Lietuvos kariuomenė
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

KARO LAKŪNAS, AVIACIJOS KAPITONAS JUOZAS VAIČELIŪNAS

 

Būsimasis karo aviacijos lakūnas Juozas Vaičeliūnas gimė 1908 m. rugsėjo 8 d. Panevėžio apskrities Pušaloto valsčiaus Stumbriškių kaime.


Juozas Vaičeliūnas 1930 m. baigė lietuvių katalikų mokytojų įsteigtą Simono Daukanto mokytojų seminariją Kaune, o 1932 m. - Lietuvos kariuomenės jaunesniųjų karininkų mokymo įstaigą, Kauno karo mokyklą, jaunesniojo leitenanto kariniu laipsniu. Po mokyklos baigimo, ltn. Juozas Vaičeliūnas karinę tarnybą pradėjo 4 - ajame pėstininkų pulke Panevėžyje. Šį pulką 1919 m. sausio pradžioje Panevėžyje organizavo karininkas J. Variakojis. Iš pradžių jis vadinosi Panevėžio srities apsaugos būriu, nuo 1919 m. vasario 22 d. - atskiruoju Panevėžio batalionu, o 1920 m. sausio 7 d. pavadintas 4 - uoju Lietuvos karaliaus Mindaugo pulku, kuris 1926 m. apdovanotas III laipsnio Vyčio kryžiaus vėliava su įrašu „Viešpatie, padėk mums Tėvynės laisvę ir garbę ginti". Šiame pulke ltn. Juozas Vaičeliūnas tarnavo iki 1934 m., bet sekančiais metais jis perkeliamas į karo aviaciją.


1938 m. lapkričio 23 d. jam suteikiamas karinis kapitono laipsnis.


1940 m. birželio 15 d. SSSR kariuomenė perėjo Lietuvos respublikos valstybinę sieną. Tuometinė Lietuvos valdžia paskelbė įsakymą, kad tarybinė kariuomenė Lietuvoje būtų kuo draugiškiau sutinkama. Apie tai jis rašė savo prisiminimuose:
„Kai 1940 m. birželio 14 - 15 dienomis bolševikai okupavo Lietuvą, jie jau per komunistinę Lietuvos vyriausybę, Lietuvos kariuomenę pavadino liaudies kariuomene. Tai buvo tik pereinamasis laikotarpis. Po poros mėnesių Lietuvos kariuomenė buvo įjungta į bolševikinės kariuomenės sudėtį, kaip atskiras 29 korpas. Tą korpą sudarė dvi divizijos, kurių sąstate buvo ir rusų, ypač vadovybėje. Pradžioje rusai buvo vadų padėjėjais, o vėliau, kai lietuviai buvo deportuoti į Sibiro kadetus, rusai užėmė jų vietas. Pirmu ir antru atveju faktiniais vadais buvo rusai.
Pervedant Lietuvos kariuomenę į bolševikinės kariuomenės sudėtį, Lietuvos karo aviacija buvo likviduota. Iš buvusių keturių karo aviacijos grupių buvo palikta, teisingiau sakant, sudaryta viena žvalgybos eskadrilė - Tautinė eskadrilė.
Operaciniu atžvilgiu ji priklausė 29 - tam korpui, o įvairius techniškus bei mokymo nurodymus gaudavo iš bolševikinės aviacijos, kurios štabas buvo Rygoje.


Visi pagrindiniai Lietuvos karo aviacijos aerodromai buvo užimti bolševikų. Tautinei eskadrilei buvo įsakyta kurtis Ukmergėje, kur nebuvo tinkamo aerodromo, nei angarų, o ir pati eskadrilė - kariai turėjo įsikurti prie Ukmergės esančiame Pivonijos kurorte. Vasaros metu kurorte gyventi gerai, bet žiemos metu - ne. Teko daug pastatų pertvarkyti, pritaikyti juos žmonėms gyventi žiemos metu. Tautinė eskadrilė čia pradėjo kurtis 1940 m. spalio mėnesį, nors ji pradėta organizuoti Kaune - Aukštojoje Fredoje dar rugsėjo mėnesį. Tautinės eskadrilės vadu buvo paskirtas mjr. J. Kovas, buvęs Kopukovas. Jo padėjėjas - ltn. Karčiuk, o politrukas - ltn. Zaika. Jie visi trys buvo slavai, kurių tik mjr. Kovas mokėjo lietuviškai.


