Lietuvos kariuomenė
 
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

1918 m. lapkričio 23 d. atkurta LR kariuomenė

 

Lapkričio 23 dieną minima Lietuvos kariuomenės diena. Šią dieną 1918 metais Ministras Pirmininkas A. Voldemaras pasirašė įsakymą Nr. 1, kuriuo buvo įkurta Apsaugos Taryba ir įsakyta pradėti formuoti pirmąjį Lietuvos kariuomenės pulką. Nuo šios dienos pradėta oficialiai kurti Lietuvos laisvę iškovojusi kariuomenė. Šiuolaikinė Lietuvos kariuomenė yra to laikmečio kariuomenės tradicijų tęsėja.

1918 m. atkuriant Lietuvos valstybę buvo nuomonių, kad Lietuvai kariuomenė nereikalinga, nes ji neketino nieko užpulti ir su niekuo kariauti. Tačiau to meto situacija privertė suvokti, kad be savos kariuomenės Lietuva valstybingumo neišsaugos. 1919–1920 m. dar kuriamai Lietuvos kariuomenei teko kautis su trimis priešiškomis kariuomenėmis dėl Lietuvos laisvės ir teritorijos vientisumo išsaugojimo. Lietuvai teko atremti bolševikinės Rusijos puolimą, vėliau bermontininkų priešiškus karinius veiksmus ir lenkų kėslus prisijungti Lietuvos teritoriją prie atkuriamos Lenkijos valstybės.     

Šie karai vadinami Nepriklausomybės kovomis. Kariuomenės kūrimosi metu ir pirmame kovos su bolševikais etape kariuomenę sudarė savanoriai, atsiliepę į 1918 m. gruodžio 29 d oficialų vyriausybės kvietimą – „Lietuva pavojuje”. Pirmieji šauktiniai mobilizuoti 1919 m. kovo 5 d., iki to laiko į kariuomenę buvo įstoję apie 3 000 savanorių. Nepriklausomybės kovų pabaigoje Lietuvos kariuomenė išaugo iki 40 600 karių. Kovų metu jauna Lietuvos kariuomenė sėkmingai atrėmė bolševikų ir bermontininkų puolimą, sunkiausios kovos vyko su stipriausiu priešu – Lenkijos kariuomene. Lietuvai nepavyko išvengti teritorinių praradimų, tačiau Lietuvos valstybingumas buvo išsaugotas. Lietuvos kariuomenė suvaidino lemiamą vaidmenį atkuriant Lietuvos valstybę – kiek mūsų kariai apgynė žemės, tiek jos ir liko Lietuvos valstybėje. Tik apsigynus nuo visų priešų, ketinusių užgrobti Lietuvos žemę, atėjo diplomatinis Lietuvos valstybingumo pripažinimas. 1920 m. Tautų Sąjungos taikos delegacijos pirmininkas Lietuvos delegacijai pasakė: „Už savo tautos nepriklausomybę jūs turite būti dėkingi ne Ambasadorių konferencijai ir ne Tautų Sąjungai, bet tik savo narsiai kariuomenei".

Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms iki 1922 m. kariuomenė nebuvo ženkliai mažinama, nes nuolatiniai konfliktai prie demarkacinės linijos su Lenkija galėjo vėl virsti karu. Tuo metu Lietuvos kariuomenę sudarė 13 pėstininkų, 3 kavalerijos, 4 artilerijos pulkai, 3 artilerijos divizionai, 7 atskirieji pėstininkų batalionai, karo aviacijos dalinys, šarvuočių rinktinė, inžinerijos batalionas, ryšių, geležinkelio ir automobilių batalionai, pasienio apsaugos dalys, iš viso 52 963 kariai. 1922–1924 m. kariuomenė pradėta pertvarkyti taikos meto sąlygoms, ją sumažinus, pasienio apsaugą perdavus policijai liko 9 pėstininkų pulkai, 4 artilerijos ir 2 kavalerijos pulkai.                             

