Lietuvos kariuomenė
 
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

Žvalgybiniai desantai ir rezistencija

Žvalgybiniai desantai ir rezistencija
Doc. Dr. Arvydas Anušauskas


Slaptųjų tarnybų agentų veikla, žvalgybų operacijos visada masina ir žavi – jau vien dėl to, kad jas demaskavus, į dienos šviesą iškyla rūpestingai saugotos paslaptys. O jos pakeri vaizduotę, ypač jei susijusios su politika; dar geriau – su didžiąja politika. Taip yra dabar, taip buvo ir prieš 50 metų.

 

Šaltojo karo metais Lietuvoje užvirė nepastebima, bet arši kova. Ties Sovietų Sąjungos vakarine siena pavojingai veikė pasipriešinimo judėjimas, kuris siekė kuo plačiau skleisti žinias apie sovietinį terorą ir rezistenciją, ieškojo politinės ir materialinės Vakarų valstybių paramos. Pasipriešinimą stengėsi stiprinti lietuvių išeivių organizacijos, kurios siekė Lietuvai laisvės politinėmis priemonėmis ir prireikus šiam tikslui rezgė ryšius su Vakarų slaptosiomis tarnybomis. Vakarų žvalgybos nevengė bendradarbiauti ir su išeiviais ir rezistentais, nes per juos tikėjosi plėsti veiklą anapus geležinės uždangos. Taip pynėsi skirtingų, kartais labai sunkiai suderinamų interesų voratinklis, jis mažą kraštą apraizgė gana ilgam. Į Sovietų sąjungą per okupuotą Lietuvą bandė skverbtis amerikiečių Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) ir britų Slaptoji žvalgybos tarnyba. O sovietinis saugumas (KGB) veikė ir prieš užsienio žvalgybas, ir prieš rezistentus.

 

Į žvalgybų pinkles patekę lietuviai, vadinami laisvės kovotojais, desantininkais, žvalgais ar šnipais – nelygu kieno paskirtą ir kokį vaidmenį atlikdavo. Deja, kartais jie ir patys nežinojo, kam iš tiesų dirba, ir nė nenutuokė, kas jų laukia.

 

Iš pirmo žvilgsnio, užsienio žvalgybų apmokyti ir joms dirbę lietuviai žvalgai buvo panašaus likimo žmonės. Tačiau jų veiklos rezultatai buvo skirtingi. Ir jie susilaukė visiškai skirtingo atlygio. Kas gi buvo tie lietuviai, aukojęsi užsienio žvalgybų operacijoms? Kuo jie save laikė, ir kas jie buvo iš tikrųjų?

 

Tai buvo karas, kurio niekas nepaskelbė. Kurio pergalės niekas nešventė. Ir kurio aukoms paminklų niekas nestatė. Istorikai šį slaptąjį karą skambiai praminė Raudonuoju voratinkliu arba kitaip – žvalgybų žaidimais.

Sovietų saugumas mėgo klasikinį žvalgybos metodą, kurį dar Lenino laikais pradėjo naudoti Felikso Dzeržinskio vadovaujami čekistai. Vakaruose jie kūrė ir gausiai finansavo fiktyvias antisovietines organizacijas. Per jas įsiskverbdavo į emigrantų veiklą ir išviliodavo jų lyderius į Sovietų Sąjungą. Taip čekistai suėmė žymų rezistentą Borisą Savinkovą ir britų žvalgybos autoritetą Zigmundą Reilį-Rosenbaumą (Sigmund Reilly-Rosenbaum), smarkiai pakenkė slaptoms britų operacijoms Rusijoje, Prancūzijoje, Suomijoje ir Baltijos šalyse. Paprastas ir genialus čekistų metodas tarnavo ir Stalino laikais, o ypač puikiai suveikė šaltojo karo metais. Mat tvirtas pozicijas žvalgybų žaidimams sovietai susirentė dar Antrojo pasaulinio karo metais, kvailindami sąjungininkus – amerikiečius ir britus. 1941-aisiais Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis nurodė britų žvalgybai nutraukti bet kokią veiklą prieš Sovietų Sąjungą, net atsisakyti informatorių paslaugų. Sovietai, užuot atsakę tokiu pat džentelmenišku gestu, dirbo toliau. 1942-aisiais Jungtinių Valstijų prezidentas Teodoras Ruzveltas nurodė Strateginių tyrimų centrui nutraukti operacijas prieš sovietus. Amerikiečiai su NKVD net pasirašė sutartį dėl informacijos keitimosi. Bet žvalgybos duomenų srautas sklido viena kryptimi: iš Vašingtono į Maskvą, o ne atvirkščiai. Stalinui naudingas nuolaidas britai ir amerikiečiai panaikino tik po karo. Tuomet jų žvalgybos vėl kibo į darbą ir siekė bet kokia kaina įsiskverbti anapus geležinės uždangos.