Eskadrilėje buvo apie 60 karininkų, įskaitant ir neskrendantį personalą, apie tiek pat puskarininkių ir apie 150 kareivių. Iš viso eskadrilėje buvo apie 300 karių. Eskadrilėje dar buvo septyni rusai motorininkai, kurių vienas inžinierius. Lietuviai pirmos eilės motorininkai apie lėktuvinius motorus geriau nusimanė, negu rusų inžinierius. Eskadrilėje buvo 23 lėktuvai, kurių daugumoje žvalgybiniai Anbo IV, keliolika sunkvežimių bei kitų susisiekimo priemonių. 1941 m. pavasarį į eskadrilę buvo atsiųsta apie 100 rusų naujokų. Eskadrilės karininkams buvo numatyta išduoti bolševikinę karo aviacijos uniformą. Bet buvo gauti tik batai, atvežti iš „Maskvos" su Šiaulių „Batas" ženklais. Suprantama, toje eskadrilėje esą rusai karininkai buvo apsivilkę bolševikinėmis uniformomis. Mes buvome patenkinti, kad negavome bolševikinių uniformų, o ruseliai mums pavydėjo, nes lietuviškos uniformos buvo gražesnės, geriau pasiūtos. Bolševikinėmis uniformomis mačiau tik du lietuvius generolus: Vitkauską ir Žilį.


Visos eskadrilės kariai gaudavo kariškus pusryčius ir pietus. Vakarienę gaudavo kareiviai ir su jais esą puskarininkiai. Karininkai ir puskarininkiai vakarieniaudavo namie ar miesto valgyklose. Eskadrilėje valgis buvo gaminamas lietuvių virėjų iš lietuviškų maisto produktų. Pradžioje karininkai ir puskarininkiai gavo kareivišką valgį. Vėliau, įrengus erdvesnę valgyklą ir virtuvę, valgis buvo įvairesnis. Teko valgyti ir bolševikinių valgių. Kai kurie karininkai pradėjo reikšti nepasitenkinimą, kad tie valgiai kuo tai atsiduoda. Kartą tą nepasitenkinimą išgirdo vadas. Jis pasakė: „Kam tas valgis nepatinka, galima nevalgyti, bet netinka viešai reikšti savo nepasitenkinimo". Žinoma, kitokio valgio tuo metu nebuvo.


Valgyklos šeimininkas - lietuvis karininkas, šeimininkė - rusė, virėja - lietuvė, padavėjos - lietuvė ir rusė, maisto sandėlio sandėlininkas - ukrainietis. Kareivių valgyklą ir virtuvę aptarnavo lietuviai kariai.


Eskadrilės mokymas vyko pagal bolševikinės karo aviacijos nuostatus. Tie nuostatai - statutai buvo patvirtinti aviacijos viršininko žydo gen. Smuiškevičiaus (Smailos), kilusio iš Lietuvos, Rokiškio. Bolševikams užgrobus Lietuvą, jis atskrido į Rokiškį pas savo tėvus. Vėliau vokiečių spaudoje mačiau jo nuotrauką: jis sėdi tarp tėvų, iš šalių stovi du broliai ir dvi seserys. Fotografijos kampe fotografo štapelis su užrašu „Rokiškis". Netrukus jį pakeitė 36 metų amžiaus rusas gen. mjr. Novikov, kuris 1943 m. vasario mėn. 18 d. tapo maršalu. Tai jauniausias ir pirmas bolševikų maršalas II - ojo Pasaulinio karo metu ir pirmas jų karo aviacijoje. Gal jis greitai iškilo dėl to, kad stengėsi iškelti karo aviacijoje tarnaujantį Stalino sūnų Vasilių. Novikovo dėka, Vasilius pasiekė generolo laipsnį.


