Lietuvos kariuomenė
 
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

Žvalgybos pulkininkai

 ŽVALGYBOS PULKININKAI


Doc. dr. Arvydas Anušauskas

 

Kai Lietuva skaičiavo paskutines nepriklausomybės dienas ir Kremliuje dar vyko ministro pirmininko Antano Merkio ir užsienio reikalų liaudies komisaro Viačeslavo Molotovo nelygiavertės derybos, saujelė Lietuvos karininkų jau rengėsi šalį ištiksiančiai katastrofai. Šis 1940 m. birželio 7 d. įsakymas – mįslingas okupacijos liudijimas. Kariuomenės generalinio štabo 2-ojo skyriaus, t. y. karinės žvalgybos, viršininkas visiems daliniams, štabams, žinių karininkams ir 2-ojo skyriaus darbuotojams įsakė neatidėliojant sunaikinti „visas slaptų žinių santraukas, pradedant nuo 1939 m. rugsėjo 17 d.” Iki šiol neįrodyta, kad Lietuvos valdžia iš anksto žinojo, kuo baigsis derybos su sovietais ir juolab tikslią okupacijos datą. Tačiau karinės žvalgybos viršininkas slaptąjį archyvą nurodė likviduoti iki birželio 15 – dienos, kai Lietuva buvo užimta. Net jei tai buvo sutapimas, žvalgybos viršininkas pulkininkas Konstantinas Dulksnys su bendražygiais žinojo pernelyg daug. Jie buvo sovietų taikiklyje ir gyveno paskutinius mėnesius.

 

Kai Sovietų Sąjunga Lietuvai pareiškė ultimatumą, karinės žvalgybos ir kontržvalgybos archyvus imta naikinti dar sparčiau. Buvo okupacijos išvakarės. Kaune, Prezidento rūmuose, iki ryto paskutinį kartą posėdžiavo nepriklausoma vyriausybė. Krašto apsaugos ministerija jokių nurodymų negavo. O šiame name įsikūrusioje karinės žvalgybos būstinėje darbas virte virė. Čia dirbęs Bronius Aušrotas liudija, kad net „patalpoje buvo karšta [...] tai reiškė, kad ir čia buvo deginama visa ilgus metus prieš bolševikus rinkta medžiaga [...]”. Pleškėjo pastarojo dešimtmečio slapti dokumentai. Senesni jau buvo sunaikinti.

 

Užėmę Kauną, sovietų kariai skubėjo užgrobti viską, kas dar likę. Išplėšė fotolaboratoriją, išsinešė nuotraukas ir fotoaparatus. O svarbiausia – nusitaikė į žvalgybos karininkus. Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos laukė neatidėliotina likvidacija. Ir administracine, ir tiesiogine prasme.

 

Lietuvos karininkai žinojo, kas pastaruoju metu dedasi pačioje Maskvoje. Josifui Stalinui ir NKVD vadovui Lavrentijui Berijai kariniai laipsniai ir mundurai reiškė nedaug. Ir aukščiausiuose karininkijos sluoksniuose jie įnirtingai žvalgė Tėvynės priešų, išdavikų. Iš namo Maskvos krantinėje ypač aukšti karininkai pavieniui ar ištisomis šeimomis buvo suimami ir vežami į pražūtį. Šis namas iki šiol vadinamas liūdesio namais. Vadinamieji didieji valymai Sovietų Sąjungą siaubė net kelerius metus. Tūkstančiai karininkų buvo apkaltinti šnipinėjimu Vokietijos ir Lenkijos, Suomijos ir Didžiosios Britanijos, Lietuvos ir Estijos žvalgyboms. Kankinami jie pripažindavo ir kaltę patvirtindavo viešuose teismo posėdžiuose. Užmarštis tremtyje buvo bene geriausia, ko jie galėjo tikėtis. Kiti keliai iš kalėjimo kamerų vedė prie sienos arba į kartuves.

Sovietai tikėjosi, kad okupuotos Lietuvos žvalgybininkai, be kita ko, turi informacijos apie neiššifruotus užsienio agentus Sovietų Sąjungoje. Ši informacija jiems buvo būtina siekiant baigti didžiuosius valymus. Po sovietų okupacijos Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos karininkai buvo nedelsiant atleidžiami. Jau birželio 21 d. Justo Paleckio aktu į atsargą paleistas pulkininkas ltn. Petras Kirlys. Liepos 6 d. iš 2-ojo skyriaus viršininko pareigų atleistas plk. Konstantinas Dulksnys. Daugelis žvalgybininkų žinojo, koks pavojus jiems gresia. Bet nė vienas nesitraukė iš Lietuvos, kol prasidėjo areštai. Buvęs Žinių rinkimo dalies vedėjas plk. ltn. Juozas Matusaitis pareiškė: „Kai dabar Tėvynė klastingai okupuota, jis neturi drąsos likti bailiu. Jei komunistai nori kraujo, jis pasiryžęs mirti, neprašydamas jų pasigailėjimo.”

