Lietuvos kariuomenė
 
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

Nuo seniausių laikų iki NATO

Kova dėl Lietuvos valstybingumo. Nuo seniausių laikų iki NATO

 

 

Valstybės kūrimosi epocha. Karinės jėgos vaidmuo organizuojant valstybę (XI a. – XIII a.)
Valstybė yra institucija, užtikrinanti tautos kultūrinį, ekonominį, socialinį gyvenimą. Per valstybę tauta atstovauja savo interesams pasaulyje. Valstybė užtikrina sistemingą tautos apsaugą nuo pragaištingos išorinės įtakos. Nesukūrusi valstybingumo ar jį praradusi tauta netenka galimybės vystytis ir gyventi visavertį gyvenimą, ji priversta atsiduoti tautų, gyvenančių valstybėse, malonei. Todėl kiekviena valstybės nesukūrusi tauta siekia ją sukurti. Kiekvienos laisvos tautos šventa pareiga – saugoti savo valstybę nuo išorės jėgų, siekiančių ją suvaržyti ir sunaikinti, nes tautos, siekdamos iškelti savuosius interesus virš kitų tautų, pastarąsias veikia diplomatinėmis priemonėmis, kurių pati radikaliausia ir svarbiausia yra karas. Valstybė tautai suteikia galimybę sukurti svarbiausią savo organizuotos apsaugos instituciją – kariuomenę.

Lietuviai nuo pat valstybės kūrimosi epochos buvo priversti nuolatos ginklu kovoti dėl išlikimo. Dar XI a. viduryje Kijevo Rusia ėmė veržtis į lietuvių žemes. Neturėdami valstybinės organizacijos lietuviai nesugebėjo atsilaikyti ir buvo priversti ilgus metus mokėti duoklę. Lietuviams iškilo grėsmė būti asimiliuotiems ir tapti stačiatikių civilizacijos dalimi. Tačiau XII a. pradžioje lietuviams pavyko atsikratyti Kijevo įtakos. Vos išvengę katastrofos lietuviai patys pradėjo aktyviai organizuoti karo žygius į kaimynines teritorijas, siekdami išplėsti įtaką regione ir taip sustiprėti, kad ateityje nebekiltų politinio ir kultūrinio sunaikinimo pavojaus. Išaugęs lietuvių karinis aktyvumas suvaidino esminį vaidmenį kuriantis Lietuvos valstybei, padėjo rastis socialinėms struktūroms, būtinoms valstybei kurtis. Lietuvių kariaunų elitui pradėjus disponuoti gausėjančiu karo grobiu stiprėjo privačios nuosavybės suvokimas, taip pat ir žemės nuosavybės. Iš turtingesnių žemės savininkų kilo daugiausiai kariauninkų. Kariaunos didėjo iš atsitiktinių būrių virsdamos socialiniu luomu. Puldinėjamų žemių nereguliarios kontribucijos ėmė virsti nuolatine duokle, o savųjų žemdirbių dovanos už apsaugą vadams ir kariauninkams tapo privalomos. Tokiu būdu klostėsi valstybinė sistema – mokesčių, biudžeto, administravimo sistemų užuomazgos. Atsirado kariai profesionalai, pragyvenantys iš karo tarnybos. Sėkmingesni karo vadai tapdavo žemių valdovais.

Tai buvo vikinginis Lietuvos karo istorijos periodas, aktyviausia baltų gentis lietuviai rengė grobiamuosius žygius į pradėjusios silpti Rusios vakarinius pakraščius ir į kaimyninių baltų genčių žemes. Taip buvo plečiama būsimos Lietuvos valstybės teritorija. Karo žygių dėka lietuvių įtakoje atsidūrė dalis sėlių, žiemgalių, jotvingių ir kai kurių kitų baltų genčių teritorijos. Intensyvėjo žygiai į latgalių (latvių protėvių) teritoriją. Lietuviai galėjo atlikti baltų valstybės kūrėjų vaidmenį, kokį anksčiau suvaidino frankai tarp germanų ar polianai tarp lenkų. Tačiau šis natūralus giminingų genčių vienijimo ginklu procesas buvo pertrauktas galingos išorinės jėgos, kuri ne tik neleido lietuviams suvienyti giminingų genčių, bet ir ilgus metus grėsė jų pačių egzistavimui.

 

Kova dėl išlikimo (XIII a. – XV a.)

XII a. pabaigoje XIII a. pradžioje prasidėjo vokiečių riterių ekspansija į rytinę Baltijos jūros pakrantę. 1202 m. dabartinėje Latvijos teritorijoje buvo įkurtas kalavijuočių ordinas. Vokiečiai pagonių krikštijimo pretekstu ketino kolonizuoti visas baltų žemes. Nors atskiras lietuvių gentis jungė žemių konfederacija, dar nebuvo aiškios centrinės valdžios. Reikėjo skubiai sutelkti Lietuvos administravimą ir bendrą karinį vadovavimą į vienas rankas. Tokiu vienytoju, valstybės kūrėju tapo karalius Mindaugas.