Eskadrilės skraidantis personalas teoretinių pamokų neturėjo, neskaitant politinių pamokų bei vienos kitos pripuolamos paskaitos. Skraidymus tvarkė vado padėjėjas. Skraidymai buvo intensyvūs. Teko atlikti įvairius uždavinius aerodromo ribose, o taip pat įvairius perskridimus dienos ir nakties metu, atlikti ore šaudymus į oro taikinius, nežiūrint gyventojų saugumo.


Kartą, žiemos metu prie -33 laipsnių Celsijaus, vyko trijų dienų kokio tai kariuomenės dalinio manevrai. Abu su kpt. Bikniu skridome atlikti tų manevruojančių dalinių žvalgybą. Kareiviai manevrų metu per tris dienas ir naktis neturėjo teisės užeiti pas gyventojus į trobas sušilti. Kareivių apranga buvo menka, ir jie šalo. Bolševikai su žmonių nuostoliais nesiskaito, ar tai būtų taikos ar karo matais.


Eskadrilėje buvau paskirtas šaudymų vadovu. Teko vadovauti šaudymams iš šautuvų ir pistoletų žemėje ir iš kulkosvaidžių ore. Mano pareigos buvo nesunkios, bet ginklavimo karininkas su savo padėjėjais labai vargo, ypač žiemos metu. Į tą pareigūnų kontrolę daugiau kišosi politrukas, negu eskadrilės vadas ar šaudymų vadovas.


Per teorines pamokas buvo dėstoma komunistinė istorija. Ją dėstė politrukas su dviem padėjėjais, kurie atvykdavo iš kitur. Jie visi trys buvo rusai ir kalbėjo tik rusiškai. Iš eskadrilės jaunesnių karininkų tik, berods, keturi mokėjo rusų kalbą. Politrukas Zaika reikalavo visus mokytis rusų kalbos, nes mes esame rusų kariuomenėje. Tiesa, dar Kaune tos eskadrilės politruku buvo žydas Bogin, bet čia jau radome kitą. Gal tas Bogin buvo atleistas dėl to, kad jį lietuviai kareiviai apmušė, o jis jų nepagavo. Kartą tas Bogin ėjo iš A. Fredos aviacijos rajono laiptais žemyn į miestą ir sutiko du lietuvius kareivius, kurie prie kepurių turėjo ne bolševikiškas žvaigždes, kaip jau buvo nustatyta, bet lietuviškus ženklus su Vytimi. Žydas griebė už tų ženklų, norėdamas juos nuplėšti. Kareiviukai buvo nepėsti: jie dėjo žydui keletą antausių, nustūmė jį nuo laiptų ir pabėgo. Politinės pamokos buvo įkyrios ir, pasakyčiau - naivios. Kariui svarbu karinis mokslas, o ne žinoti, kokiame kalėjime sėdėjo Leninas.


Prie politinių paruošimų priklausydavo ir susirinkimai - mitingai, kuriuose būdavo garbinami komunistiniai dievai. Kartą į tokį susirinkimą atvyko Ukmergės apskričio vykdomojo komiteto pirmininkas Girdžius. Jis savo kalboje priminė, kad Smetonos laikais karininkai nenorėdavę draugauti su liaudimi. Viešai jam niekas negalėjo atsakyti. Vėliau, privačiai, vienas jo pažįstamų karininkų, tarsi juokais pasakė: „Anksčiau apskrities viršininkas važinėjo automobiliu ir su liaudimi pusbonkio negėrė, o ir dabar apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas važinėja automobiliu ir su liaudimi čerkutės negeria. Tą pat daro ir karininkai".