K.Dulsnys
K.Dulksnys

Kalėjimuose ėmė trūkti vietos. Lietuvos kontržvalgybininkų demaskuoti ir Kaune įkalinti užsienio šalių agentai ir kiti antivalstybininkai skubiai naudojosi permainomis. Antai net per plauką mirties bausmės išvengęs šnipas drįso parašyti Paleckiui malonės prašymą, teisindamasis, esą „nusikalto Tėvynei, neapkęsdamas fašistinio režimo”. O tuo metu eiliniai šnipeliai, kaip ir kriminaliniai nusikaltėliai, buvo amnestuojami masiškai. Į jų kameras buvo grūdami nepriklausomos Lietuvos pareigūnai. 1940 m. liepos 18 d. vienu metu visose okupuotose Baltijos valstybėse prasidėjo žvalgybininkų suėmimai. Kaune vieni pirmųjų suimti Konstantinas Dulksnys, Juozas Matusaitis ir Petras Kirlys.

 

Nebuvo numatyta suimtų žvalgybos karininkų kalinti Lietuvoje. Kartu su kitais suimtais aukštais saugumo departamento, vidaus reikalų ministerijos pareigūnais jie išvežti į Maskvą. Juos ten tikėtasi prakalbinti. Suėmimo dokumentuose melagingai rašoma, kad „P. Kirlys suimtas NKVD kalinių priėmimo punkte”. Žvalgybos karininkų suėmimas ir įkalinimas Maskvai buvo labai svarbi operacija, kuri net buvo atidėta laukiant iš užsienio grįžtančių atšauktų latvių žvalgybos karininkų. Bet ir suimti lietuvių karininkai neprarado orumo. Paskutinėje nuotraukoje, kuri buvo byloje, Maskvoje daugiau kaip savaitę praleidęs kalėjime, gerokai apžėlęs P. Kirlys buvo iki viršaus kariškai užsisagstęs marškinius, su ištrūkusia saga. Toks kariškio vaizdas neabejotinai reiškė, kad buvo sąmoningai sudaromos žeminančios kalinimo sąlygos. Daugiau fotografijų nebebuvo.

 

Nesyk traukiniais iš Kauno traukę svetur – mokytis, atostogauti ar vykdyti užduočių, šįkart į tardymus Maskvoje trys Lietuvos karinės žvalgybos pulkininkai pajudėjo uždaryti atskirame vagone kaip ypatingi kaliniai. Lefortovo kalėjime jų laukė akistata su pagarsėjusiu NKVD tardymo dalies pareigūnu Borisu Rodosu. Rodosas tardė Raudonosios armijos elitą: Čiubarį, Postyševą, Kosarevą, Loktionovą, Ryčiagovą, Šterną, Smuškevičių ir kitus. Visi jie kankinami pripažino primestus kaltinimus ir buvo sušaudyti. Išskirtinai efektingi Rodoso tardymo metodai nuvertėjo tik mirus Stalinui, kai diktatoriaus kultą sugriovęs Nikita Chruščiovas liepė pagaliau sušaudyti patį Rodosą.

 

Bet gūdžiais 1940 m. Rodosas išgyveno pakilimą. Rugpjūčio 3 d., kai su juo susitiko Dulksnys, Kirlys ir Matusaitis, Maskvoje buvo ir daugiau lietuvių, net pačiame Kremliuje. Vadinamojo Liaudies seimo atstovai Lietuvos vardu prašėsi priimami į draugišką Sovietų Sąjungą. Tuo metu Lefortovo kalėjime lietuvių žvalgybininkai buvo gniuždomi ir daužomi, tardomi apie artimuosius, gyvenimą Rusijoje, apie antisovietinę agentūrą, Vokietijos ir Prancūzijos žvalgybas Lietuvoje ir t. t.

 

Trys pulkininkai Lietuvos karinei žvalgybai buvo paaukoję nemažą dalį gyvenimo. Juozas Matusaitis tarnavo 21 metus, Petras Kirlys 19, o Konstantinas Dulksnys vien 2-ojo skyriaus viršininko poste dirbo kone 6 metus. Tačiau paskutinė jų auka tarnybai buvo dar didesnė – tai jų visų gyvybės. Mirties bausmė įvykdyta neįrodžius kaltės. Todėl jų veiklą stengtasi ištrinti iš atminties, o mirtį įslaptinti. Tačiau pulkininkų pėdsakai pernelyg gilūs, kad bėgant metams sudiltų. Keli epizodai iš jų tardymų ir žvalgybos veiklos padeda atskleisti, ką jie iš tiesų dirbo Lietuvoje ir už ką buvo pasmerkti Maskvoje.