Ietimis ir skydais ginkluoti lietuviai (XIV a. reliefas iš vokiečių ordino Marienverderio pilies)

 

Tuo tarpu kalavijuočių (Livonijos) ordinas, turėdamas moderniausią to meto ginkluotę, būdamas puikiai organizuota karinė jėga, greitai pašalino lietuvių įtaką iš latgalių teritorijos ir nesunkiai juos nukariavo, po to toks pat likimas ištiko kuršius, žiemgalius ir sėlius, galiausiai ordinas priartėjo prie pačios Lietuvos. 1230 m. dabartinėje Vakarų Lenkijos teritorijoje įsikūrė dar pavojingesnis priešas – vokiečių kryžiuočių ordinas. Pastarasis nukariavo baltų prūsų žemes ir taip pat priartėjo prie Lietuvos. Abu vokiečių ordinai vieną po kito nukariavę visus lietuvių giminaičius tą patį ketino padaryti ir su Lietuva. Tačiau Lietuva jau buvo valstybė, turinti kariuomenę ir galinti organizuotai priešintis ilgesnį laiką.


1236 m. kalavijuočiai surengė didelį žygį į Šiaulių žemę, tačiau buvo sutriuškinti Saulės mūšyje. Po šio pralaimėjimo Livonijos ordinas savarankiškai veikti nebesugebėjo ir tapo kryžiuočių ordino dalimi. 1260 m. žemaičiai nugalėjo jungtinę kalavijuočių ir kryžiuočių kariuomenę Durbės mūšyje. Nusistovėjo ilgalaikės fronto linijos su kryžiuočiais ties Nemuno upe (Klaipėda jau buvo vokiečių užgrobta), su kalavijuočiais maždaug ties dabartine Lietuvos ir Latvijos siena. Lietuva buvo įtraukta į žūtbūtinį karą, trukusį iki pat 1410 m. Visą tą laiką vokiečiai rengdavo reidus į Lietuvos teritoriją ir ją siaubdavo, siekdami sunaikinti Lietuvos ūkį  ir kartu paralyžiuoti lietuvių gynybinį potencialą. Lietuviai atsakydavo tokiais pat žygiais į ordino teritoriją. Taigi laimėti turėjo ta pusė, kuri turėjo daugiau resursų. Vokiečiai kovai prieš pagonis gaudavo paramą iš visos krikščioniškosios Europos. Žygiuose prieš Lietuvą dalyvaudavo vokiečių, čekų, vengrų, olandų, prancūzų, anglų ir daugelio kitų šalių riteriai.

 

Lietuvių kova su kryžiuočiais (XIV a. reliefas iš vokiečių ordino Marienverderio pilies)

 

  

Algirdas atsitraukia nuo Maskvos 1370 m. (Iliustruotas rusų metraštis XVI a.)

 

Lietuviai kovojo vieni, visa Lietuvos ekonomika, socialinė struktūra buvo orientuota vien į karo reikmes. Nespėjusi suvienyti visų baltų genčių Lietuva buvo per maža kariauti ilgą, sekinantį karą. Todėl jos valdovai nukreipė žvilgsnius į rytus, į totorių ordų nusiaubtos ir susiskaldžiusios Rusios žemes. Dar Mindaugas pradėjo jungti prie Lietuvos dabartinės Baltarusijos žemes. Gediminas ekspansiją į rytus pavertė sistema ir ėmė jungti vieną po kitos rusiškas sritis prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, taip Lietuvai parūpindamas būtinų kovai su vokiečiais ekonominių ir gyvosios jėgos rezervų. Dar aktyviau įtaką Rusioje plėtė Gedimino sūnūs Algirdas ir Kęstutis. Šių valdovų valdymo metu Lietuvos karinė padėtis buvo labai sudėtinga. Ėmė stiprėti Maskvos kunigaikštija, siekusi vienyti po savo vėliava Lietuvos užimtas Rusios žemes, su Lietuva dėl rytinių žemių ėmė stipriai konkuruoti totoriai, taip pat Lenkijos ir Vengrijos karalystės. Kryžiuočiai sutelkė iki tol didžiausius pajėgumus ir ėmė spausti Lietuvą vis stipriau. Lietuvos kariuomenei teko kovoti trimis keturiais frontais vienu metu. Kariuomenė nuolatos kovojo likviduodama vis kylančius pavojus visuose pasieniuose. Lietuviai, kovodami su moderniausiomis Europos kariuomenėmis, turėjo sparčiai tobulėti taktiškai ir technologiškai. Atvirame mūšio lauke kovodami su vokiečių sunkiąja kavalerija ir turėdami tik lengvai ginkluotus karius lietuvių karvedžiai turėjo demonstruoti neeilinį sumanumą. Lietuvos kariuomenė greitai perimdavo Europos karinių technologijų naujoves. Greitai buvo įsisavinta ir ne taip seniai tada kryžiuočių pradėta naudoti artilerija.