 

Britų slaptosios žvalgybos tarnybos karininkui Aleksanderiui MakKibinui (Alexander MacKibbin) pirmajam šovė mintis tam pasitelkti sovietų okupuotų Baltijos kraštų rezistentus ir išeivijos lyderius. Jo siūlymui buvo pritarta. Britų žvalgybos karininkai – Džonui Liudžius „Didysis Džonas” ir A. MakKibinas – Vokietijoje susisiekė su Stasiu Žakevičiumi, kuris, pasivadinęs Žymantu, suvaidino ypač svarbų vaidmenį britų operacijose Lietuvoje. Dar aktyviau britų žvalgyba ėmė reikštis Latvijoje. Taip Baltijos šalyse prasidėjo žvalgybų dvikovos.

 

Pirmieji britų agentai į Sovietų Sąjungą buvo atplukdyti Baltijos jūros keliu ir iškart pateko į spąstus. Sovietai kaipmat pergudravo britus ir perėmė iniciatyvą. Latvijos vakarinėje, Kuršo pakrantėje britų slaptoji žvalgybos tarnyba 1945-aisiais išlaipino pirmąją latvių žvalgų grupę. Tuomet prasidėjo nauja žvalgybos era: tokie desantai jūros keliu į Sovietų Sąjungą, o tiksliau į Latviją, Estiją ir Lietuvą, buvo permetami apie dešimtmetį. Pirmasis išsilaipinimas 1945-ųjų spalio 15-ąją buvo nesėkmingas: greitaeigis kateris apsivertė, ir latvių žvalgai neteko dalies krovinio – ginklų bei radijo ryšio prietaisų. Per kelias savaites visus keturis desantininkus išgaudė sovietų saugumiečiai ir, naudodami „fizinio poveikio priemones”, tai yra kankindami, iškvotė operacijos tikslus.

 

Po pirmojo britų agentų išlaipinimo ties Užavos švyturiu (Latvijos Kurše) saugumo generolas Janis Veveras pasiūlė sovietiniam saugumui pradėti klasikinę kontržvalgybos operaciją ir įtikinti britus, kad Latvijoje jie turi patikimą radistą. Žiauriai nukankinti žvalgai tam nebetiko, tačiau saugumiečiai panaudojo jų radijo siųstuvą ir šifrus. KGB būstinė Rygoje tapo apgaulės operacijos vadaviete. Praėjus pusmečiui po desanto, 1946-ųjų kovą, sovietai ėmė perdavinėti vieno iš nukankintų žvalgų šaukinius. Britų žvalgyba tris mėnesius juos ignoravo, o birželį vis dėlto atsiliepė. Prasidėjusiems radijo žaidimams vadovauti ėmėsi KGB antrosios valdybos generolas Albertas Lukasevicas. Į žvalgybų žaidimus greitai buvo įtraukti ir lietuviai.

 

Vakarų Vokietijoje britai susirado žurnalistą Joną Deksnį, kuris apsilankęs Lietuvoje pranešėJ. Deksnys apie pogrindyje veikiantį stiprų antisovietinį pasipriešinimą. Britai nutarė pasinaudoti Deksnio iniciatyva vėl vykti į Lietuvą ir tikėjosi, kad per jį susisiekę su tautiniu pogrindžiu gaus žvalgybinės informacijos. Deksnį britai parėmė tik šimtu dolerių ir įdavė radijo šifrą. Deja, šis rizikingas lietuvio vizitas ir jam pačiam, ir britams atnešė ne tai, ko jie tikėjosi.