 

REZIDENTĖ ELZA

 

J.Matusaitis
J.Matusaitis

Plk. ltn. JUOZAS MATUSAITIS (1897-1941). Savanoris nuo 1919 m., Nepriklausomybės kovų dalyvis. Nuo 1920 m. – Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus, vėliau Informacijų skyriaus ypatingų reikalų karininkas, slaptos agentūros vedėjo padėjėjas. Nuo 1936 m. – Žvalgybos ir kontržvalgybos dalies ypatingų reikalų karininkas. 1940 m. liepos 18 d. suimtas ir išvežtas į Maskvą, kitąmet sušaudytas.

Juozas Matusaitis karinėje žvalgyboje pradėjo dirbti anksčiausiai ir susidūrė su vienu pirmųjų iššūkių Lietuvos kontržvalgybininkams, dar 1919 m. pavasarį. Buvo pastebėta, kad Vilniaus krašte telkiamos lenkų pajėgos. Besikurianti Lietuvos kontržvalgyba stokojo žinių, bet žūtbūt turėjo jų gauti, nes lenkų karinė organizacija siekė ne tik vykdyti karinį-politinį šnipinėjimą, bet ir parengti sukilimą Lietuvoje.

Lietuvos kontržvalgyba įgaliojo šalies komendantūras sulaikyti bet kurį įtariamąjį. Valstybės įstaigoms nurodyta pranešti „apie visus asmenis, įtariamus neteisėtame ar špionažo veikime". Bet šitaip nieko nepasiekta. Tik 1919 m. rugpjūčio 28-29 d. Žvalgybos skyrius suėmė net 200 įtariamųjų ir taip pakirto lenkų karinės organizacijos (POW) planus. Kaune buvo rasti šifruoti organizacijos narių sąrašai. Pavyko ir kita, jauno žvalgybos leitenanto Juozo Matusaičio surengta kontržvalgybos operacija. Joje ypač pasižymėjo garsiausia Lietuvos agentė moteris – Marcelė Kubiliūtė, slapyvardžiu Elza.

1919 m. lenkų Vilniuje gyvenusi knygyno darbuotoja 21 m. Marcelė Kubiliūtė per policijos tarnautoją susisiekė su Lietuvos karine žvalgyba. Kaip rezidentę ją užverbavo ir jos darbui Vilniuje vadovavo tuometinis leitenantas Juozas Matusaitis. Jie bendravo per tarpininkus ir akis į akį susitiko tik porą kartų.

 

Tapusi rezidente, Marcelė Kubiliūtė-Elza duomenis iš Vilniaus į Kauną dažnai perduodavo per skalbėją Oną Mikalauskaitę, kuri buvo užverbuota ryšininke. Pirmoji didesnė sėkmė buvo Elzos pažintis su lenkų kariuomenėje tarnaujančiu cenzoriumi Petru Vrublevskiu. Jis užsiminė žinąs apie lenkų karines užmačias Lietuvoje ir galįs jas perduoti už atlyginimą. Veikiai iš lenkų karinės organizacijos Vilniaus apygardos archyvo dingo ir Kaune atsidūrė 66 pogrindininkų sąrašas. Prasidėjo nauji suėmimai.

M.Kubiliute

 

 

 

 

 


M.Kubiliūtė

Remiantis medžiaga, kurią padėjo išgauti žvalgybininko Matusaičio vadovaujama agentė Kubiliūtė, 1919 m. rugsėjį suimtas POW Kauno apygardos vadas. Slapta antivalstybinė organizacija iširo. Išsiaiškinta, kad jos Kauno apygarda veikė lyg lenkų agentūros centras, nes iš jos Lenkijos kariuomenės vadovybė gaudavo „smulkių smulkiausių žinių apie Lietuvos padėtį (...), apie kariuomenės organizavimąsi (...) ir apskritai apie kiekvieną, kad ir menkiausią, Lietuvos valstybinio gyvenimo apsireiškimą”.

 

Vėliau, prasidėjus atviriems šimtus gyvybių nusinešusiems lietuvių ir lenkų karinių pajėgų susirėmimams, Lietuvos kariuomenė dėl savo užnugario galėjo būti palyginti rami – tokių galingų antivalstybinių karinių organizacijų daugiau nebuvo.

 

Po šios sėkmės 1920 m. Matusaitis rezidentę Elzą paliko Vilniuje veikti visai savarankiškai: ji turėjo skaičiuoti karinius ešelonus, stebėti lenkų kariuomenės dalinių skaičius ir judėjimą, karinę lenkų spaudą. Siekdama daugiau duomenų, Elza užverbavo lenkų policininką Čaiką, jis už pinigus bendradarbiavo 2 metus.

 

Lenkų kariuomenės štabe Elza pasinaudojo majoro Antonio Jankovskio asistavimu ir, jos teigimu, ilgai palaikė intymius ryšius, kad gautų lietuvių žvalgybai būtinų duomenų. Kartais praversdavo ir gera migdomųjų dozė laiku įberta į vyno taurę.