 


XIV a. antroje pusėje susidarė palanki situacija likviduoti Lietuvos egzistencijai pavojų keliantį kryžiuočių ordiną. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila tapo Lenkijos karaliumi. Po tam tikrų peripetijų ir vidaus politinės kovos Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo puikus organizatorius, politikas ir karvedys Vytautas. Lietuvos mirtinas priešas vokiečių ordinas buvo ir Lenkijos strateginis varžovas, todėl atsirado galimybė sujungti abiejų šalių pajėgas prieš bendrą priešą. Tuo metu Lenkija jau buvo europinė valstybė, turinti susiformavusį riterių luomą. Sunkiai ginkluotų riterių taktinė reikšmė to meto kovos lauke prilygintina XX a. tankų dalinių reikšmei. Lietuvos bajorija dar nebuvo pakankamai susiformavusi, jų žemės valdos dar negalėjo teikti pakankamų lėšų brangesnei ginkluotei įsigyti. Tad lietuviai turėjo tik manevringą lengvąją kavaleriją.

 


Žalgirio mūšis 1410 m. (D. Schillingo kronika, XV a. antra pusė)

 

1410 m. jungtinė lietuvių ir lenkų kariuomenė įsiveržė į ordino teritoriją. Sutelkę didelę kariuomenę abi valstybės norėjo suduoti lemiamą smūgį vokiečiams. Operacijai vadovavo Vytautas. Sąjungininkų ir kryžiuočių kariuomenės susitiko tarp Tanenbergo ir Griunvaldo. Po apgaulingo lietuvių manevro ordino kariuomenė buvo visiškai sutriuškinta, žuvo didesnė dalis karių ir beveik visa ordino vadovybė. Po šio pralaimėjimo vokiečių ordinas neteko regione dominuojančios jėgos statuso ir nustojo kelti pavojų Lietuvai. Vytautas ne tik buvo pagrindinis kryžiuočių likvidavimo organizatorius, jis taip pat padėjo pamatus Lietuvos bajorijai iškilti. Apdovanodamas žemėmis stiprino luomą finansiškai, įtraukdamas į valstybės valdymą – politiškai. Lietuvoje jo dėka susiformavo riterija, dėl to jau XVI a. labiausiai iškilę ponai į karo žygius galėjo atsivesti tūkstančius raitelių ir pėstininkų su artilerija.

Po istorinės Žalgirio pergalės Lietuva turėjo palyginti ramų periodą iki XV a. pabaigos. Tuomet iškilo nauja galinga jėga, lėmusi tolesnę Lietuvos valstybės raidą.

 

Pavojus iš rytų. Valstybingumo praradimas (XV a. – XVIII a.)

 


Oršos mūšis 1514 m.

 

XV a. sustiprėjusi Maskva pradėjo vaduotis iš totorių globos ir jungti LDK anksčiau užimtas rusų žemes. Jėgų persvara pradėjo keistis ne Lietuvos naudai. Lietuva turėjo sutelkti visas jėgas rytų fronte, kad nebūtų nušluota. Lietuvos technologinis pranašumas, jau turima sunkioji kavalerija XVI amžiuje leido pasiekti puikių pergalių, tokių kaip Prie Oršos 1514 m. Tačiau kiekybinė Maskvos persvara XVI a. jau viršijo tris kartus. Lietuvos teritorija vis mažėjo, priešas artėjo prie etninės Lietuvos teritorijos. Tokios sąlygos vertė Lietuvą ieškoti glaudesnės sąjungos su Lenkija, kuri taip pat įvertino augantį pavojų. Baiminantis visiškai prarasti valstybingumą, teko rinktis jo suvaržymus. 1569 m. sudarius Liublino uniją su Lenkija Lietuva faktiškai buvo įjungta į pastarosios sudėtį, tačiau išsaugojo svarbiausius valstybės atributus: teritoriją, vykdomąją valdžią, iždą ir, žinoma, Lietuvos kariuomenę. Vis dėlto ši unija sudarė sąlygas Lietuvos diduomenei prarasti lietuviškumą kultūriniame lygmenyje. Politiškai suvokdami save lietuviais, didikai ėmė pamiršti lietuvių kalbą ir ėmė vartoti lenkų kalbą.

Polocko apgultis 1579 m. (XVI a. pab.)

 

Rusijos kariuomenė vis giliau įsiverždavo į LDK teritoriją, 1576-1578 m. užėmė Livoniją, užeidama Lietuvai iš šiaurės. Padėtis tapo grėsminga. Tuo metu Lenkijos ir Lietuvos karaliumi tapo Steponas Batoras. Jis reformavo kariuomenę, patobulino artileriją, karo inžineriją, įvedė uniformas. Sustiprinęs kariuomenę Batoras puolė rusų pajėgas Livonijoje ir jas iš ten išstūmė, atkariavo dalį rusiškų žemių. Livonija buvo prijungta prie Lietuvos. Taip buvo suformuotas tam tikras apsauginis ruožas aplink etninę Lietuvą. Rusijos pavojus kuriam laikui atitolo.