 

1926 m. buvo išformuoti dar 3 pulkai. 1935-1936 m. kariuomenė vėl reformuojama. Atkurti 3-iasis ir 6-asis pėstininkų pulkai, 1-asis artilerijos ir 3-iasis dragūnų „Geležinio Vilko” pulkai, sudaryta priešlėktuvinės apsaugos rinktinė, raitosios artilerijos grupė. Taikos metu tikroji karo tarnyba trukdavo 1,5 metų. Buvo šaukiami 21 m. amžiaus naujokai. 1940 m. kariuomenę sudarė 3 pėstininkų divizijos (9 pulkai), 3 kavalerijos, 4 artilerijos pulkai, karo aviacija, 1 ryšių ir 2 inžinerijos batalionai, priešlėktuvinės apsaugos, automobilių ir šarvuočių rinktinės, karo laivynas (1 minų gaudytojas). Tuo metu kariuomenėje tarnavo 17 generolų, 1800 karininkų, 30 078 puskarininkiai ir kareiviai. Karo atveju paskelbus visuotinę mobilizaciją per 72 valandas buvo planuojama kariuomenę padidinti iki 150 000 karių. Tinkamų karinei tarnybai vyrų Lietuvoje buvo apie 500 000. Kariuomenės sandėliuose sukauptas rezervas leido apginkluoti ir aprengti 120 400 karių. Mobilizacinis rezervas (apie 120 000 karių) turėjo sudaryti 19 pėstininkų pulkų ir 12 pasienio apsaugos batalionų. Lietuvos vyriausybė kariuomenei skyrė daug lėšų. 1921 m kariuomenės reikmėms buvo skirta 54, 75 proc. visų valstybės išlaidų, 1922 m. – 42,66 proc., 1930 m. – 17,50 proc., 1938 m. – 25,95 proc., 1939 m. – 24,23 proc.

Lietuvos kariuomenė po Nepriklausomybės kovų sustiprėjo, tapo pakankamai gausia ir moderniai ginkluota jėga. Tačiau, kai Lietuvai iškilo grėsmė būti užpultai ir okupuotai Sovietų Sąjungos, nebuvo priimtas politinis sprendimas pasipriešinti. Lietuva buvo okupuota be šūvio, jos kariuomenė sunaikinta be kovos.

Sovietams okupavus Lietuvą jos kariuomenė buvo palaipsniui integruojama į Raudonąją armiją, mažinama, galiausiai siekiant išformuoti jos likučius. Maždaug 2 tūkstančiai Lietuvos karininkų ir apie 4,5 tūkstančio kareivių buvo suimta ir pateko į koncentracijos lagerius, kur dauguma buvo nužudyti arba mirė nuo nepakeliamų sąlygų.

 

 

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Lietuvą okupavus Vokietijos kariuomenei atsirado viltis atkurti nepriklausomybę ir Lietuvos kariuomenę. Prasidėjus vokiečių puolimui Lietuvoje prasidėjo sukilimas prieš sovietų kariuomenę. Iš pradžių atrodė, kad vokiečiai remia lietuvių norą būti laisviems. Vokiečių karinė vadovybė leido kurti lietuviškus savisaugos batalionus, kurie, kaip tikėjosi lietuviai, taps atkuriamos Lietuvos kariuomenės pagrindu. Tačiau iš tikrųjų Vokietija neketino leisti atsikurti Lietuvos valstybei, o kuriami lietuviški batalionai turėjo tarnauti vokiečių reikmėms Rytų fronte. Priešingai nei tikėjosi vokiečiai, lietuviai boikotavo vokiečių reikalavimą kurti SS legioną, ir tokia formuotė vienintelėje iš visų vokiečių okupuotų kraštų Lietuvoje nebuvo sukurta.


Nesėkmingai klostantis situacijai Rytų fronte vokiečiai buvo priversti sutikti su kai kuriais lietuvių reikalavimais ir leisti organizuoti Lietuvos vietinę rinktinę, kuri turėjo tapti atsikuriančios Lietuvos kariuomenės pagrindu ir veikti tik Lietuvos teritorijoje. Tačiau vokiečiai siekė rinktinę išnaudoti savo poreikiams Rytų fronte. Tam priešinęsis Vietinės rinktinės vadas gen. P. Plechavičius buvo suimtas kartu su štabu, o rinktinė išformuota. Nuginkluodami Vilniaus krašto rinktinės batalionus vokiečiai sušaudė apie 150 lietuvių karių.