 

Maždaug 3 metus sėkmingai dirbusi rezidentės darbą, 1922 m. Marcelė Kubiliūtė-Elza turėjo bėgti iš Vilniaus, prisidengdama Elžbietos Bonevič dokumentais. Kaune žvalgybininkė buvo įvertinta aukštais valstybiniais apdovanojimais, bet atlyginimo už atliktas užduotis negavo. Įsidarbinusi Užsienio reikalų ministerijoje, ji dar 3 metus žvalgybininkui Juozui Matusaičiui tiekė lenkišką spaudą iš Vilniaus, kurią gaudavo iš žvalgybos kurjerės Onos Mikalauskaitės. Paskui jos ryšys su karine žvalgyba nutrūko. Matusaitis dar kone 20 m. rinko duomenis apie grėsmes Lietuvai, apie kaimyninių šalių kariuomenes. Už tai ne kartą įvertintas aukščiausiais valstybės apdovanojimais.

 

LIETUVOS ŽVALGYBOS DVIKOVA SU ABVERU


P.Kirlys

Plk. ltn. PETRAS KIRLYS (1891-1941). Nuo 1913 m. studijavo Maskvos universitete, baigė Maskvos karo mokyklą. Lietuvos pasiuntinio Jurgio Baltrušaičio padedamas, grįžo į Lietuvą ir nuo 1921 m. dirbo Generalinio štabo 2-ojo skyriaus karinėje žvalgyboje. 1923 m. vadovavo karinei žvalgybai, nuo 1932 m. buvo žvalgybos viršininko pavaduotojas. 1940 m. liepos 18 d. suimtas ir išvežtas į Maskvą, kitąmet sušaudytas.

 

1941 metais NKVD tardytojas Morisas Rodosas tardęs plk. ltn. Petrą Kirlį teigė, kad suimtasis „dar ne viską papasakojo apie savo žvalgybinę veiklą prieš SSRS, neišdavė visų čia veikusių agentų. Siekiant atskleisti Kirlio žvalgybinę veiklą prieš SSRS, būtina tęsti tardymą (...)”. Bet Kirliui nebuvo paslaptis, kad sovietus daugiau domino Lietuvos agentai Vokietijoje, kurioje Lietuvos žvalgyba veikė ypač plačiai. Kartu jis žinojo, kad savo agentų Vokietijoje negali išduoti Vokietijos sąjungininkams sovietams, nes lietuvių karinei žvalgybai dirbę žmonės gali nukentėti. Vokietijos slaptosios tarnybos 1938-1939 m. buvo pagrindinis Lietuvos karinės žvalgybos priešininkas. Šiai kovai jis ir vadovavo.

4-ajame dešimtmetyje Vokietijos valstybės saugumo vyriausiosios valdybos III D referatas lietuvių žvalgybą vertino kaip labai aktyvią ir net prilygino sovietinei. Buvo numatyta rengti vokiečių kontržvalgybininkų pasitarimus Karaliaučiuje arba Tilžėje ir tartis, kaip kovoti su lietuviais.

 

Vokietijos karinė žvalgyba Lietuvoje ypač suaktyvėjo 1933-1934 m. Iki tol vokiečiai domėjosi vien Lietuvos kariniu pajėgumu, o vėliau pradėjo rinkti smulkią ir tikslią informaciją apie kariuomenę, topografiją, strateginius kelius, tiltus. Be to, tuo pat metu Lietuvoje suaktyvėjo priešiškų Vokietijai šalių žvalgybos. Kad atsispirtų tokio masto žvalgybai, Lietuvos karo žvalgai pradėjo derinti veiksmus su Valstybės saugumo departamento saugumo policija.

 

Lietuvos karinė žvalgyba turėjo „sekti ir aiškinti asmenų ar organizacijų šnipinėjimo veiklą”. Įrodymus kartu su prašymu suimti įtariamą asmenį turėjo perduoti saugumo policijai. Kontržvalgybininkai buvo įgalioti „ypatingo skubotumo ar saugumo atvejais, kai tenka staiga ir netikėtai paralyžiuoti priešo žvalgybos darbus, žodžiu paprašyti, kad saugumo organai įtariamą asmenį suimtų, nors suėmimo aplinkybės atrodytų ir abejotinos įstatymų atžvilgiu”.

 

Tuo įtemptu metu Petras Kirlys pradėjo vadovauti 2-ajame skyriuje įsteigtam Žvalgybos ir kontržvalgybos padaliniui. 2-ojo skyriaus viršininkas Konstantinas Dulksnys jį ypač vertino kaip patyrusį, ypatinga įžvalga apdovanotą specialistą. Nelygioje kovoje Lietuvos kontržvalgybininkai vis dėlto pasiekė pergalių.