XVI a. pabaigoje XVII a. pradžioje Rusiją ištiko vidinė krizė, Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės net buvo užėmusios Maskvą. Tačiau tuo metu atsirado dar viena grėsmė Lietuvai. Švedijos karalystė siekė užimti visas aplink Baltijos jūrą esančias šalis (taigi ir Lietuvą). Kariaudami su švedais lietuviai pasiekė pačią garsiausią savo karinę pergalę. 1605 m. prie Salaspilio (dabartinės Latvijos teritorijoje) Jono Karolio Chodkevičiaus vadovaujama Lietuvos kariuomenė sutriuškino keliskart gausesnes švedų pajėgas. Tačiau ši pergalė nenulėmė tolesnių įvykių baigties. Švedų kariuomenė rėmėsi jau ne tik kavalerija, jos pagrindinė jėga buvo iš laisvųjų valstiečių suformuoti pėstininkų būriai, efektyvia muškietų ugnimi švelninę lietuvių sunkiosios kavalerijos tarano efektą. Ilgainiui lietuviai buvo išstumti iš dalies Livonijos.

 

Salaspilio mūšis 1605 m.


XVII a. viduryje Lenkijos – Lietuvos valstybė išgyveno gilią krizę. Jos priežastimi tapo išorės veiksniai, priešų – Maskvos ir Švedijos – suaktyvėjimas išorėje ir vidaus problemos, kurias kėlė per didelės bajorų laisvės, silpninusios centrinę valdžią ir trukdžiusios efektyviai organizuoti krašto apsaugą. 1654 m. visa šalis buvo užimta švedų ir rusų kariuomenių, pirmą kartą užimtas Vilnius. 1700-1721 m. Lietuva tapo rusų ir švedų tarpusavio kovų arena. 1717 m. okupacinių Rusijos pajėgų spaudžiamas seimas turėjo sutikti su visais iškeltais rusų reikalavimais, kurių pagrindinis buvo kariuomenės skaičiaus apribojimas (Lietuvai buvo leista turėti ne daugiau kaip 6 tūkst. kariuomenės). Užsitikrinusi, kad Lenkija ir Lietuva nebegalės savęs apginti ginklu, Rusija manipuliavo vietos pareigūnais, ruošdama dirvą galutiniam abiejų šalių prijungimui. 1772-1795 m. laikotarpiu valstybę pasidalijo Rusija, Prūsija ir Austrija. Beveik visa Lietuvos teritorija atiteko Rusijai. 1791 m. dar buvo mėginama reanimuoti valstybę, ją pertvarkyti, didinti kariuomenę, tačiau Rusija brutalia jėga sugriovė šias pastangas. Paskutinis bandymas gelbėti valstybę buvo ginkluotas 1794 m. sukilimas. Jam pralaimėjus žemėlapyje neliko nei Lenkijos, nei Lietuvos.

Jokūbas Jasinskis 1794 m. sukilimo Lietuvoje vadas

 

Lietuvių tauta, netekusi ilgai puoselėto valstybingumo, turėjo kęsti beteisiškumą Rusijos tautų kalėjime. Rusifikacija siekė sunaikinti tautą kėsindamasi į kertinius jos požymius: kalbą, religiją, kultūrą. 1831 ir 1863 m. buvo mėginta išsivaduoti ginkluota kova. 1831 m. sukilimo tikslas buvo atkurti Lenkijos-Lietuvos valstybę. Sukilime daugiausiai dalyvavo bajorai. 1863 m., be politinių, buvo keliami ir socialiniai reikalavimai, šiame sukilime jau aktyviai dalyvavo ir Lietuvos valstiečiai, tai rodo išaugusį jų pilietiškumo lygį. Valstietija ėmė suvokti save kaip lietuvių tautos dalį. Šiuos sukilimus rusų kariuomenė nuslopino, tačiau paskutinysis sukūrė prielaidas valstiečius slėgusios baudžiavos panaikinimui. Pradėjo formuotis, pasiturinčių valstiečių sluoksnis, galėjęs sudaryti sąlygas savo vaikams gauti išsilavinimą. Taip buvo padėti pamatai tautinei inteligentijai atsirasti, kuri ėmė brandinti nepriklausomos Lietuvos viziją. Sulenkėjusi bajorija didžiąja dalimi savo viltis siejo su Lenkijos išsivadavimu.

 

Valstybės atkūrimas. Nepriklausomybės kovos. Sovietų okupacija (1918 m. – 1940 m.)