Vokiečiams pradėjus trauktis iš Lietuvos, dalis pasiryžusiųjų ginti Lietuvą nuo neišvengiamos antrosios sovietų okupacijos ėmė ruoštis partizaninei kovai, dalis jungėsi prie Lietuvos karininkų iniciatyva pradėtos kurti Tėvynės apsaugos rinktinės, kurios tikslas buvo kartu su vokiečiais stoti į kovą prieš besiveržiančią sovietų kariuomenę ir parodyti pasauliui, kad Lietuva, atkūrusi savo kariuomenę, priešinasi naujai okupacijai. Buvo planuojama suformuoti diviziją, tačiau nespėjus to padaryti rinktinė buvo sutriuškinta sovietų kariuomenės kautynėse prie Sedos miestelio ir nustojo egzistuoti kaip atskiras kovinis vienetas.



Sovietams išstūmus vokiečius iš Lietuvos, visoje jos teritorijoje ėmė kurtis partizanų būriai, dažniausiai vadovaujami buvusių Lietuvos kariuomenės jaunesniųjų karininkų. Lietuvos partizanai tęsė kariuomenės tradicijas, naudojo jos uniformas, karinius laipsnius, statutus.
Lietuvos pokarinė ginkluota rezistencija paprastai skirstoma į tris etapus. 1944–1946 m. partizanai tikėjosi, kad įtemti Sovietų Sąjungos ir Vakarų šalių santykiai veikiai peraugs į atvirą karą ir Lietuva bus išvaduota. Partizanai būrėsi į stambius junginius ir siekdami dominuoti teritorijoje nevengė stoti į atvirą kovą, puldinėdavo ir užiminėdavo kaimus ir miestelius. Tokia taktika pareikalavo didelių partizanų aukų. Viltys sulaukti pagalbos iš Vakarų žlugo. Partizanai suvokė, kad privalo taupyti jėgas ir nebegali kovoti atvirai prieš gausesnį ir stipresnį priešą. Stambios partizanų grupės buvo lengvai aptinkamos, nepakankamai mobilios.

Antrajame etape susiformavo tvirti teritoriniai junginiai – partizanų apygardos. 1948 m. partizanai sukūrė vieningą Lietuvos partizanų vadovybę, tai leido derinti visų Lietuvos partizanų apygardų veiksmus ir veiklos metodus. Partizaninio judėjimo Lietuvoje vadu tapo Jonas Žemaitis Vytautas. Pasikeitė kovos taktika, partizanai ėmė slapstytis mažomis grupėmis, atsisakyta atvirų kovos veiksmų, miestelių puldinėjimo. Pagrindine partizanų kovos priemone tapo pasalos. Suaktyvėjo partizanų spaudos platinimas, aktyvių kolaborantų naikinimas, inicijuojamos politinės akcijos, tokios kaip rinkimų boikotas. Sovietai suaktyvino agentų verbavimą ir jų infiltravimą į partizanų būrius.

Paskutinis 1948–1953 m. ginkluoto pasipriešinimo etapas apibūdinamas kaip partizanų judėjimo silpnėjimo laikotarpis. Okupacinei valdžiai pavyko sugriauti socialinę sanklodą Lietuvos kaimuose, suvarius gyventojus į kolūkius. Provokacinės akcijos kiršino kaimo gyventojus ir partizanus. Partizanus rėmę žmonės masiškai ištremti kartu su šeimomis. Tokiu būdu partizanai po truputį ėmė netekti vietos gyventojų paramos. Sovietų infiltruoti agentai padėjo ilgainiui sunaikinti visus partizanų štabus ir būrius. 1953 m. organizuota partizanų veikla nutrūko sunaikinus paskutinius štabus. 1965 m. sunaikinti paskutiniai pavieniui besislapstę partizanai.


XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje prasidėjo Sovietų Sąjungos griūtis. Pirmoji iš pavergtų respublikų vaduotis ėmė Lietuva. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomybę reikėjo rūpintis šalies saugumu, Lietuvoje buvusi sovietų kariuomenė, žinoma, nebuvo nusiteikusi draugiškai. 1990 m. balandžio 25 d. įkuriamas Krašto apsaugos departamentas, jo pagrindinė funkcija – sukurti krašto apsaugos sistemą. SSRS, siekdama sužlugdyti atsikuriančią valstybę, paskelbė ekonominę blokadą. Lietuvai siekiant apsaugoti šalies ekonominius ir saugumo interesus reikėjo skubiai perimti sienų apsaugą. 1990 rugsėjo 10 d. įsteigta Pasienio apsaugos tarnyba. Ekonominis ir politinis sovietų spaudimas nedavė lauktų rezultatų, todėl buvo griebtasi agresijos. SSRS ginkluotosios pajėgos, mėgindamos įvykdyti valstybinį perversmą Lietuvoje, ėmė jėga užiminėti svarbiausius šalies objektus. Buvo akivaizdu, kad KAD ir savanorių jėgos buvo per menkos apsaugoti nepriklausomybę, tačiau beginkliai Lietuvos žmonės gyva siena apjuosė Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės, Spaudos rūmų, Radijo ir televizijos pastatus, Televizijos bokštą ir kitus svarbius objektus. Sovietai, puldami Televizijos bokštą, Radijo ir televizijos pastatą, panaudojo tankus, šaunamuosius ginklus. Žuvo 13 beginklių laisvės gynėjų, 600 buvo sužeista. Sovietai siekė, kad į jų agresiją būtų atsakyta ginklu, tuomet jie būtų galėję moraliniu požiūriu pateisinti jėgos panaudojimą Lietuvoje. KAD darbuotojai užtikrino, kad provokacijoms nebūtų pasiduodama. Supratę, kad bandymas užimti kitus objektus gali pareikalauti tūkstančių taikių gynėjų gyvybių, sovietai AT pastato pulti nebedrįso.

 



Šie tragiški įvykiai paskatino spartinti krašto apsaugos sistemos kūrimą. 1991 m. sausio 19 d. Aukščiausiajai Tarybai priėmus „Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymą” ėmė veikti SKAT. Vasario 22 d. įsteigtas Mokomasis junginys, turėjęs rengti karius valstybės gynybai. Iki pat pučo Maskvoje 1991 m. rugpjūčio 19 d. sovietai vykdė provokacijas, puldinėjo pasienio postus ir Lietuvos pareigūnus. Krašto apsaugos kariai visą šį laiką buvo pasirengę ginti AT ir prireikus organizuoti pilietinį pasipriešinimą visoje šalyje. Po pučo žlugimo grėsmė atitolo. Kariuomenės kūrimo darbas buvo tęsiamas.

1991 m. gruodžio 30 d. buvo suteikti pirmieji Lietuvos karininkų laipsniai. 1991 m. spalio 16 d. buvo likviduotas Krašto apsaugos departamentas. 1991 m.  spalio 10 d., paskirtas krašto apsaugos ministras. 1992 m. sausio 2 d. pradėjo dirbti Krašto apsaugos ministerija. Tais pačiais metais paskelbtas pirmasis šaukimas į Lietuvos kariuomenę, Mokomasis junginys pervadintas į motodesantinę brigadą, kuriai vėliau suteiktas „Geležinio Vilko” vardas. 1992 m. sausio 2 d. atkurta Lietuvos karo aviacija. 1992 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje duris atvėrė Krašto apsaugos mokykla. 1992 m. lapkričio   1 d. įkurta Karinių jūrų pajėgų flotilė.

Žlugus SSRS, jos teisių paveldėtoja Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir pasižadėjo išvesti kariuomenę iš Lietuvos. Rusijai delsiant vykdyti įsipareigojimus Lietuvos kariai blokavo dalinius ir neleido jų papildyti naujokais iš Rusijos. 1993 m. rugpjūčio 31 d. iš Lietuvos išvyko paskutiniai Rusijos kariuomenės kariai. Lietuva vėl tapo visiškai laisva. 

1992 m. pabaigoje išaugę Lietuvos krašto apsaugos kariniai daliniai tapo Lietuvos kariuomene. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas – 1992 m. lapkričio 19 d. iškilmingai paskelbė, kad atkuriama Lietuvos Respublikos kariuomenė.

Tęsiant tarpukario Lietuvos kariuomenės tradicijas daugeliui dabartinės kariuomenės batalionų suteikti tarpukario pulkų vardai ir jų simbolika, to meto pavyzdžio kovinės vėliavos. Savanoriškųjų pajėgų rinktinėms suteikti partizanų apygardų pavadinimai.

Lietuvos kariuomenė buvo modernizuojama ir stiprinama. Lietuva ėmė siekti įsijungti į kolektyvinę NATO gynybos sistemą, kad nepasikartotų skaudi patirtis, kai Lietuvos kariuomenei teko kovoti vienai, ginant Lietuvą nuo stipresnio priešo. 2004 m. Lietuva tapo NATO nare.

 
 
 
 
 
 
 
 
 

 
 
 
 
 
Informacija atnaujinta 2010-11-11
Sprendimas: Fresh Media