Lietuvos kariuomenė
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

IŠ KPT. JUOZO ČESONIO ATSIMINIMŲ...

 

Jau trečia diena šėlsta audra. Lėktuvai angaruose. Lakūnai nuobodžiauja. Nes kurgi eisi? Kurgi skrisi, kada lekioja vėjai, plėšydami dangų ir žemę?


Apie 9 val. ryto aviacijos viršininkas iš Klaipėdos gubernatūros gauna tokio turinio telegramą: Klaipėdos žvejų laivas, išplaukęs prieš audrą į jūrą, dingo. Yra baimės, kad, sugedus laivo vairams, kurie buvo silpni, laivas blaškomas audros, nepajėgia pasiekti uosto. Aviacija prašoma išžvalgyti jūrą tarp Palangos ir Nidos, 100 kilometrų toliu nuo kranto ir pastebėjus nurodytą laivą pranešti Klaipėdos uosto valdybai.


Aviacijos viršininkas įsako mūsų eskadrilės vadui, drąsiam ir prityrusiam lakūnui Leonardui, pasirinkus sau vieną iš senesnių žvalgų, skristi į Klaipėdą, ten iš uosto vadovybės gavus smulkesnius nurodymus, išžvalgyti Baltijos jūrą prie Lietuvos krantų, tikslu surasti dingusį laivą.


Eskadrilės vadas šiam nepaprastam žygiui žvalgu pasirenka mane. Greitai pasiruošę išskridome į Klaipėdą.


Skridimas audroje buvo sunkus. Bet drąsiam lakūnui Leonardui, skridusiam nauju „Anbo IV", tai buvo nesunkus, bet malonus skridimėlis, kaip jis sakydavo. Na tai kas, kad audra mėtydavo aukštyn, žemyn ar versdavo per sprandą. Geležinėse Leonardo rankose „Anbo IV" audrų nenugalimas.


Nutūpus Klaipėdoje, lėktuvą keliems vyrams reikėjo laikyti, kad vėjas neapverstų.


Greitai gavę nurodymus, kaip atpažinti ieškomą laivą, pakilome. Skrendame jūros link. Ties Klaipėdos uostu atviroje jūroje, apie 10 kilometrų nuo kranto, stovi 4 laivai, dėl audros negalintys įplaukti į uostą. Iš 2000 metrų aukščio sunku įžiūrėti mums duotas laivo atpažinimo žymes. Prašau savo lakūną nusileisti kiek žemiau. Mano Leonardas nėrė žemyn ne kiek žemiau, bet visiškai prie vandens; taip, kad tik kelis metrus praskridus pro pat laivus įsitikinau, kad ieškomojo laivo tarp jų nėra. Skrendame toliau. Ties Nida apie 50 kilometrų nuo kranto vėl matome laivą. Neriame žemyn. Laivas nedidelis, matomai kontrabandininkų, sukame apie jį ratą, ne tas. Skrendame dar gilyn į jūrą. Kiek akys užmato jūra tuščia. Jau ir Lietuvos krantai horizonte tik kaip maža juoda juostelė. Sukam atgal į šiaurę. Vėl jūroje laivas. Vėl ne tas. Sukame link Klaipėdos uosto. Mano Leonardas vėl nėrė žemyn. Tie patys 4 laivai prie Klaipėdos uosto žiočių, laukia audros nurimstant.


Audra dar šėlsta. Šėlsta ir mano Leonardas aplink tuos keturis laivus. Vade, gana, gana, skriskim namo, bet kur tau! Nebūtų jis Leonardas, jeigu nepašėltų tokiai progai pasitaikius kartu su audromis.


Vėl tupiam Klaipėdos aerodrome ir pranešame žvalgymo rezultatus.