Pirmojo pasaulinio karo metu Vokietijai puolant Rusiją, Lietuvos teritorija buvo užimta vokiečių. Rusijoje prasidėjo suirutė, valdžią užgrobė bolševikai, ir Rusija pasitraukė iš pasaulinio karo. Tuo tarpu Antantės spaudžiama Vokietija buvo priversta kapituliuoti. Istorinės Lietuvos priešininkės susilpnėjo, ir lietuviams atsirado proga sukurti valstybę.

1918 m. vasario 16 d. paskelbė atkurianti nepriklausomybę. Pagal paliaubų sutartį Vokietija buvo įsipareigojusi Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusioms Antantės šalims kurį laiką išlaikyti savo kariuomenę Pabaltijyje ir ginti šią teritoriją nuo galimo bolševikų puolimo. Rusų bolševikai ketino atsiimti visas nuo Rusijos atskilusias „provincijas”. Vokiečiai, bolševikų spaudžiami, ėmė trauktis. Beatsikuriančiai Lietuvos valstybei, kaip ir jos istorijos pradžioje, vėl iškilo pavojus netekti valstybingumo pačioje jo užuomazgoje.

Atkuriant valstybę buvo nuomonių, kad Lietuvai kariuomenė nereikalinga, nes Lietuva neketina nieko pulti. Kai paaiškėjo bolševikų ketinimai, skubiai pradėta kurti kariuomenė. 1918 m. lapkričio 23 d. laikoma kariuomenės atkūrimo pradžia, tą dieną išleistas pirmas įsakymas Apsaugos ministerijai. 1918 m. gruodžio 29 d. buvo išplatintas kvietimas savanoriškai stoti į kuriamą Lietuvos kariuomenę. Lietuviai suvokė pavojų jų jaunai valstybei, kariuomenė ėmė sparčiai augti.

Jau 1919 m. sausį bolševikų kariuomenė įsiveržė į Lietuvą. Tik pradėjusi kurtis, menkai ginkluota, silpnai parengta, tačiau gerai motyvuota ir stipri pasiryžimu, Lietuvos kariuomenė turėjo stoti į kovą. Rusai užėmė Vilnių, Aukštaitiją, Dzūkiją, dalį Žemaitijos ir veržėsi Kauno link, kur iš Vilniaus buvo pasitraukusi vyriausybė. Lietuviams nebebuvo kur trauktis, padėtis tapo kritiška. Lietuvos kariuomenė pradėjo ryžtingą puolimą Ukmergės-Utenos ir Panevėžio-Rokiškio kryptimis. Perėmusi iniciatyvą Lietuvos kariuomenė išstūmė bolševikus iš Lietuvos. 1920 m. liepos mėnesį Lietuva ir Sovietų Rusija pasirašė taikos sutartį. Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę, taip pat jai pripažino visas lietuvių gyvenamas teritorijas.

1919 m. liepos mėnesį atsirado naujas Lietuvos priešas – Bermonto Avalovo vadovaujama kariuomenė, sudaryta ir buvusių vokiečių belaisvių rusų ir vokiečių karių. Šios karinės jėgos deklaruojamas tikslas – kova prieš bolševikus, tačiau iš jos veiksmų pasidarė aišku, kad ši formuotė taip pat norėjo užimti Baltijos valstybių teritoriją. Spalio mėnesį bermontininkai užėmė Šiaulius, Biržus, Radviliškį ir ėmė artėti prie Kauno.

1919 m. lapkričio 21-22 d.prie Radviliškio Lietuvos kariuomenė nugalėjo bermontininkų pajėgas. Nuo visiško sunaikinimo bermontininkus išgelbėjo įsikišusi Antantės komisija, ji pareikalavo nutraukti karo veiksmus. Gruodžio 15 d. bermontininkai buvo evakuoti į Vokietijos teritoriją.

 

Pirmasis atkurtos Lietuvos kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas. Vadovavęs Lietuvos kariuomenei kovų su bolševikais  ir Želigovskio vadovaujamais lenkais metu

 