 

Lietuvos kariuomenės 2-asis skyrius su pasienio tarnyba ir kriminaline policija ieškojo žvalgybos darbui tinkamų asmenų. Tačiau Lietuvoje tokį darbą vis stiprinę vokiečiai – abveras, SD ir gestapas – naudojosi geresne žvalgybos bei kontržvalgybos technika ir galėjo daugiau mokėti agentams. Todėl vokiečiai nurungdavo lietuvius susekdami ir perverbuodami jų agentus. 1935 m. vokiečių karinė žvalgyba Lietuvoje išleido 175 000 markių ir leido sau samdytis patyrusius profesionalus. Abvero užverbuoti buvę rusų kontržvalgybininkai emigrantai už kelis šimtus markių per kelias savaites Lietuvoje surinkdavo iš vietos agentų duomenis ir slapta išgabendavo. Pasitaikydavo, kad lietuviai vokiečių agentus susekdavo, bet dėl padėties Klaipėdos krašte, dėl įtemptų Lietuvos ir Vokietijos santykių negalėdavo suimti. Juolab kad vokiečiai naudojosi diplomatiniais pasais ir specifiniais įkalčių slėpimo būdais.

 

1938 m. vokiečių šnipas Hansas Edgaras Russas sulaikytas nusikaltimo vietoje – kai fotografavo Jonavos geležinkelio tiltą. Jo daiktai apžiūrėti, fotopopierius išryškintas saugumo laboratorijoje. Paaiškėjo, kad 27 fotopopieriaus lapai panaudoti, tik neišryškinti. Ant kalkės parašytas slaptas tekstas buvo uždėtas ant fotopopieriaus lapo ir apšviestas, bet neišryškintas. Jei lietuvių saugumiečiai sulaikydami būtų delsę, šnipas būtų galėjęs ištraukti fotopopierių į dienos šviesą ir įkalčius akimirksniu sunaikinti. Kontržvalgybininkai šnipo surinktas ir fotopopieriuje užfiksuotas žinias apie karinius aerodromus, artilerijos dirbtuves, kareivines bei kitus kariškus pastatus, geležinkelius ir tiltus įvertino kaip itin svarbias. Naujieji vokiečių agentai naudojosi geriausia fototechnika. Žinoma, kad čia veikusi Vokietijos pasiuntinybė už pinigus gaudavo generalinio štabo žemėlapių ir svarbiausių dokumentų fotokopijų.

 

Lietuvos kontržvalgyba ėmėsi atsakomųjų veiksmų. 1937 m. žvalgybininkai sužinojo apie pasienyje, Kybartuose, gyvenančią Verą Šachno-Dovgaitę, susitikinėjančią su abvero ir gestapo pareigūnais. Sekdami vokiečių agentę, žvalgybininkai išsiaiškino, kad ji pažįstama ir su Valstybės saugumo departamento pareigūnu.

 

1939 m. gegužės 1 d. atėjusi į saugumo darbuotojo butą Kybartuose, Vera Šachno-Dovgaitė atvirai pasiūlė šnipinėti Vokietijos naudai ir lankytis Eitkūnuose pas vokiečių žvalgybininką Limaną. Kazimieras Mikelionis neva pažadėjo bendradarbiauti, bet eiti į Eikūnus atsisakė. Taip lengvai išgautas Mikelionio sutikimas dirbti Reichui šnipei nesukėlė įtarimo: juodu senokai pažįstami, be to, ji – simpatiška 32 metų moteris... Vokiečiams reikėjo ypatingos svarbos žinių: kiek karo aviacijoje lėktuvų, kiek iš jų rezerve, kur ir kiek yra tankų ir pan. Bet lietuvių kontržvalgybininkai surengė kontrataką.

 

Petro Kirlio vadovaujami Lietuvos kontržvalgybos pareigūnai per saugumietį Mikelionį vokiečių agentei Verai Šachno-Dovgaitei perdavė specialiai parengtus klaidinančius kariuomenės duomenis. Mikelionis juos perdavė, už tai iš Šachno-Dovgaitės gavo dešimt litų ir... dar vieną užduotį: rinkti žinias apie kariuomenės štabo 2-ąjį skyrių. Tokio žaidimo lietuviai tęsti negalėjo ir skubėjo agentę suimti, bet neturėjo įkalčių. Todėl sugalvojo per Mikelionį jai perduoti informaciją, kurios ji negalėtų įsiminti ir užsirašytų.

 

Tą pačią dieną Vera Šachno-Dovgaitė buvo suimta. Nors kaltę neigė, pas ją rado pokalbio su Mikelioniu užrašus, ir šių įkalčių pakako. Kariuomenės teismas ją nuteisė kalėti 10 metų. Prieš pat sovietų okupaciją Vokietija į Verą Šachno-Dovgaitę ir dar 2 kalintus agentus iškeitė 23 kalinius lietuvius.