1946-ųjų rugsėjį Deksnys grįžo iš misijos Lietuvoje kartu su partizanų atstovu. Nei britai, nei Deksnys nežinojo, kad iš tiesų tai buvo sovietų saugumietis Lavrentijus Maksimovas – slapyvardžiu Antanas. Deksnys taip pat nenutuokė, kad būdamas Lietuvoje jis pats pogrindžio organizacijos vadovu įtaisė kitą saugumo agentą – Vilniaus universiteto dėstytoją Juozą Albiną Markulį. Be to, per Deksnį sovietų saugumo ministerijos (MGB) akiratyje atsidūrė ir Juozas Lukša, kuris vėliau tapo žymiu pasipriešinimo kovotoju ir buvo du kartus siunčiamas į Vakarus informuoti apie padėtį Lietuvoje. Deksnio misijos metu MGB sekė, kaip šis moko Lukšą naudotis angliškais šifrais, bet nusprendė kol kas netrukdyti.

 

Apie Deksnio misijos krachą nenutuokianti britų žvalgyba įsipančiojo į sovietų pinkles. Buvo atsisakyta minties kurti atskirą nuo tautinio pogrindžio žvalgybos tinklą, nes Deksnys tikino, kad lietuviai tarnaus tik savo tautos interesams. Britai nusileido ir atsainiai pareiškė, esą „privalu partizanams suteikti politinę priežastį kovoti. Nes tiesiog žudyti rusus yra pernelyg neapgalvotas elgesys”.

 

Tuo metu Vilniuje Juozas Lukša su kitais pogrindžio dalyviais ir rėmėjais išsiaiškino, kad britų remiamai pogrindžio organizacijai vadovaujantis dėstytojas Markulis dirba sovietams. Deja, neturėdami radijo siųstuvo ir adresų, jie įspėti britų apie apgaulę negalėjo.

 

1947-ųjų gegužę Lenkijoje, Gdynėje Deksnys susitiko su Lukša ir perdavė jam pirmąją britų paramą pogrindžiui Lietuvoje – 1200 dolerių. Mainais Lukša perdavė sovietinių dokumentų pavyzdžių. Praėjus dar metams, britų žvalgybininkas MakKibinas jau aiškiai leido suprasti, kad šiuose mainuose svarbiausi ne lietuvių, o britų interesai: „Pasiryžę ateityje paremti, jei pirmiausia pogrindis pateiks žinių, vadovaujantis principu „duodi ir gauni”. 1948-ųjų rudenį britai pradėjo organizuoti Deksnio ir dar dviejų lietuvių desantą į Lietuvą. Trijulė misijai ruošėsi žvalgų mokykloje Švedijoje. Tačiau sovietai sugebėjo įsiskverbti ir ten.

 

Nuo 1949-ųjų sausio žvalgų mokykloje Švedijoje mokėsi Jonas Deksnys, Kazimieras Pyplys ir Valdemaras Briedis. Britai tinkamai neįvertino Lukšos įspėjimų dėl įtartinų Deksnio veiklos Lietuvoje rezultatų. Jie taip pat nežinojo, kad žvalgų mokykloje jau dirba sovietų infiltruotas agentas. Nieko neįtarė ir švedai, saugumiečio akivaizdoje dalydamiesi su būsimais žvalgais patirtimi ir išduodami paslaptis.

 

Apmokę pirmąją lietuvių žvalgų grupę britai tikėjosi gauti slaptų duomenų apie sovietų karinį jūrų laivyną ir oro pajėgas, atominės energetikos ir raketinių variklių mokslinius tyrimus. Vakariečiai žvalgus buvo išmokę taip, kad įkliuvę jie pasiduotų verbuojami ir pradėtų dvigubą žaidimą. Deja, sovietai tuo pasinaudojo vien savo labui ir ką tik pradėta slaptoji britų operacija ėmė žlugti.