Po poros dienų Klaipėdos uosto viršininkas mums į kauną padėką už sąžiningą ieškojimą žvejų laivo, be to, davė paskaityti vieno keturių stovėjusių jūroje laivų pranešimą."N N dieną audrai siaučiant jūroje iš debesų išniro lėktuvas su kryžiais sparnuose ir kaip pašėlęs vos, vos nenunešė mūsų laivo stiebų, kaminų, sukdamasis sparnu vandenį rėžė, kilo krito, vartėsi ir vėl dingo debesyse. Mūsų prietaringi jūrininkai mano, kad tai buvusi padangių audros šmėkla, nes žmogus taip skraidyti negalįs".


Mano ir Leonardo akimis žiūrint taip jau baisu nebuvo, gal jūrininkams audroje taip atrodė.
Dingusį Klaipėdos žvejų laivą surado ties Liubeku Vokiečių jūrų aviacija.


„GERIAUSIAS LAKŪNAS"

 

Karo aviacija gavo naują gydytoją. Jaunas vyras, dar tik prieš porą metų gavęs teisę verstis medicinos praktika. Tuo laiku mūsų aviacijoje jau buvo prigijusi ttadicija, kad naujai atvykęs į karo aviaciją gydytojas turi paskraityti, kitaip tariant turi susipažinti su savo būsimųjų pacientų darbu. Jaunasis gydytojas paskraidyti vis neskuba, aiškinasi paskraidysiąs, kai susipažinsiąs su visais lakūnais.


Vieną sykį, senių lakūnų prispirtas laikytis aviacijos tradicijų, pasakė, kad jau pasirengęs ir prie pirmos progos galės paskraidyti.


Kartą atvažiuoja aerodroman mūsų daktaras ir kaip tik sustoja prie mūsų eskadrilės karininkų grupės. Tuo laiku jauniesiems lakūnams eskadrilės vado pavedimu aiškinau dienos uždavinius ir vieną jauną lakūną draugiškai įspėjau ore nerodyti savo „aukštojo skridimo meno".


Lakūnams išskridus pildyti savo uždavinių, gydytojas prieina prie manęs ir prašo, kad aš paskraidyčiau su juo, tik įspėja nekilti labai aukštai ir be jokių figurų.


Žinoma, aukštai pakilti tai niekis, bet figūrų daryti, kaip sakoma aukštojo pilotažo, aš pats nemokėjau. Ką gi, prašo, tai reikia su daktaru apskraidyti. Užsivelkam skridimo rūbus. Uždedu daktarui parašiutą ant pečių, paaiškinu kaip laikytis ore, na ir sėdę į mokomąjį lėktuvą pakilome.


Seku savo bendrakeleivio laikyseną. Nieko. Sėdi susikūprinęs, kaip prikaltas ir net galvos nepajudina. Apskridome aplink Kauną ir tupiam. Viskas tvarkoje. Išlipęs daktaras iš lėktuvo atrodo atlikęs didelį, sunkų darbą, patenkintai šypsosi, dėkoja man už pavežiojimą, na, ir žada pietums gero gėrimėlio butelį statyti. Kaipgi, sako tokį žygį neaplaistyti tauriu skystimėliu.


Baigus pratimus, važiuojame pietų, na ir žinoma galvoju, kad daktaras ką nors iš brangesnių suras savo pirmam skridimui aplaistyti, o aš, žinoma, kaip to įvykio vykdytojas, galėsiu ir savo draugus pasikviesti vaišėms.


Aviacijos karių ramovėje jau radome nemažą būrį pietaujančių. Prie vieno staliuko sėdėję keli aviacijos tūzai ir pamatę įeinantį daktarą vėl puolė klausti, kada gi daktaras pasiryš paskraidyti. Daktaras iškelta galva, išdidžiai tarė: „Pasirinkau geriausią lakūną ir jau prieš valandėlę laiko paskraidžiau". Vienas iš tų sėdėjusių aviacijos tūzų, kuris save laikė geriausiu lakūnu, su iro nija daktarą klausia: „Tai kuris gi tas jūsų geriausias lakūnas, kuris tamstą pavežiojo? Daktaras atsisukęs į mane tarė: „Štai su ponu Juozu aš atlikau tą tradicinį skridimą". Visi prapliupo juoku. Daktare, sako, juk jis ne lakūnas, o žvalgas ir dar pats neseniai savarankiškai pradėjo skraidyti. Daktaras atsisukęs į mane ir jau piktai sako: „Kaip tamsta drįsai pats nebūdamas lakūnu su manim skristi?" Mano aiškinimas, kad nors ir žvalgas, ne lakūnas, bet jau turiu teisę vienas savarankiškai skraidyti ir kitus pavežioti, daktaro nenuramino. Supyko mūsų daktaras, apsisuko, nevalgęs nei pietų išėjo. Va, tai ir daktaro oro krikštas. Vietoje gero, tauraus gėrimėlio taurės, man paliko geriausio lakūno kabutėse vardas.

