Lietuvos kariuomenė
 
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

Kariuomenės vaidmuo Lietuvos valstybėje XIII-XX a.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karyba

 

LDK kariuomenė ketverių metų seimo laikotarpiu (1788 – 1792)

 

Prūsijos Lietuviškasis dragūnų pulkas Nr.1

 

Napoleonas – Lietuvos laisvės viltis

 

Už mūsų ir jūsų laisvę

 

1863 m. sukilimas

 

Nepriklausomybės kovos 1918-1920 m.

 

 

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karyba

 

Lietuviai istorijos arenoje pirmiausia pasirodė kaip karių tauta. Jų grobiamųjų žygių sėkmės laidas būdavo užpuolimo netikėtumas: apie pavojų nespėtas kraštas būdavo nepasirengęs gynybai, o jo gyventojai su turtu neišsislapstę. XIII a. pradžios lietuvių karyba pritaikyta grobiamiesiems žygiams. XIII-XV a. I pusėje Lietuvos kariuomenė atrėmė Kryžiuočių ordino ir Totorių Aukso Ordos puolimus.

 

 

 
 Saulės mūšis 1236 09 22. Dail. A. KrykasDurbės mūšis 1260 m. Dail. V. Norkus

 

 

Jau XIII a. pirmoje pusėje galima pastebėti rikiuotės užuomazgų. To meto lietuviai arklius naudodavo kaip transporto priemonę, o raiteliai kaudavosi nulipę nuo žirgo. Tokiai kariuomenei būdingi gynybiniai mūšiai – jeigu laikas ir aplinkybės leisdavo, lietuvių kariai apsitverdavo nukirstais medžiais ir šitaip stengdavosi atlaikyti priešo raitelių ataką bei primesti gaivališką kovą, kurioje negali pasireikšti organizuota jėga. Priešui nepalankių kovos sąlygų primetimą reikia laikyti pagrindiniu lietuvių taktiniu principu. Juo remiantis pasiekta dauguma žymiausių XIII a. lietuvių ginklo pergalių Saulės, Durbės, Karusės kautynėse. Šios pergalės rodo, kad medžiotojo patirtis nesunkiai galėjo virsti kario įgūdžiais. Tačiau jų tęstinumą galėjo garantuoti tik didžiojo kunigaikščio valdžios egzistavimas, įveikiantis pražūtingas klanų konkurencijos pasekmes. Ankstyvojoje Lietuvoje, skirtingai nuo kaimyninių krikščioniškų kraštų, kur svarbiausia buvo sakralinė architektūra, vyrauja karinė architektūra. Tvarus ankstyvosios Lietuvos valstybės palikimas yra mūrinės pilys. Spėjama, kad kai kurios antraeiles svarbos Vokiečių ordino pilys Prūsijoje pastatytos panaudojus mūrinių lietuviškų pilių statybos techniką. Neabejojama, kad baltų išradingumas susikristalizavo „lietuviškame" arba „prūsiškame" skyde, patys lietuviai skydą vadino „pavis". Būdamas patogios konstrukcijos, jis karį dengė ne tik iš priekio, bet šiek tiek ir iš šonų, o svarbiausia – galėdavo priešo smūgį nukreipti į šalį, „neutralizuoti" jį.

 


Žalgirio mūšis 1410 m Dail. J. Mateijka

 

XIV a. pabaigoje pastebimas spartus artilerijos diegimas Lietuvos kariuomenėje. Aktyviai artilerija buvo naudojama ir per Vytauto bei Jogailos tarpusavio kovas, karus prieš kryžiuočius. Žygimanto Senojo, Žygimanto Augusto valdymo laikais gerokai sustiprinta LDK artilerija. XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė paraku šaudančius pabūklus naudojo pilių gynybai, priešo pilių puolimui bei lauko kautynėse. Po pusantro šimto metų vien Lietuvos didysis kunigaikštis (be didikų ir miestų) disponavo mažiausiai 364 pabūklais, iš kurių daugiau kaip puse sudarė naujoviškos koliubrinos tipo patrankos. Pirmosios koliubrinos į Lietuvą įvežtos iš Lenkijos; vėliau dalis naujoviškų pabūklų pagaminta nuo1551 m. Vilniuje veikusioje patrankų liejykloje.

Imlumas karinėms naujovėms rodo, kad kūrybinė energija buvo pajungta karo tikslams, todėl pagoniškosios Lietuvos kultūrai labiausiai tinka militaristinės kultūros epitetas.