Lenkija taip pat išsivadavo iš Rusijos imperijos. Atsikuriančios Lenkijos tikslas -susigrąžinti žemes, prarastas padalijimų metu. Lietuvą lenkai laikė Lenkijos dalimi. Taigi sena Lietuvos sąjungininkė virto priešu. Lenkai kovėsi su bolševikais ir išstūmė juos į Ukrainos teritoriją. 1919 m. balandį Lenkijos kariuomenė užėmė tuo metu bolševikų okupuotą Vilnių. 1920 m. liepą į puolimą perėję bolševikai vėl užėmė Vilnių ir vykdydami taikos sutartį perdavė jį Lietuvai. Rugpjūčio mėnesį lenkai vėl perėmė iniciatyvą ir stumdami Raudonąją armiją ėmė veržtis ir į Lietuvos teritoriją. Lietuviai paskubomis organizavo gynybą, tačiau persvara buvo lenkų pusėje. Rugsėjo mėnesį Augustavo miškuose Lietuvos kariuomenė, neatlaikiusi gausesnių Lenkijos pajėgų veržimosi, patyrė didžiausią nesėkmę per visas nepriklausomybės kovas. Suvalkų kraštas buvo prarastas, lenkai tęsė puolimą į Lietuvos gilumą. Įsikišus Antantės valstybėms karo veiksmai buvo nutraukti, nustatyta laikina demarkacinė linija, Suvalkų kraštas atiteko Lenkijai, Vilnius ir Vilniaus kraštas liko Lietuvai. Lenkija neketino atsisakyti Vilniaus, jau spalio 8 d. Lenkijos kariuomenės dalys, vadovaujamos gen. L. Želigovskio, netikėtai įsiveržė į Lietuvą ir užėmė Vilnių. Lenkijos vyriausybė, kad nebūtų apkaltinta tarptautinės bendrijos sutarties laužymu, paskelbė Želigovskio kariuomenę atskilusiais nuo kariuomenės maištininkais, tačiau slapčia juos rėmė. Želigovskis veržėsi toliau, siekdamas užimti Kauną ir visą Lietuvą. Pavojaus akivaizdoje Lietuvos kariuomenė susitelkė ir užkirto kelią besiveržiantiems lenkams. 1920 m. lapkričio 19 d. lenkai buvo nugalėti prie Širvintų, o 21 d. – prie Giedraičių. Kariuomenė išgelbėjo Lietuvą nuo grėsusios okupacijos. Tarpininkaujant Tautų Sąjungai kovos buvo sustabdytos. Lietuvos kariuomenė neteko galimybės pasinaudoti sėkme ir užimti Vilnių. Vilnius lenkų rankose liko iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Nors nemaža dalis Lietuvos teritorijos liko lenkų rankose, pasiektas svarbiausias kariuomenės tikslas – apginti šalies nepriklausomybę.

 

Ginklu Lietuvos naudai buvo išspręstas ir opus Klaipėdos krašto klausimas. Po Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir pavestas administruoti Antantės šalims. Lietuvos reikalavimai grąžinti šias dar kryžiuočių nuo jos atplėštas žemes nebuvo išgirsti. Klaipėdos krašto lietuviai, remiami ginkluotų savanorių iš Lietuvos, 1923 m. sausį sukilo ir užėmė kraštą. 1923 m. vasario 16 d. tarptautinė bendruomenė pripažino Klaipėdos kraštą Lietuvai. Tik šio ryžtingo ginkluoto sukilimo dėka Klaipėda ir šiandien priklauso Lietuvai.

Lietuvos kariuomenės apginta ir saugota Lietuvos valstybė gyvavo iki Antrojo pasaulinio karo. Kariuomenė nepriklausomybės laikotarpiu stiprėjo, modernėjo, paruošė pakankamai gausų mobilizacinį rezervą krašto gynybai. Tačiau lemiamu momentu kariuomenė net nepabandė kovoti.

 

Po Pirmojo pasaulinio karo atsigavusios amžinos Lietuvos priešininkės Vokietija ir Rusija (Sovietų Sąjunga) ėmė planuoti naują ekspansiją. Slaptais susitarimais šios valstybės pasidalijo Lenkiją ir Baltijos šalis. Lietuva teko Sovietų Sąjungai. 1939 m. rugsėjo mėnesį Vokietija ir Sovietų Sąjunga užėmė Lenkiją. Spalio mėnesį SSRS privertė Lietuvą pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį, Lietuvai buvo sugrąžintas iš Lenkijos atimtas Vilnius, tačiau ji buvo priversta įsileisti sovietų kariuomenę. 1940 m. birželio 14 d. sovietai įteikė ultimatumą ir įvedė papildomus kariuomenės dalinius. Lietuvos vyriausybė neišdrįso kariuomenei duoti įsakymo priešintis. Kartojosi valstybingumo praradimo XVIII a. scenarijus.

 

Nesipriešinimo pasekmės buvo skaudžios. Lietuva įjungta į Sovietų Sąjungos sudėtį, Lietuvos kariuomenė nustojo egzistuoti, atvykę svetimšaliai pradėjo griauti socialinę sanklodą, nacionalizuoti žmonių nuosavybę, inteligentai, valdininkai, pasiturintys žmonės ir visi, kas okupantams atrodė pavojingi, pradėti naikinti, dešimtimis tūkstančių kartu su šeimomis tremiami į Sibirą ir kitus Sovietų Sąjungos užkampius. Panašus likimas ištiko Latviją ir Estiją. Vienintelė Suomija iš visų buvusių Rusijos imperijos kraštų išdrįso ginklu pasipriešinti sovietams ir išsaugojo nepriklausomybę.

 

Pokario rezistencija. Partizanų kova (1945 m. -1953 m.)