 

Buvo 1939 m. vasara, ir plk. ltn. Petro Kirlio vadovaujama kontržvalgyba dirbo karo sąlygomis. Jau kitąmet Maskvoje enkavėdistai mėgino paneigti jo indėlį slaptame kare su Trečiuoju reichu. Sovietų tardytojai teigė, kad Kirlys „vykdė žvalgybą prieš SSRS, verbavo ir nelegaliai į SSRS teritoriją permesdavo slaptą lietuvių žvalgybos agentūrą”. Tačiau šių kaltinimų Petrui Kirliui jie niekada nepagrindė ir neįrodė.

 

Butajevo paslaptis

 

Tardomas enkavėdistų Maskvoje, Lietuvos kariuomenės žvalgybos skyriui vadovavęs Konstantinas Dulksnys visą atsakomybę mėgino prisiimti pats ir net šaržuoti pavaduotoją Petrą Kirlį – esą, jis nuo žvalgybos darbo nutolęs, tik pas prezidentą Smetoną kortuodavo ir palaikė itin gerus santykius su ponia Smetoniene. Bet tai NKVD tardytojų nepaveikė. Visiems 3 pulkininkams buvo primesti panašūs kaltinimai – veikus prieš Sovietų Sąjungą. Ir visiems skirta ta pati – mirties bausmė.

 

Plk. Konstantinas Dulksnys (1901–1941) savanoris nuo 1919 m. Baigė Lietuvos karo mokyklą, Aukštuosius karininkų kursus, Prahos generalinio štabo akademiją. 4 metus tarnavo Vyriausiajame štabe ir 9-ajame pėstininkų pulke. 1934 m. paskirtas Generalinio štabo 2-ojo skyriaus viršininku, karinei žvalgybai vadovavo iki sovietų okupacijos. 1940 m. liepos 18 d. suimtas, išvežtas į Maskvą, kitąmet sušaudytas.

 

4-ojo dešimtmečio antroje pusėje Lietuvos karinė žvalgyba užmezgė ryšius ir keitėsi informacija apie Vokietiją su Prancūzija ir Čekoslovakija. Štai prieš Čekoslovakijos aneksiją, 1938 m. rudenį, 2-asis skyrius ryšius užmezgė su Čekoslovakijos 2-ojo skyriaus viršininku pplk. Moravecu. Pplk. Moravecas pats atvažiuodavo į Kauną, o lietuviai K. Dulksnys ir P. Kirlys važinėdavo į Čekoslovakiją. Bet ir tai tardytojų iš NKVD nesudomino. Rūpėjo kitkas – 2–ojo skyriaus darbuotojai ir jų agentai, agentūros veikla prieš Sovietų Sąjungą. Bet 3–ajame dešimtmetyje Lietuva turėjo agentūrą, teikiančią informaciją apie SSRS, 4–ojo pradžioje įsiveldavo ir į žvalgybos žaidimus teikiant dezinformaciją, o vėliau, iki 1939 m., nebuvo agentūrų žvalgybos prieš SSRS, su kuria vis dar neturėjo bendros sienos. Įvedus sovietų įgulas, 1939–1940 m. sandūroje daugiausia buvo vykdomos tik pasienio žvalgybos operacijos.

 

Užsienio politika, tarptautiniai santykiai Lietuvos karinės kontržvalgybos ir žvalgybos darbą veikė visada, bet ypač nuo 1938 m. Tuomet prireikė daugiausia sumanumo ir atsargumo. 2-ojo skyriaus Vokiečių ir Lenkų sekcijos turėjo mažus padalinius pasienio miesteliuose – vadinamuosius žinių rinkimo punktus. Vėliausiai tokie punktai įsikūrė Vilniuje ir Ignalinoje. Per juos rinkta informacija apie karinį sovietų pasirengimą.

 

Provincijos karinės žvalgybos žinių rinkimo punktuose dirbo tik po vieną karininką. Tai buvo menkos pajėgos, ir dirbant pavieniui pasitaikydavo klaidų. Be to, 1939 m. pablogėjo Vokietijos žvalgymo sąlygos. Netekus Klaipėdos krašto, nustojo veikti Pagėgių žinių rinkimo punktas, nutrūko žvalgybos informacijos šaltiniai Klaipėdoje. Be to, Klaipėdos krašte vokiečiai užverbavo lietuvių 2-ojo skyriaus slaptąjį bendradarbį Vilhemą Vilių Franką ir vien jis išdavė net 15 lietuvių pasienio žvalgybos operacijų. Prasidėjus karui, Lietuvos karinei žvalgybai dirbti pasidarė labai sudėtinga. Gerai išžvalgytos kaimyninių šalių karinės struktūros sparčiai kito. Lietuvoje dar labiau suaktyvėjo užsienio žvalgybos.