XVI a. žaibiški Krymo totorių antpuoliai į krašto gilumą vertė organizuoti krašto gynybą. Pašauktinė bajorų kariuomenė dėl lėto mobilizacijos tempo netiko tokiai užduočiai. LDK gynybos nuo totorių sistema rėmėsi žvalgybos organizavimu pietiniuose valstybės pakraščiuose, algininko įgulomis pilyse ir didikų asmeniniais būriais. Kovos su totoriais buvo ir profesionalių karių, algininkų, ir bajorų karo mokykla.

Kilmingasis karys asmeniškai atlikdavo karinę tarnybą. XVI a. šaltinių liudijimu, jis atsivesdavo tinkamai ginkluotų raitelių iš savo valdų (vieną raitelį nuo 8 arba 10 tarnybų). Atskira kategorija bendroje pašauktinių kariuomenėje sudarė didikų būriai. Tai buvo vertingiausia LDK karinės struktūros dalis. 1567 m. tarp 4800 ponų tarėjų parengtų raitelių buvo: 2000 (40%) husarų (smogiamoji kavalerija), 650 (14%) kazokų (lengvoji kavalerija, ginkluota šarvais, kardu ir lanku) ir dar 600 (13%) šarvuotų karių (apginklavimas nežinomas).

Husarų karinius junginius – vėliavas – sudarydavo iki 150 žmonių. Sparnuotasis husaras – ypač populiarus XVII a. II pusės LDK ir Lenkijos kariuomenių raitelis, kuris nugaroje prie šarvų turėjo sparnus iš erelio, gulbės, laukinės žąsies plunksnų. Amžininkai rašė, kad tai buvo nuostabiausi raiteliai pasaulyje: žvilgantis šarvų metalas, nugaroje apdengtas meškos, leopardo ar tigro kailiu, vėliavos, sparnai ir ugningi žirgai sudarė įspūdingą, baimę keliantį reginį. Paprotys prie nugaros tvirtinti sparnus atėjo iš Azijos. Šalia puošiamosios, ritualinės (sparnai turėjo raiteliui suteikti greitį, kokiu skrido paukščiai pavėjui) funkciją jie turėjo ir ginamosios naudos, nes trukdė priešininkui užmesti lasą ir nutraukti raitelį nuo žirgo. Sparnuotųjų husarų šarvai buvo tokie stiprūs, kad atlaikydavo muškietos šūvį iš 20 žingsnių, puošti įvairiais simboliais. Populiariausiais ornamentais krūtinės kairėje pusėje buvo Mergelės Marijos atvaizdas, o dešinėje – kryžius. Ginkluotę sudarė 5 m ilgio ietis, kovos kalavijas (lenktas kardas), 170 cm ilgio tiesus kardas, skirtas priešininko galvos šalmui perdurti ir 2 pistoletai, laikyti dėkluose prie balno.

 

Dauguma LDK etmonų (Jonas Karolis Chodkevičius, Jonušas Radvila ir kt.) buvo karybos specialistai, mokslus baigę Vakarų Europos universitetuose. Karo tarnybai neabejingų žmonių lektūrą sudarė antikinių ir modernių autorių veikalai apie karybą.

XVII a. būdingas matematikos dominavimas moksle atsispindėjo ir karyboje. Bastioninės pilies nebuvo galima pastatyti neišmanant geometrijos, tiksliai šaudyti iš artilerijos pabūklo nebuvo įmanoma nesusipažinus su balistikos pagrindais, be karo inžinierių užimti gerai įtvirtintą priešo pilį buvo labai sunku. Lietuvos ir Lenkijos valstybėje buvo aukšto lygio šių sričių specialistų, vietinių ir užsieniečių. Tarp labiausiai pagarsėjusių minėtinas artilerijos teoretikas ir praktikas Kazimieras Semenavičius. Mūsų amžiuje K. Semenavičiaus veikalas „Didysis artilerijos menas" vadinamas viduramžių technikos stebuklu. Kaip retas, nepaprastai vertingas mokslo paminklas 1971 m. jis pakartotinai išleidžiamas Londone.