Sovietų siautėjimą Lietuvoje pertraukė 1941 m. Vokietijos pradėtas karas su SSRS. Pasinaudodami proga lietuviai sukilo ir dar iki Lietuvos teritoriją užimant vokiečiams išvadavo didžiausius miestus. Tikėtasi, kad vokiečiai leis atsikurti Lietuvos valstybei, tačiau pastarieji Lietuvą ketino paversti viena iš savo provincijų. 1945 m. Vokietijai pralaimėjus karą Lietuva buvo SSRS pakartotinai okupuota. 1940 m. tautos griovimo darbas buvo tęsiamas.

 

Jau žinodami, kuo gali pavirsti sovietų šeimininkavimas Lietuvoje, dalis lietuvių, bijodami sunaikinimo, pasitraukė į Vakarus, dalis rengėsi kovai. Ginkluoto pasipriešinimo organizatorių branduolį sudarė buvę Lietuvos kariuomenės jaunesnieji karininkai. Jėgų santykis neleido lietuviams stoti į atvirą kovą, prasidėjo sunkus partizaninio karo etapas. Partizanai siekė Lietuvos valstybės atkūrimo, dalis į kovą su okupantais įsitraukė, rinkdamiesi verčiau mirti su ginklu rankose, nei tremtyje ar kalėjimuose. Iki 1946 m. partizanai siekė dominuoti vietovėje, jie puldinėjo okupacinės administracijos pastatus, net užimdavo atskirus miestelius, nevengė stoti į mūšį su okupacine kariuomene. Buvo tikimasi, kad Antrojo pasaulinio karo šalių laimėtojų Taikos konferencija grąžins Lietuvai valstybingumą. Taip neįvykus buvo tikimasi, kad įtempti sovietų ir Vakarų valstybių santykiai peraugs į atvirą karą ir Lietuvą pasieks pagalba iš Vakarų. Partizanai ėmė taupyti jėgas, atsisakyta atviros kovos taktikos, ji pareikalavo per daug aukų, pagrindine kovos priemone tapo pasalos. Partizanai buvo organizuoti pagal tarpukario Lietuvos kariuomenės principus, jie dėvėjo uniformas, stengėsi laikytis karinės drausmės. 1948 m. įsteigta centrinė Lietuvos partizanų vadovybė. Aktyvūs partizanų veiksmai tęsėsi iki 1953 m. Galiausiai pasidarė aišku, kad Vakarai neketina artimiausiu metu pradėti karo su SSRS. Įvairiomis provokacijomis sovietai kiršino vietos gyventojus su partizanais. Specialiosios tarnybos sėkmingai infiltruodavo savo agentus į partizanų būrius, ir jie vienas po kito buvo sunaikinami. Ginkluotas pasipriešinimas buvo užgniaužtas ir nors nepasiekė užsibrėžtų tikslų, tačiau partizanų pasiaukojama kova nenuėjo veltui. Tautos sąmonėje liko atminimas, skatinęs nepamiršti laisvės siekio. Partizanų kova uždelsė Lietuvos sovietizaciją, neleido kolonizuoti jos teritorijos, todėl čia liko didžiausias vietinių gyventojų nuošimtis. Į Latviją ir Estiją buvo atkelta daug daugiau kolonistų iš SSRS, ir vėliau šioms šalims tai kėlė daug politinių sunkumų.

 

Okupuotos Lietuvos kultūra buvo nuosekliai naikinama, šalies ūkis sugriautas. Vien tik pirmaisiais okupacijos metais lietuviai neteko daugiau nei ketvirčio tautos. Dalis emigravo į Vakarus, dalis buvo ištremta, dalis tiesiog išžudyta. Tačiau per visą okupaciją Lietuvos valstybingumo idėja nemirė, ji buvo brandinama ir sulaukus progos įgyvendinta.

 

Valstybingumo atkūrimas. Integracija į NATO (1990 m. – 2004 m.)

XX a. pabaigoje Sovietų Sąjungą ištiko politinė ir ekonominė krizė. Lietuvoje ėmė stiprėti tautinio išsivadavimo judėjimas. Prasidėjo Lietuvos dainuojanti revoliucija. 1990 m. kovo 11 d. Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomą valstybę. Tačiau okupacinė kariuomenė vis dar buvo Lietuvoje. SSRS Lietuvos nepriklausomybės pripažinti neketino. Reikėjo rūpintis atsikuriančios valstybės saugumu, ir 1990 m. balandžio 25 d. buvo įkurtas Krašto apsaugos departamentas.