Tautinės eskadrilės vadu buvo majoras J. Kovas. Jis į majoro laipsnį buvo pakeltas, kai jau Lietuva buvo bolševikų okupuota, 1940 m. liepos mėnesio pradžioje. Asmeniškai jis buvo malonus žmogus, bet politiškai, matyt, palankus komunistams. Nežiūrint, kad jis turėjo gabumų, Lietuvos kariuomenėje aukščiau kapitono nepakilo. Iš keturių aviatorių laikiusių egzaminus bataliono vado vietai užimti, jis egzaminus išlaikė pirmuoju. Anie jau turėjo bataliono vado vietas ir majoro laipsnius, o jis dar ne, nors nuo egzaminų buvo praėję treji metai. Amūras ir, matyt, politinis neaiškumas trukdė jo karjerai. Jis buvo du kartu vedęs ir du kartu persiskyręs. Moterims jis patikdavo. Tie pasisekimai pas moteris kartais baigdavosi ir nelabai maloniai. Jis buvo kompanijos žmogus. Kai buvo perkeltas į Panevėžį, jis gyveno vienas. Jo antroji žmona, iki jie nebuvo išsiskyrę, retkarčiais atvažiuodavo pas jį. Tokiomis progomis jis suruošdavo iškilmingą vakarienę. Šiaip gi kartais suorganizuodavo lakūnų grupeles išvykoms į Raguvą, Ramygalą ar kitas vietoves. Lakūnus žmonės mėgo. Išvykose pasilinksminimai dažniausiai įvykdavo, kur būdavo suaugusių dukterų.


Jo iniciatyva Panevėžyje kas mėnesį būdavo surengiamas lakūnų alutis įgulos karininkų ramovėje. Alutį pradėdavo vieni vyrai, o baigdavos mišrioje kompanijoje, nes vėliau atsirasdavo ponių ir panelių. Akordeonu grodavo vienas aviacijos kareivis.


Kartą jis nušovė ožį ir ta proga suruošė balių toje pat ramovėje. Baliuje dalyvavo ir kai kurie aukštesnieji Panevėžio įgulos karininkai, ponios bei panelės. Jis ne tik padengė visas baliaus išlaidas, bet retkarčiais prisėsdavo prie lošiančių „maušelį" ir pralošdavo keletą litų, kad geriau nuteiktų lošiančius.


Kai buvo paskirtas Tautinės eskadrilės vadu, jis kiek pasikeitė ta prasme, kad turėjo daugiau darbo ir beveik nebuvo laiko pramogoms, o taip pat norėjo išlaikyti vidurkį bolševikų - kontroliuojamoje eskadrilėje. Reikia pasakyti, kad tose sąlygose jis buvo santūrus. Žinau atsitikimų, kad kai Lietuvos kariuomenė buvo įjungta į bolševikinę kariuomenę, kai kurie aukštesnio laipsnio karininkai savo pavaldiniams primindavo, kad laikas susiprasti ir sekmadieniais nevaikščioti į bažnyčią. Iš mjr. Kovo ko nors panašaus neteko girdėti. Kai kartą su juo privačiai kalbėjau ir ta proga pasakiau, kad aš kiekvieną sekmadienį civiliais drabužiais einu į bažnyčią, jis pasakė: „Religija yra JŪSŲ asmeniškas reikalas. Darykite taip, kaip randate parankiau".


Ukmergės įgulos viršininkas buvo vienos bolševikų divizijos vadas. Jam nepatiko, kad lietuviai kariai visais atžvilgiais buvo pranašesni už rusus. Lietuviai visose sporto varžybose laimėdavo prieš rusus. Tų laimėjimų džiaugsmą Ukmergės lietuviai, ypač moksleiviai išreikšdavo savo šauksmais bei katutėmis. Tas nepatiko rusams. Dėl to divizijos vadas surasdavo įvairių priežasčių griebti eskadrilės vadą: esą, eskadrilės karininkai yra nedrausmingi, antagonistai ir panašiai. Eskadrilės vadui teko atlikti formalumą mūsų atžvilgiu. Jis, sušaukęs eskadrilės karininkus, įspėdavo, kad vengtume viso to, kas duotų progos divizijos vadui daryti mums vienokius ar kitokius priekaištus. Žinoma, mes esame kalti, kad rusai yra okupantai ir sporte atsilikę. Iš mjr. Kovo neteko girdėti nepalankių atsiliepimų apie Nepriklausomos Lietuvos vyriausybę. Tokių nepalankių atsiliepimų teko išgirsti iš poros lietuvių karininkų, kurie pataikavo okupantams. O ir gen. Vitkauskas, kai jis lankėsi mūsų eskadrilėje, savo kalboje minėjo žodį „smetonijada". Tokį žodį vartojo generolas, kurs Lietuvos centrinės karininkų ramovės atidarymo baliuje, kaip tos ramovės seniūnų pirmininkas, už parankės po salę vedžiojo valstybės prezidentą A. Smetoną ir plačiai šypsojosi!