 

Spėjama, kad K.Semenavičius gimė apie 1600-uosius ar kiek vėliau, Lietuvos Šv. Kazimiero beatifikavimo metais, Žemaitijoje, kaip rodo herbas, Raseinių apskrityje. K. Semenavičius buvo Lenkijos ir Lietuvos jungtinių pajėgų artilerijos vado pavaduotoju, dalyvavo kautynėse su Maskvos kariuomene prie Smolensko ir mūšiuose su totoriais. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos išsiųstas gilinti žinių į užsienį, Olandijoje rado dosnų mecenatą, ten išspausdino savo veikalą. K. Semenavičiaus traktatas išverstas į pagrindines Europos kalbas, vokiečių kalba išspausdintas pakartotinai. Veikalas pusantro šimtmečio buvo svarbiausia artileristų knyga. K. Semenavičiaus raketos turėjo stabilizatorius, buvo net kelių pakopų, galėjo sudaryti baterijas, skriejo oru ir vandeniu. Jo raketos nuskrisdavo daug toliau ir taikliau už patrankų granitinius ar metalinius sviedinius. Tai buvo solidus teorinis ir praktinis raketų gamybos, jų panaudojimo per karą ar šventes fejerverkams vadovėlis.

 

XVII a. LDK buvo įrengta galingų bastioninių tvirtovių, tinkamų atlaikyti ilgalaikes apgultis. Pastebėtina, kad XVII a. dauguma svarbiausių LDK tvirtovių – Biržai, Nesvyžius, Liachovičiai, Senasis Bychovas, Sluckas – buvo privačios. Didikai ir vietinė valdžia (pavietų seimeliai) paprastai turėjo daugiau galimybių daryti įtaką krašto gynybai, negu centrinė (valdovas).

 

Imlumas karo naujovėms buvo vienas iš veiksnių, keitusių jėgos santykį tarp respublikos ir jos pagrindinių varžovių – Švedijos bei Rusijos. Respublikos kavalerija galėjo lengvai sutrypti švedų pėstininkus, kol Adolfas Gustavas nereformavo savo kariuomenės vakarietiškais pagrindais, smarkiai sustiprindamas pėstininkų ugnies galią.

Nuo XVII a. pradžios pagrindinis vaidmuo LDK kariuomenėje atiteko samdytiems profesionaliems kariams. Tuo metu dominavo husarai, sudarę 24-43% kariuomenės ir 42-63% kavalerijos. Ryškiausias XVII a. LDK karinės organizacijos bruožas – nuolatinės kariuomenės nebuvimas. „Nebylusis seimas”1717 m., diktuojamas Rusijos, nustatė Respublikos reguliariosios kariuomenės dydį: 18 000 karių etatų Lenkijai ir 6 000 Lietuvai (faktiškai karių buvo dar mažiau: LDK kariuomenėje iki 1775 m. tarnavo apie 4 000 karių). Palyginti su užsienio valstybėmis (Rusija – 350 000, Austrija – 280 000, Prūsija – 200 000), tai buvo itin menkos pajėgos, tikusios tik paradams ir kovai su plėšikais.

Bandymai reformuoti kariuomenę atgijo į sostą įžengus Stanislovui Augustui (1764-1795). Galbūt vertingiausias 1764-1776 m. reformų vaisius buvo 1765 m. Stanislovo Augusto įsteigta Riterių mokykla Varšuvoje. Jos auklėtinių gretose buvo tokių vėliau išgarsėjusių karo vadų kaip Tadas Kosciuška, Jokūbas Jasinskis, Kazimieras Nestoras Sapiega. Čia naujoji karta ne tik įgydavo karinių žinių, bet ir būdavo auklėjama patriotiškumo dvasia. Naujosios kartos nuopelnas tas, kad žlungant valstybei, ji nesėdėjo sudėjusi rankas ir rinkosi nelygią kovą. Nors Kosciuškos sukilimas ir pralaimėjo, ateinančioms kartoms jis liko nesitaikstymo su brutalia agresija pavyzdys.

 

 

LDK kariuomenė ketverių metų seimo laikotarpiu (1788 – 1792)

 

Ketverių metų seimo išvakarėse LDK kariuomenė buvo maža, jos ginklai seni, o apranga susidėvėjusi.

LDK kariuomenė buvo savarankiška institucija, turėjo savo pavadinimą, kadrus, veikimo teritoriją, materialinę bazę, tradicijas, simboliką ir kai kuriuos kitus savarankiškumo bruožus. Kita vertus, Lietuvos kariuomene buvo Abiejų Tautų (AT) Respublikos ginkluotųjų pajėgų dalis, su Lenkijos Karalystės kariuomene ją siejo bendra vadovybė, panašios organizavimo formos, kariniai laipsniai, ginkluotės tipai, kalba.