 

SULAUŽYTA PUIKYBĖ

 

Jau esu įskaitytas į senų prityrusių lakūnų - žvalgų eiles. Lietuvos padangę išraižiau visokiomis kryptimis. Skraidžiau rūke, ledais lyjant, naktį ir audrose. Pagaliau ne tik kaip žvalgas, bet ir kaip lakūnas savarankiškai kaip senis lekiojau. Na, manot, ar tai tas nekelia į puikybę? O čia dar retkarčiais eskadrilės vadas palieka savo vietoje vadovauti pratimams. Štai ir šiandieną atvažiavau aerodroman eskadrilės vado vietoje, paskirsčiau savo jaunesniesiems draugams uždavinius, išleidau visus, na tai ką, ir man pačiam reikėtų prasivėdinti ore. Kaip pridera vadui, nors ir laikinam, įsakau mechanikams paruošti ir man lėktuvą skridimui. Išbandžiau lėktuvą pats. Tvarkoje. Kylu pasipūtęs į erdves.


Kas čia po šimts pypkių? Tik atsiplėšus nuo žemės kokį 50 metrų, lėktuvo motoras sučiaudėjo ir sustojo. Suktis ir tūpti aerodroman negaliu, esu per žemai. Turiu planiruoti tik tiesiai, kaip tik tarp plento ir maisto fabriko į ruošiamą agurkams sodinti daržą. Vietos labai maža. Blogai. Tupiu. Žiūriu oriešais, kur mano lėktuvas turėtų pasiekti žemę, žmogus akėja su ketvertu arklių. Na ir bus iš tų arklių, galvoju. Paskutiniu momentu. Man esant nuo žemės kokius 6-7 metrus patebėjau, kad maisto fabriko tvora baigėsi ir už jos yra vietos kiek daugiau. Kaip tikras žonglierius pasuku lėktuvą pro pat arklius, pačiu patvoriu, pasiekiu žemę, vėl suku lėktuvą, kad nekabintų tvoros, lėktuvo ratai į purią, tik išakėtą žemę įsmigo ir sustojo. Gerai. Žiūrinėju, kur priežastis, kad motoras sustojo? Nagi mano žiopliškas neapsižiūrėjimas. Uždarytas didysis benzino bakas. Greitai atsuku benzino baką, išlipu iš lėktuvo ir galvoju, ar matė kas nors iš aerodromo kur aš nusirioglinau? Ką dabar daryti? Gal bandyti vėl kilti? Vienam neįmanoma apsukti žemėje lėktuvo. Dairausi. Nagi, žiūriu, iš aerodromo jau bėga link manęs mechanikai, plentu jau atidumia irsanitarinis automobilis su daktaru, visi skuba. Matyti, kas nors iš aerodrome esančiųjų kitos eskadrilės karininkų matė, kad kylant mano lėktuvo motoras sustojo ir planiruoju tūpti į daržus, o tokie tūpimai retai kada pasiseka ir lakūnas išsaugoja sveikus nesulaužytus savo kaulus. Pagaliau ir mano eskadrilės vadas ateina pažiūrėti, kas nutiko su jo paliktu tai dienai pavaduotoju.Tuoj sumetu, kaip man aiškintis, kad nepasidarius gėdos, ir negavus žioplio vardo.

 

 

 
 

 
 
 
 

 
 
 
 
 
Informacija atnaujinta 2009-09-02
Sprendimas: Fresh Media