 

1939 m. rudenį Paryžius mobilizavo kaunietį chemiką Gabrielių Pišoną (Gabriel Pichon). Tapęs rezervo leitenantu, jis pradėjo dirbti rezidentu. Iki tol Prancūzijos ir Lietuvos karinės žvalgybos tik keitėsi žiniomis apie Vokietiją, o Pišonas jau prašė leidimo Lietuvoje verbuoti agentus prieš Vokietiją. Leidimą jis gavo užtikrinęs, kad paisys Lietuvos interesų. Pišonui ir pagalbininkams rasti agentų nebuvo sunku, nes Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą buvo perimama buvusi Lenkijos agentūra arba verbuojami buvę lenkų kariai ir žvalgybininkai. Lietuvių karo žvalgybos žiniomis, net Lenkijos karo atstovo rezidentas Liudvikas Hrincevičius (Ludwikas Hrynciewiczius-Luśis) perėjo Pišono žinion.

 

Prancūzams pradėjęs dirbti Liudvikas Hrincevičius Lietuvoje sukūrė žvalgybos tinklą, kuris rinko duomenis apie vokiečių laivyno veiklą Baltijos jūroje, kariuomenės dislokaciją Rytų Prūsijoje. 1940 m. kovą gavo vertingos informacijos apie vokiečių pasirengimą pulti Norvegiją. Kadangi Prancūzijos generalinį štabą domino Vokietijos ir SSRS santykiai, Pišonas ėmė telkti agentūrą ir prieš SSRS. Jis naudojosi lenkų pabėgėlių paslaugomis. Tačiau lietuvių žvalgybininkai jais nelabai pasitikėjo ir tuos, kurie veikė neatsargiai, sulaikydavo. Jų veiksmai galėjo bet kada komplikuoti SSRS ir Lietuvos santykius.

 

Artėjant 1940 m., Lietuvos kariuomenei žvalgyba Rytų kryptimi darėsi vis keblesnė. Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vietą užėmė mažai pažįstama Raudonoji armija. Jos įgulos pagal SSRS ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį įsikūrė ir Lietuvoje. Sovietų kariuomenėje veikė stipri Vyriausioji žvalgybos valdyba (GRU), jos veiklą koordinavo Maskva. Lietuviams reikėjo pradėti beveik iš pradžių ir būti kiek galint atsargiems. Antraip grėsė didžiulis konfliktas.

Vilniaus žinių rinkimo punkto viršininko ltn. Broniaus Aušroto teigimu, „per 3 mėn. 2-ojo skyriaus Vilniaus filija daugelio agentų sumanumu ir pasiaukojimu surinko apytikrius duomenis apie sovietų karines jėgas Vilniuje. Nustatyta jų pulkų numeracija, iš kur jie atvykę, organizaciniai požymiai ir kt. Bet informacijos reikėjo dar daugiau, ypač apie sovietų kariuomenės įgulą Naujojoje Vilnioje. Mėginta veikti senais metodais – užverbuoti raudonarmietį. Bet ištiko nesėkmė, kuri vėliau įgijo politinio skandalo atspalvį.”

 

2–ojo skyriaus viršininko pavaduotojas Petras Kirlys apibūdino Bronių Aušrotą kaip iniciatyvų, tik kartais besikarščiuojantį. Matyt, verbuodamas sovietų karį Gandžibalą Borisą Butajevą, Aušrotas pasikarščiavo nejuokais. Ir 2-ojo skyriaus viršininkas Konstantinas Dulksnys neįvertino galimų šio verbavimo pasekmių.

 

Raudonarmietis Butajevas, arba vos iškeptas Lietuvos kontržvalgybos agentas Ivanas, po keturių susitikimų paprašė padėti dezertyruoti ir pereiti Vokietijos sieną, o 1940 m. vasarį pabėgo iš įgulos. Įtardamas, kad Butajevas gali būti sovietų provokatorius, Konstantinas Dulksnys iškart nurodė nutraukti su juo ryšius. Tuo metu lietuvių karininkai dar nežinojo, kad Butajevu domėjosi ir lenkų pogrindis, ir prancūzams dirbantys lenkų žvalgybininkai, kurie turbūt jį ir paskatino dezertyruoti. Bet Butajevo dingimas sukėlė tarptautinį skandalą ir pagelbėjo Maskvai formuluojant ultimatumą Lietuvai. Jau 1940 m. gegužę Maskva pareiškė notą, esą karių dingimą iš sovietų įgulų organizuoja asmenys, globojami Lietuvos vyriausybės. Jei Lietuvos vyriausybė nesiimsianti žygių, kad reikalavimai būtų patenkinti, Sovietų Sąjungos vyriausybė gali būti priversta griebtis KITŲ PRIEMONIŲ. Tos kitos priemonės ir išaiškėjo okupacijos išvakarėse – birželio 14 d. pateiktame ultimatume. Skirtingų šalių žvalgybos operacijų ir provokacijų mišinys detonavo: Lietuva buvo nušluota nuo politinio žemėlapio. Nepriklausomos valstybės žvalgybininkai pakliuvo į okupantų rankas.