Ketverių metų seimas vyko išaugus realiai grėsmei Lietuvos ir Lenkijos valstybei ir atliko didelį darbą didindamas ir stiprindamas kariuomenę bei gerindamas jos aprūpinimą. Reformų išvakarėse LDK kariuomenę sudarė apie 4 700 karių. 1789-1790 m. pradžioje kariuomenė padvigubėjo ir ją sudarė apie 9 900 karių. 1792 m. karo pradžioje jau buvo 17 500, o su Radvilų milicija – 19 000 karių.

1788 m. kariuomenę galėtume pavadinti policine, skirta vidaus reikmėms ir reprezentacijai, o 1791 m. kariuomenė buvo karo reikmėms skirta organizacija.

Ketverių metų seimo kariuomenės kūrimo darbas vertintinas teigiamai. Per palyginti trumpą laiką pavyko padaryti daugiau nei per visą XVIII amžių.

 

 

Prūsijos Lietuviškasis dragūnų pulkas Nr.1

 

Prūsijoje nuolatinę tautinę kariuomenę sukūrė Prūsijos didysis kurfiurstas Fridrichas Vilhelmas XVII amžiuje. Tais laikais tai buvo geriausiai paruošta kariuomenė.

Dragūnas (nuo lot. Draco – slibinas) XVI ir XVII a. raitasis pėstininkas. Dragūnai raiti keldavosi iš vienos vietos į kitą, o susitikę su priešu, nušokdavo nuo žirgų ir kovodavo pėsti. Dragūnai buvo apginkluoti kaip pėstininkai-muškietininkai arkebuzomis arba vėliau muškietais ir kardais, pistoletais, špagomis ir kirviais. Ligi švedų Adolfo Gustavo laikų dragūnai kaudavosi pėsti. Gi Adolfas Gustavas reformavo savo dragūnus ir padarė juos raitininkais, kurie turėjo mokėti kautis ne tik pėsti, bet ir raiti.

1717 m. Mažojoje Lietuvoje sudarytas Lietuvos dragūnų pulkas Nr.1 (Littauishes Dragoner Regiment Nr.1). Prūsijos kariuomenė buvo organizuojama provincijomis, ir tas pulkas skirtas būtent Mažajai Lietuvai. Šiame pulke tarnavo lietuviai iš Mažosios Lietuvos. Lietuvos dragūnų pulko Nr.1 vadu buvo Prūsijos princas Albrechtas. Pulko eskadronai stovėjo Tilžėje, Ragainėje, Stalupėnuose, Pilkalnyje, Galdapėje, Įsrutyje ir kitur.

Pulko kariams buvo leista tarpusavyje lietuviškai kalbėtis ir dainuoti lietuviškas žygio dainas, tik kreiptis į karininkus privalėdavo vokiškai.

Lietuviai, tarnavę šiame pulke, ypač buvo vertinami dėl geros žirgų priežiūros. Pulkas dalyvavo kare Napoleono pusėje ir prieš ją, kovėsi su Austrija 1866m. ir su Rusija per Pirmąjį pasaulinį karą, kuriame prarado apie 1 000 karių ir 19 karininkų. Į Tilžę pulkas grįžo 1919 m. vasario mėnesį, o spalio mėnesį buvo informuotas, kai kurios dalys perduotos kitiems kariniams junginiams.

Prie Įsruties kryžiuočių pilies griuvėsių per stebuklą išliko dalis įdomaus paminklo, skirto per karus už Prūsiją pasižymėjusio Dvyliktojo Lietuvių ulonų pulko raiteliams. Išliko postamentas su padėkos užrašu vokiečių kalba. Ant jo stovėjusi skulptūra – lietuvis ulonas ant trakėnų veislės žirgo – po karo buvo nuversta.

 

 

Napoleonas – Lietuvos laisvės viltis

 

Žlugus Lietuvos-Lenkijos valstybei, emigracijoje atsidūrę patriotai pradėjo ieškoti užsienio paramos prarastai nepriklausomybei atkurti. Buvo mėginta patraukti savo pusėn Švediją, Turkiją ir Prūsiją. Deja, nesėkmingai. Tada jų akys nukrypo į revoliucinę Prancūziją. 1796 metais kunigaikštis M. Oginskis (garsiojo polonezo autorius), emigracijos atstovas Turkijoje, iš Konstantinopolio kreipėsi į Napoleoną laišku, kuris adresatą pasiekė Italijoje.