 

Pirmojo didesnio britų žvalgybos desanto, kuriame buvo ir pirmi britų parengti lietuvių žvalgai, veikla Sovietų Sąjungoje prasidėjo nesklandžiai. 1949-ųjų balandžio 10-ąją numatytą Jono Deksnio grupės išvykimą teko atidėti, nes švedų laivas sugedo. Tuomet britų karininkai ėmėsi darbo patys: susodino žvalgus į jachtą ir nugabeno į mažytį uostą netoli Malmės.

 

Per porą savaičių žvalgų desantui buvo specialiai parengtas trofėjinis vokiečių torpedinis kateris. Tai buvo maždaug 40 metrų ilgio ir 6–7 metrų pločio laivas, kuris plaukė tyliai ir tuo metu greičiausiai – 45 mazgų greičiu. Be to, jame buvo įmontuota radiolokacinė technika ir prietaisas dūmų uždangai paleisti. Laivas S208 neva priklausė Hamburge britų įkurtai Žvejybos apsaugos tarnybai. Įgulai vadovavo patyręs vokiečių kapitonas Hansas Helmutas Klose, kuris vėliau tuo pačiu keliu plukdė kitas žvalgų grupes. Iškėlęs britų karo laivyno vėliavą, laivas turėjo plaukti iki Bornholmo salos, ten iškelti Švedijos vėliavą ir laukti tolesnių nurodymų.

 

1949-ųjų balandžio 31 dieną torpedinis kateris S208 išplaukė iš Bornholmo salos, pasuko Lietuvos krantų link ir veikiai sustojo netoli Palangos, maždaug už dviejų kilometrų nuo kranto. Apie antrą valandą nakties šeši vyrai susėdo į dvi gumines valtis ir nusiyrė į krantą. Kiekvienas žvalgas gabeno bent 50 kilogramų krovinį. Deksnio kuprinėje buvo amerikietiškas radijo siųstuvas ir imtuvas, du pistoletai Walter, pistoletas-automatas MP-44, per septynis tūkstančius rublių, vaistai (penicilinas, morfijus, fenedrinas, raminamosios ir užmigti neleidžiančios tabletės), taip pat kalio cianido nuodai. Išsilaipinę žvalgai skubiai supjaustė gumines valtis, paslėpė jas krūmynuose ir leidosi miškais. Žvalgai per savaitę nusigavo iki Darbėnų valsčiaus Želvių kaimo. Tai, kas ten atsitiko gegužės 7-ąją, KGB slėpė keturis dešimtmečius.

Žvalgai pateko į pasalą, kurią paspendė partizanais apsimetusių agentų smogikų grupė. Jai vadovavo buvęs Lukšos bendražygis Algimantas Zaskevičius-Bagdonas, slapyvardžiu Benamis. Joje buvo ir nepriklausomos Lietuvos prezidento Antano Smetonos žmonos brolis, buvęs Panevėžio burmistras Tadas Chodakauskas – Liūtas. Sovietai užverbavo du britų žvalgus – latvį ir lietuvį Joną Deksnį. Britams ir švedams rusai sudarė įspūdį, kad su kitais žvalgais nutrūko ryšys, galbūt jie buvo nukauti, o šiedu esą paspruko. Tai buvo lūžis: į vakariečių žvalgybos tinklą sovietai infiltravo du dvigubus agentus, o ryšiui palaikyti nurodė fiktyvius butus-spąstus. Britai ir švedai apie apgaulę nesužinojo.

 

Visi Deksnio grupės nariai buvo suimti, išskyrus Kazimierą Pyplį-Mažylį, kuris nusigavo įJ. Deksnio desantinė grupė Suvalkiją ir savarankiškai veikė tol, kol turėjo siųstuvą. Mažylis britus įspėjo: „Po dviejų su puse valandos pasiekėm krantą laimingai. Punkte žmonių neradom. Buvo sueita, kaip man atrodo, su provokatoriais. Aš pas juos nevykau. Galėjo pakliūti gyvi. Būkit atsargūs.” Vėliau įtartiną pranešimą britai gavo ir iš Deksnio radisto Valdemaro Briedžio. O galiausiai įtarimą sukėlė ir pats Deksnys, klaidingai atsakęs į kontrolinį žvalgų klausimą. Atrodo neįtikima, tačiau britai juo vis tiek pasitikėjo. Tuomet rusai ir pradėjo sėkmingą radijo žaidimą.