Slaptieji archyvai Maskvoje

 

Lefortovo kalėjime žvalgybos pulkininkai teismo laukė beveik metus. Jau vykstant Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui 1941 m. birželio 26 d. surašytos kaltinamosios išvados. Nustatyta, kad „daiktinių įrodymų nėra”, tad liepos 6 d. parengiamajame Aukščiausiojo teismo Karinės kolegijos posėdyje nutarta „bylą svarstyti uždarame posėdyje, nedalyvaujant kaltinimo ir gynybos atstovams ir nekviečiant liudininkų”.

Kitą dieną, 1941 m. liepos 7-ąją, Maskvoje vyko uždaras SSRS Aukščiausiojo teismo karinės kolegijos posėdis. Pakartojus jau surašytus kaltinimus, paskelbta, kad teisminis nagrinėjimas baigtas. Tardami paskutinį žodį, teisiamieji kaltės nepripažino. Plk. ltn. Petras Kirlys sakė: „Aš tarnavau Lietuvos kariuomenės karininku ir visada vykdydavau savo vyriausybės užduotis. Mūsų žvalgyba vienu metu domėjosi Raudonosios armijos daliniais ir vykdė platų darbą, bet, atėjus į Lietuvą Raudonajai armijai, ši kryptis buvo orientuota į žvalgybą prieš vokiečius.” Tačiau skelbiant nuosprendį pabrėžta, kad „Dulksnys, Matusaitis ir Kirlys palaikė glaudžius ryšius su vokiečių, prancūzų ir kitomis kapitalistinių šalių žvalgybomis” ir už tai „nuteisiami aukščiausia bausme – sušaudyti. Nuosprendis galutinis ir neskundžiamas.” Lietuvių karo žvalgybos pulkininkai sušaudyti Maskvos Lefortovo kalėjime 1941 m. liepos 28–30 d. Artimiesiems vėliau pranešta, esą jie mirė kalinimo vietoje.

 

Šios trys žūtys daugiau nei pusę amžiaus laikytos paslaptyje. Lietuvos karinės žvalgybos pulkininkų baudžiamosios bylos liko KGB centriniame archyve Maskvoje ir iki šiol yra garsiuose Lubiankos rūmuose, kuriuose ir dabar veikia Rusijos federalinės saugumo tarnybos centrinis archyvas. Šie dokumentai iki šiol įslaptinti. 

Australijoje gyvenanti P. Kirlio dukra kreipėsi prašydama rasti jos tėvo bylą Maskvoje. Pagal tuometinius įstatymus susipažinti su byla buvo galima, jei tai reabilituoto asmens byla, jei neprieštarauja artimieji ir veikiama su jų įgaliojimu. Po ilgo susirašinėjimo pavyko FST archyve pavartyti šią bylą ir sužinoti karininkų paskutinių gyvenimo mėnesių detales. Paskutinis bylos dokumentas rašytas Maskvoje 1997 m. kovo 27 d. Tai Vyriausiosios karo prokuratūros pasirašyta kasaciniu būdu neskundžiama ir neprotestuojama išvada: „Šiuo metu gautas Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslinio bendradarbio A. Anušausko pareiškimas, kuriame jis iškelia P. Kirlio reabilitavimo klausimą. Išnagrinėjus bylos medžiagą nustatyta, kad Kirlio atžvilgiu padarytas nepagrįstas teisminis sprendimas. (...) P. Kirlio nekaltumas šnipinėjime prieš SSRS patvirtintas K. Dulksnio, J. Matusaičio parodymais. (...) Be to, P. Kirliui dirbant Lietuvos kariuomenės gen. štabo II skyriuje, buržuazinė Lietuvos valstybė neįėjo į SSRS sudėtį. Tuo būdu nustatyta, kad už pateiktus kaltinimus jis nuteistas nepagrįstai. P. Kirliui galioja Rusijos Federacijos 1991 m. spalio 18 d. įstatymas „Dėl politinių represijų aukų reabilitavimo”. Petras Kirlys reabilituotas.

Dėl Dulksnio ir Matusaičio bylų niekas nesikreipė, jų artimieji, išsibarstę po pasaulį, matyt, apie tokią bylą ir nežinojo. Kitas klausimas – už ką juos reabilituoti. Jie sąžiningai dirbo savo Tėvynei ir tik Sovietų Sąjunga juos pagrobė ir iki aneksijos išvežė iš okupuotos Lietuvos teritorijos.

Nors istorikai pamažu pildo atminties spragas – ne tik apie sušaudytus tris pulkininkus, bet ir apie kitus žvalgybininkus, – du dešimtmečius kaupta Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos karininkų patirtis prarasta negrįžtamai. Kartu su jų sulaužytais likimais ir atimtomis gyvybėmis. Sovietai iš 2–ojo skyriaus suėmė 12 karininkų. Į Sovietų Sąjungos lagerius išvežė aštuonis, iš tremties tegrįžo trys.

 
 
 
 
 
 
 
 

 
 
 
 
 
 
Informacija atnaujinta 2009-04-24
Sprendimas: Fresh Media