„Kaimynų sutriuškinta valstybė gali keltis tik su ginklu rankose", – pareiškė Napoleonas, perskaitęs M.Oginskio laišką.

1812 m. liepos 1-ą dieną Napoleonas sudarė atskirą Lietuvos Vyriausybę, kurios pagrindinis uždavinys buvo organizuoti ginkluotąsias pajėgas ir tiekimą. Lietuvos Vyriausybės potvarkiu buvo kuriamas Lietuvos kariuomenės pagrindas – penki pėstininkų ir keturi kavalerijos pulkai. Vėliau suformavo dar šešis pėstininkų pulkus. Iš viso Prancūzų kariuomenės lietuviškuosiuose pulkuose tarnavo apie 20 000 lietuvių karių.

 

Už mūsų ir jūsų laisvę

 

Nesėkmingai pasibaigus 1794 m. sukilimui, 1795 m. Lietuvos-Lenkijos valstybė trečią kartą pasidalijo Austrija, Prūsija ir Rusija. Didesnė dalis Lietuvos teritorijos pateko į Rusijos imperijos sudėtį.

1830 m. Prancūzijoje ir Belgijoje prasidėjus revoliuciniam judėjimui, jo numalšinti Rusijos imperatorius ruošėsi pasiųsti Lenkijos kariuomenę. Planus sužlugdė 1830 m. lapkričio 29 d. Varšuvoje prasidėjęs sukilimas. 1831 m. vasarą Rusijos kariuomenei peržengus Lenkijos karalystės sieną, prasidėjo įnirtingos kovos tarp lenkų ir rusų kariuomenių.

1831 m. kovo 25 d. sukilimas prasidėjo Raseinių apskrityje ir paplito po visą Lietuvą. Buvo suformuoti pirmieji sukilėlių daliniai, kurie puldinėjo rusų karines įgulas.

1831 m. birželį sukilėliams į pagalbą atvyko Lenkijos kariuomenės daliniai, vadovaujami generolų A. Gelgaudo ir D. Chlapovskio; kartu su jais atvyko keli šimtai lietuvių karininkų ir puskarininkių, tarnavusių Lenkijos kariuomenėje. Buvo sukurti reguliarieji lietuvių sukilėlių pulkai. Abiejų tautų daliniai, vadovaudamiesi šūkiu „UŽ MŪSŲ IR JŪSŲ LAISVĘ”, petys į petį kovėsi prieš bendrą okupantą. Tačiau jėgos buvo nelygios ir liepos mėnesį didesnė sukilėlių kariuomenės dalis buvo priversta pereiti sieną ir internuotis Prūsijoje. Kita sukilėlių dalis, vadovaujama gen. H. Dembinskio, prasiveržė pro priešo užtvaras ir pasiekė Varšuvą, kur kovojo iki sukilimo pralaimėjimo, o vėliau emigravo į užsienį.

Nuo Rusijos kariuomenės įsiveržimo lietuvių ir lenkų krauju buvo išgelbėtos Prancūzija ir Belgija. Sukilimas pažadino lietuvių tautą kovai prieš okupantus dėl tautinio ir socialinio išsivadavimo.

 


Kpt. Emilija Pliaterytė mūšyje ties Šiauliais. Dail. W. Kossak

 

1863 m. sukilimas

Rekrūtai, politinis beteisiškumas, tautinis ir ekonominis engimas, Katalikų bažnyčios persekiojimas, šiurkšti rusifikacija žadino neapykanta okupantams ir pasiryžimą kovoti dėl laisvės. To nepasitenkinimo išraiška buvo 1863 m. pradžioje prasidėjęs ginkluotas sukilimas, kuriame, be politinių laisvių, Lietuvos ir Lenkijos valstybių atkūrimo, iškelti ir socialiniai reikalavimai: valstiečių apgynimo, žemės skyrimo jos neturintiems ir kt. Gardino vaivadijos sukilėliams ėmė vadovauti Kostas Kalinauskas, Vilniaus – buvęs Rusijos generalinio štabo kapitonas Zigmantas Sierakauskas.

