. Drėgmė, gniaužianti kvapą tvankuma, narai, prikloti jau spėjusio priplėkti šieno. Tai tavo partizanų būstas ir turtas. Ryšininkės ruošia Kūčių stalą - deda ant jo tradicinius dvylika valgių, „lėkštelę" žuvusiųjų vėlėms, šalia eglės šakelę, dega žvakutes. Prie šventinio stalo visi karštai pasimeldžia. „Malda - šiandieninė mūsų paguoda, visa mūsų meilės šiluma bei saugumas, - sako partizanas Girdenis ir tęsia - Mes atplėšti nuo saviškių ir išvyti į miškus kaip kokie bedaliai ir tik vien užtai, kad mylime Tėvynę. Mylim ir mylėsim. Ir kol plaks krūtinėje širdis - kiekvienas jos dūžis bus paaukotas Tėvynei." Prisiminę žuvusiuosius, tremties kankinius, dalinosi kalėdaitį - gal jau paskutinį...

 

Tai tokios partizano Kalėdos. Be to, tai tik keletas epizodų ir tik keliose apygardose, o jų buvo devynios. Ir daugiau nei dešimt įnirtingos ginkluotos kovos su okupantais metų...


Pamąstykime... Sėsdami prie Kūčių stalo, nepamirškime padėti jų vėlėms lėkštelės, uždekime atminimo žvakelę, pabūkime drauge.

 

 

Aut. Dalius Žygelis ir Aldona Vilutienė, publikuota 2018 m. 12 mėn. „Kario" žurnale

Komentuokite
Krašto apsaugos ministerija pasilieka teisę pašalinti komentarus, įžeidžiančius žmogaus garbę ir orumą, skatinančius tautinę, rasinę, religinę nesantaiką, skatinančius smurtą.
Vardas
El. paštas
Komentaro tekstas
Apsaugos kodas secimg

 

 
 

 
 
 
 

 
 
 
 
 
 
 
Sprendimas: Fresh Media