Sudarytos dvi operatyvinės-agentūrinės bylos: 1949-aisiais pradėta operacija „Volna” – Banga, o 1950-aisiais  – „Les” – Miškas. Saugumiečių užduotis buvo suklaidinti britų žvalgybą ir, sudarius tariamas sąlygas jų veiklai, Sovietų Sąjungoje išgaudyti jų agentūrą. Šios operacijos nebuvo susisijusios su tikruoju Lietuvos pogrindžiu. Jose veikė tariamų „rezistentų” grupė, kurią sudarė vien saugumo agentai arba apgaule privilioti, suklaidinti žmonės.

 

Prasidėjus radijo žaidimams, agentas Jonas Deksnys buvo apgyvendintas Vilniuje, prie pušyno esančiame vasarnamyje su gėlynu. Deksnio ryšiai, radijo siųstuvas ir imtuvas, slaptaraščio pieštukas ir kitos britų patikėtos paslaptys dabar tarnavo sovietinio saugumo interesams. Jam padedant, sovietinis saugumas per maždaug penkerius metus sudarė daugiau nei pusantro šimto dezinformacinių radiogramų projektų ir parašė keliolika slaptaraščių Vakarų žvalgyboms klaidinti.

 

Su Deksniu veikiai susisiekė Londone įkurta organizacija Lietuvių rezistencinė santarvė kodiniu pavadinimu „Dubysa”. Britai per „Dubysą” siekė plėsti agentūrinį tinklą, o lietuviai tikėjosi paremti pasipriešinimo pogrindį. Deja, sovietai ir vienus, ir kitus vedžiojo už nosies: „Dubysai” Deksnio siunčiama dezinformacija buvo nukreipta ir prieš Vakarus, ir prieš tautinį pogrindį. Kai šitaip sekėsi, sovietų MGB įsidrąsino prisivilioti daugiau žvalgų, tačiau jų neverbuoti, o išnaudoti slapta, anot rusų – „v tiomnuju”: apgyvendinti tariamų rezistentų slėptuvėse ir šerti sufabrikuota informacija. MGB norėjo dezinformuoti britus išnaudodama jų pačių žvalgus. Ir tai pavyko.

 

Nuo 1949-ųjų pabaigos Britų žvalgybos Baltijos valstybių skyrius ėmė rinkti naujus agentus ir pradėjo operaciją „Džiunglės". Londone, Čelsyje pradėjo veikti mokykla agentams iš Baltijos šalių. Pirmiausia į ją pateko tautiškai nusiteikę, kurie uždarbiavo žemės ūkyje ir buvo užverbuoti, kai lankėsi Lietuvių namuose.

Būsimi agentai mokėsi akylai stebėti aplinką ir išvengti sekimo, slapstytis, prireikus apsiginti smūgiais, pistoletų ir mažo kalibro automatų šūviais. Treniruotis orientavimosi ir išgyvenimo pratybose jie išvykdavo į atšiaurius Škotijos kalnus. Taip pat mokėsi skaityti ir rašyti šifruotus žvalgybinius pranešimus, gaminti ir ryškinti nematomą rašalą, naudoti labai degų, pelenų nepaliekantį ir valgomą popierių, Morzės abėcėle perduoti radiogramas.

 

Čelsio mokyklos kursantams buvo bandoma įteigti, kad jie yra žvalgybos agentai, o ne tautinio pogrindžio kovotojai. Juos viliodavo penki svarai per savaitę ir žadama Jungtinės karalystės pilietybė, o ypač – neva garantuotas operacijų saugumas. Deja, tai buvo visiškas blefas. Dar Čelsyje tebesimokantiems agentams sovietai jau rengė sutiktuves. Latvijoje specialiai įkūrė tariamą Makso partizanų grupę. O Lietuvos miestuose įkurdino tariamus pasipriešinimo organizacijų atstovus, pas kuriuos turėjo apsigyventi atvykėliai. Tačiau maždaug tuomet rusų dėmesį netikėtai atitraukė naujas žaidimų dalyvis.

 

 

 
 

 
 
 
 

 
 
 
 
 
 
Informacija atnaujinta 2009-04-15
Sprendimas: Fresh Media