Beje, kai kuriuose Lietuvos rajonuose manifestacijos prieš okupantus jau vyko nuo 1861 m. Tais metais Vilniaus, Kauno ir Gardino apskrityse buvo paskelbta karo padėtis. 1862 m. gruodžio mėnesio pradžioje Šiaulių apskrities Leckavo dvaro darbininkai, apsiginklavę šakėmis ir dalgiais, išvaikė atvykusią rekrutų imti kariuomenę. Caro vyriausybę net buvo uždraudusi pardavinėti dalgius.

Nuo 1863 m. sausio mėnesio buvo įvestas rusų kariuomenės dalinių budėjimas visose mokyklose ir viešose vietose, prie bažnyčių. Imta gausinti kariuomenę. 1862 m. Vilniaus gubernijoje buvo 66 500 kariuomenės (eilinių ir puskarininkių), metų pabaigoje – apie 145 000. Kariuomene buvo apstatyti visi miestai, stambesnės gyvenvietės, išilgai kelių siautėjo „skrajojantieji" baudžiamieji būriai.

Sukilimas buvo apėmęs didesnę dalį okupuotos Lietuvos. Vienas iš pirmųjų Vilniaus gubernijoje suorganizavęs apie 1 000 sukilėlių būrį buvo Liudvikas Narbutas (žinomo istoriko Teodoro Narbuto sūnus). Jam priklausė ir žinomo dailininko M. E. Andriolio būrys, daugiausia iš vilniečių.

Ypač nuožmiai su sukilėliais ir jų šeimomis pradėta susidoroti nuo 1863 m. gegužės 13 d. paskyrus generalgubernatoriumi ir Vilniaus karinės apygardos vadu M. Muravjovą, kuris netrukus buvo pramintas koriku.

Dėl dalyvavimo sukilime ar sukilėlių rėmimo buvo ištremta apie 12 703 „lietuviškųjų gubernijų" gyventojų į Sibirą, į tolimuosius Rusijos rajonus katorgos darbams.

 

 

Nepriklausomybės kovos 1918-1920 m.

 

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, pirmininkaujama Antano Smetonos, paskelbė atkurianti šalies nepriklausomybę, tačiau šalis ir toliau kentė sunkią okupantų vokiečių priespaudą. Tik tų pačių metų rudenį, kai Vokietija galutinai pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą, atsirado realios prielaidos nepriklausomybės realizavimui.

Lapkričio 23 d. išleistas Apsaugos ministerijos įsakymas Nr. 1, kuriuo nurodoma įkurti Apsaugos tarybą, plk. Jurgis Kubilius skiriamas Apsaugos ministerijos štabo viršininku, o plk. Jonas Galvydis-Bykauskas – pirmojo pulko, formuojamo Alytuje, vadu. Lapkričio 23 d. yra oficiali Lietuvos kariuomenės gimimo diena. Tuo metu kariuomenėje buvo apie 100 karininkų ir karo valdininkų ir apie 50 savanorių kareivių.

Gruodžio 29 d. ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius ir krašto apsaugos ministras karininkas Mykolas Velykis išleido atsišaukimą, kviečiantį piliečius savanoriais stoti į Lietuvos kariuomenę. Į kariuomenę ėjo daugiausia kaimo vyrai, taip pat vyresniųjų klasių moksleiviai. Mažai kas stojo į kariuomenę iš miestų, kurie tuo metu buvo nelietuviški. Daugiausia savanorių pristatė Panevėžio, Kauno, Marijampolės, Šiaulių, Vilkaviškio, Šakių apskritys, mažiausiai – Mažeikių, Telšių. Absoliuti dauguma savanorių – lietuviai, kitų tautybių nedaug, pavyzdžiui latvių buvo 67, lenkų tik 5.

1919 m. sausio 5 d. rusai užgrobė Vilnių, o vėliau jų rankose atsidūrė Aukštaitija, Dzūkija, didesnė dalis Žemaitijos, suduodant smūgius Alytaus ir Kėdainių įguloms, ketinta apsupti Kauną, kur tuo metu dirbo Lietuvos vyriausybė. Formuojamiems Lietuvos kariuomenės daliniams, prastai aprengtiems ir ginkluotiems, nedaug teapmokytiems, teko iškart vykti į frontą. Vasario mėnesį lietuviai sumušė rusus Kėdainių bare. Ten žuvo pirmasis Lietuvos kareivis Povilas Lukšys. Pirmasis Lietuvos karininkas, žuvęs nepriklausomybės kovose, yra 1 pulko vadas Antanas Juozapavičius. Jis žuvo kautynėse Alytuje. Pavasarį buvo išvaduoti Šiauliai, Radviliškis, Panevėžys, Ukmergė. Rugpjūčio 25 d. išlaisvinti Zarasai, o Marijampolės ir Panevėžio batalionai pasiekė Dauguvos upę.