 

Okupacinė sovietų kariuomenė siekė išprovokuoti ginkluotą konfliktą Lietuvoje, kad paskui galėtų pateisinti karinės jėgos panaudojimą ir greitai sunaikinti atgimstančią Lietuvos valstybę. Lietuvos tikslas buvo neleisti įsižiebti konfliktinėms situacijoms, galinčioms peraugti į ginkluotą kovą. Lietuviai tūkstančiais suplūdo prie Lietuvos Parlamento pastato ir kitų svarbių objektų, norėdami apsaugoti juos gyvu kūnų skydu nuo galimo sovietų puolimo. KAD darbuotojai ir pirmieji savanoriai turėjo kontroliuoti situaciją ir užkirsti kelią visoms sovietų provokacijoms. 1991 m. sausio 13 d. sovietų kariuomenė Vilniuje šturmavo Lietuvos televizijos ir radijo pastatus, televizijos bokštą. Žuvo 13 beginklių gynėjų, šimtai buvo sužeista. Šie įvykiai tik sustiprino lietuvių pasiryžimą ginti savo laisvę, nepabūgę ginkluotos jėgos jie dar gausiau ėmė rinktis prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Sausio 17 d. buvo oficialiai įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT). Menkai ginkluoti savanoriai saugojo Aukščiausiąją Tarybą, pasirengę ginti ją puolimo atveju. Pirmųjų Lietuvos besikuriančios kariuomenės karių pastangomis okupantų provokacijoms buvo nepasiduota, sovietai neįgijo moralinės teisės panaudoti jėgą. Visas laisvasis pasaulis pasmerkė barbariškus sovietų veiksmus sausio 13-osios naktį. Lietuvos nepriklausomybę pripažino daugelis valstybių. Sovietų Sąjunga žlugo, jos teisių paveldėtoja Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir pasižadėjo išvesti kariuomenę iš Lietuvos. Rusijai delsiant vykdyti įsipareigojimus Lietuvos kariai blokavo dalinius ir neleido jų papildyti naujokais iš Rusijos. 1993 m. rugpjūčio 31 d. iš Lietuvos išvyko paskutiniai Rusijos kariuomenės kariai. Lietuva vėl tapo visiškai laisva.

 

1992 m. lapkričio 19 d. oficialiai buvo atkurta Lietuvos kariuomenė. 1993 m. suformuota jos struktūra. Nuo to laiko ji buvo nuolat stiprinama ir rengiama šalies gynybai. Jau tuomet buvo suvokta būtinybė integruotis į Vakarų valstybių kolektyvinės gynybos struktūras. Prieškario patirtis rodė, kad neutralitetas gali neišgelbėti nuo valstybingumo praradimo. Imta sistemingai siekti Lietuvos priėmimo į NATO. Kariuomenė turėjo atitikti NATO keliamus reikalavimus, todėl ji buvo pradėta sparčiai modernizuoti, pradėtas aktyvus bendradarbiavimas su užsienio partneriais. Lietuva nuo 1994 m. pradėjo siųsti karius į tarptautines taikos rėmimo operacijas užsienyje. 2002 m. lapkričio 21 d. Lietuva buvo pakviesta, o 2004 m. kovo 29 d. oficialiai priimta į NATO.

 

NATO aljansas sukurtas 1949 m. JAV, Kanados ir Vakarų Europos valstybių, siekiant bendromis jėgomis apsisaugoti nuo galimo SSRS puolimo. Tai suverenių valstybių sąjunga, užtikrinanti joje dalyvaujančių valstybių saugumą. Remiantis NATO sutarties 5-ouju straipsniu, bet kurios NATO šalies užpuolimas laikomas visų NATO šalių užpuolimu, ir visos narės turi teikti paramą agresiją patyrusiai šaliai. Įstojusi į šia sąjungą Lietuva užsitikrino, kad atsiradus grėsmei jos saugumui nereikės pasikliauti vien tik savo pastangomis ir ekonominiais resursais. Tačiau dalyvavimas aljanse – ne tik galimybė prireikus gauti reikiamą paramą, bet ir įsipareigojimai kitoms NATO šalims.

 

Pastaruoju metu didžiausią grėsmę Vakarų pasaulio saugumui kelia pasaulinis terorizmas. Nors kol kas Lietuvos tiesiogiai nepasiekė šio reiškinio padariniai, Lietuvos kariuomenės pareiga – prisidėti prie bendro saugumo. Todėl Lietuvos kariai, dalyvaujantys tarptautinėse operacijose, kuriomis siekiama silpninti pasaulinio terorizmo plitimą, kovoja už Lietuvos valstybės išlikimą lygiai taip pat, kaip tai darė ankstesnių laikų kariai, kaudamiesi su tiesiogiai Lietuvai grasinančiu priešu.

 

Šiandieninė Lietuvos kariuomenė yra LDK kariaunų, tarpukario kariuomenės, partizaninio pasipriešinimo tradicijų tęsėja. Kaip ir seniau, jos tikslas toks pats – saugoti valstybę, jos interesus, ginti nuo bet kokio išorinio pavojaus, galinčio sunaikinti valstybingumą ir sutrikdyti visavertį tautos egzistavimą. Kiekviena protėvių mūšio lauke iškovota pergalė, kiekvienas kovose žuvęs karys įpareigoja dabartinę kariuomenę neprarasti to, kas jų buvo taip sunkiai iškovota.

 

 
 
 
 
 
 
 
 
 

 
 
 
 
 
Informacija atnaujinta 2012-01-23
Sprendimas: Fresh Media