 


Lietuvos kariuomenė atmuša bolševikų kavalerijos puolimą ties Alunta 1919 m. Dail. J. Rudolfas

 

Dar tebevykstant kovoms su Rusijos raudonąja armija, Latvijoje ir šiaurinėje Lietuvoje ėmė telktis naujas priešas – bermontininkai. Tai daugiausia suverbuoti vokiečių nelaisvėje buvę rusai ir vokiečiai savanoriai. Jų buvo apie 50 tūkstančių. Gerai ginkluoti bermontininkai stengėsi savo rankose išlaikyti Radviliškio-Šiaulių-Jelgavos, Šiaulių-Tauragės geležinkelius ir Šiaulių-Tilžės plentą, plėšė ir terorizavo vietos gyventojus. Lapkričio 21-22 d. Lietuvos kariuomenės 1 ir 2 pėstininkų pulkai puolė bermontininkus prie Radviliškio ir šį miestą išvadavo. Šiauliai buvo išlaisvinti gruodžio 7 d., o gruodžio viduryje bermontininkų Lietuvoje nebeliko.

 


Ataka prieš bermontininkus 1919 m. Dail. V. Mackevičius

 

Didelį pavojų Lietuvos valstybingumui kėlė agresyvi lenkų politika ir ambicijos sukurti Lenkiją „nuo jūros iki jūros", į kurios sudėtį jie svajojo įjungti ir Lietuvą. Pirmieji susidūrimai su lenkais prasidėjo jau 1919 m. pavasarį – gegužės 8 d. lenkai užpuolė mūsų sargybas prie Vievio. Antantės valstybės, norėdamos išvengti karo tarp Lenkijos ir Lietuvos, birželio 18 d. nustatė pirmą demarkacijos liniją tarp šių valstybių, tačiau Lenkija jos nepaisė. Rugpjūčio 3 d. nustatyta antra, lenkams dar palankesnė linija, o rugpjūčio viduryje – trečioji linija, lenkų pusėje palikusi Seinus, Punsko ir geležinkelio liniją Varėna-Vilnius-Daugpilis. Tačiau ir tai lenkų nepatenkino, puldinėjimai nesiliovė.

1920 m. balandžio mėnesį Lenkija užpuolė sovietų Rusiją, tačiau lenkų kariuomenė buvo gerokai apdaužyta ir ėmė trauktis. Lenkams traukiantis, lietuviai stengėsi užimti tas Lietuvos sritis, iš kurių lenkai pasitraukė, o rusai nespėjo užimti. Lietuvos kariuomenė užėmę ne tik Vilnių, bet ir Augustavą, Druskininkus, Ašmeną, Švenčionis.

Lenkams pavyko sumušti rusus prie Varšuvos ir sustabdyti tolesnį puolimą. Atsigavę jie ir vėl pradėjo pulti Lietuvą. Rugpjūčio pabaigoje lenkai pradėjo puolimą pietinėje Suvalkijoje, užgrobė Augustavą, Suvalkus, Seinus. Rugsėjo 13 d. II divizijai pavyko išvaduoti Seinus, Gibus ir pasiekti Augustavo kanalą. Rugsėjo 14 d. į Kalvariją atvyko Lenkijos delegacija ir prasidėjo derybos. Tuo pat metu lenkai ėmę telkti savo kariuomenę Augustavo miškuose. Rugsėjo 22 d. lenkai pradėjo puolimą. Lietuviai Suvalkijoje turėjo 17 pėstininkų batalionų, 3 kavalerijos eskadronus, 6 artilerijos baterijas, 144 kulkosvaidžius, lenkai – 33 pėstininkų batalionus, 39 kavalerijos eskadronus, 33 artilerijos baterijas, 375 kulkosvaidžius. Kovose daugiausia nuostolių patyrė 2 pėstininkų pulkas. Lenkai užgrobė pietinę Suvalkiją ir tęsė puolimą toliau, rugsėjo 23 d. jiems pavyko užimti Druskininkus, spalio pradžioje – Varėną.

Ši Lenkijos agresija buvo netikėta Antantės valstybėms. Tautų Sąjunga skubiai priėmė rezoliuciją, įpareigojančią Lenkiją sustabdyti puolimą. Kad rezoliucijos būtų laikomasi, sudaryta Tautų Sąjungos Tarptautinė kontrolės komisija. Sutarta, kad tarp Lietuvos ir Lenkijos prasidės derybos. Jos vyko Suvalkuose ir po ilgų ginčų buvo pasirašyta Suvalkų sutartis. Kitą dieną po sutarties pasirašymo, Pilsudskio nurodymu, generolas Želigovskis pasiskelbė „maištininku” ir pradėjo puolimą Jašiūnų-Vilniaus kryptimi. Vilnių gynė trys pėstininkų batalionai, vienas kavalerijos eskadronas ir viena artilerijos baterija. Spalio 9 d. Vilnių lenkai užgrobė ir tęsė puolimą toliau. Lietuviams pavyko sumušti lenkus prie Širvintų ir Giedraičių. Kautynėse pasižymėjo 7 pėstininkų pulko III batalionas, vadovaujamas vyr. ltn. Teodoro Balno, kuris išvadavo Širvintas, 2 pėstininkų pulko III batalionas, vadovaujamas vyr. ltn. Andriaus Butkūno, išvadavęs Giedraičius.

 


Durtuvų kautynės su lenkais ties Širvintomis. Dail. E. Jeneris

 

Lapkričio 29 d., Tautų Sąjungos Kontrolės komisijai tarpininkaujant, Kaune pasirašyta Lenkijos ir Lietuvos sutartis, pagal kurią karo veiksmai turi pasibaigti iki lapkričio 30 d. 12 val. Abi kariuomenės turėjo atsitraukti po 3 km. Karas pasibaigė, trečdalis Lietuvos teritorijos (Vilnius, Gardinas, Suvalkai) pasiliko okupantų lenkų rankose, tačiau svarbiausias tikslas – Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė buvo pasiektas. Lietuvos kariuomenė suvaidino lemiamą vaidmenį, kiek lietuvis karys su ginklu rankose žemės apgynė, tiek jos ir liko Lietuvos valstybėje. Tik apsigynus nuo visų priešų, ketinusių užgrobti Lietuvos žemę, atėjo diplomatinis pripažinimas. 1920 m. Tautų Sąjungos taikos delegacijos pirmininkas Lietuvos delegacijai pasakė: „Už savo tautos nepriklausomybę jūs turite būti dėkingi ne Ambasadorių konferencijai ir ne Tautų Sąjungai, bet tik savo narsiai kariuomenei".

 

Po 120 metų Rusijos priespaudos 1918 m. atkurtoji Lietuvos valstybė - Lietuvos Respublika valstybiniu gyvenimu džiaugėsi 22 metus. 1918-1920 m. karas dėl Lietuvos valstybės įtvirtinimo Europoje, pasaulyje ir savų piliečių sąmonėje pareikalavo ne mažiau pastangų ir ryžto nei kadaise iš Mindaugo. Kiekvieną Lietuvos tarybos narį, pasirašiusį 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės paskelbimo aktą, kiekvieną Lietuvos 1918-1920 metų savanorį ar pašauktą į kariuomenę jaunuolį galima pavadinti Mindaugu. Tik buvo toks skirtumas, kad jie patys nesivainikavo, o karūną dėjo ant visų Lietuvos piliečių galvos. Jie visiems laikams įpareigojo mūsų tautą saugoti, ginti ir plėtoti naująją Lietuvos valstybę.

 

Tautos kova dėl savo valstybės nepriklausomybės yra amžina vertybė. Kiekvienas tos kovos dalyvis yra vertas pasididžiavimo.

 

Baigiant norėtųsi priminti, kad mūsų ateities kelias, kuris apsaugos mus nuo tokio naikinimo, kokį patyrėme sovietinės blogio imperijos gniaužtuose, yra susijęs su ES ir NATO. Tačiau kartu privalome saugoti mūsų tautos vertybes, išlikti Lietuvos piliečiais, gerbti savo kalbą, jos kultūrinį paveldą, suprasti laisvės kovotojų vertę ir jų įnašą į mūsų visų laisvę ir pilietinės pareigos supratimą.

 


Pirmoji Lietuvos kariuomenės priesaika

 

 
 
 
 
 
 
 
 
 

 
 
 
 
 
Informacija atnaujinta 2009-04-15
Sprendimas: Fresh Media