Mjr. Kovas žuvo kartu su savo padėjėju 1941 m. birželio 23 d. Gudijoj. Iš tos eskadrilės trijų lėktuvų, kurie tą dieną skrido į Gomelį, manau, kad tik ltn. Kalasiūnas ir politrukas pasiekė tą vietovę. Kpt. V. Žukas, kurs skrido toje grandyje, pasakojo: Mes skridome neaukštai. Jau Gudijos teritorijoje bolševikų priešlėktuviniai daliniai pašovė mūsų vedamąjį lėktuvą, kuriuo skrido mjr. Kovas ir ltn. Karčiuk. Lėktuvas nukrito. Mes su savo lėktuvu nužemėjome ir padarėme ratą apie nukritusį lėktuvą. Jame nebuvo matyti jokios gyvybės, jokių judesių. Aš pamačiau, kad bolševikai ir į mus šaudo. Pasakiau pilotui grįžti į Pabradės aerodromą. Pabradėje mūsų eskadrilės lakūnų neberadome. Mes prisijungėme prie čia likusios lietuvių pėstininkų kuopos, kuriai vadovavo ltn. Kemzūra. Aš perėmiau kuopos vadovavimą, kai teko kautis su besitraukiančiais bolševikais. Vienu momentu mūsų padėtis buvo kritiška. Laimė, kad mums į pagalbą atskubėjo ltn. Repšys su tanketėmis. Ta priedanga mums sudarė sąlygas nuo bolševikų atsipalaiduoti".


Lietuvos vyriausybė kvietė Lietuvos piliečius laikytis ramiai, dirbti savo įprastą darbą, padėti palaikyti tvarką savo susiklausymu ir vykdyti pareigūnų įsakymus. Atskirą įsakymą Krašto apsaugos ministerija 1940 m. birželio 17 d. nusiuntė ir Lietuvos karo aviacijos vadovybei.


Lietuvą priverstinai įjungus į TSRS sudėtį, SSSR vadovybė nusprendė likviduoti ir Lietuvos karo aviaciją. Buvo formuojama 29 teritorinio štabo korpuso aviacijos eskadrilė, kurios vado žinion perkelti 72 likviduotos Lietuvos aviacijos kariūnai, kurių skaičius buvo mažinamas, atleidžiant juos iš tarnybos.


1940 m. spalio 1 d. kpt. Juozas Vaičeliūnas paskiriamas karo lakūnu į 8 - ąją eskadrilę, įkurtą 1938 metais Panevėžyje.


1940 m. spalio 12 d. įsakymu nr. 87 jis paskirtas į Raudonosios armijos 29 - ojo šaulių teritorinio korpuso Atskirąją eskadrilę, įjungtą į Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos kariuomenės sudėtį. Ji dislokuota Ukmergėje (Livonijoje), nes visus Lietuvos karinius aerodromus buvo užėmę rusai. Naujai kuriama eskadrilė turėjo kilnojamas lauko dirbtuves, radijo stotį, fotolaboratoriją, keliolika sunkvežimių ir kitos amunicijos. Eskadrilės lakūnai dėvėjo Lietuvos kariuomenės uniformas. Lakūnams be atlyginimo buvo išduodamas ir Vorošilovo davinys (Vorošilovskij pajok). Iš šio davinio eskadrilės valgykloje, įsikūrusioje Pivonijos kurhauze, lakūnams buvo ruošiami pusryčiai ir pietūs.


Prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, drauge su kitais eskadrilės lakūnais lėktuvais perskrido iš Pabradės į Siesikus. 1941 m. birželio 24 d. iš Siesikų parskrido į Ukmergę išsiaiškinti padėties, o iš ten į Kauną. Kaune buvo apšaudyti ir ieškodami kontaktų su lietuviais partizanais nusileido prie Zapyškio. Užmegzti kontaktų su partizanais Kaune nepavyko. Neatsitiktinai juos vokiečių kariai nuvežė į Vilkaviškio komendantūrą, o iš ten į Karaliaučių. Iš Karaliaučiaus Lietuvos karo lakūnai pervežti į Lodzę (Lenkija), kur ir prasidėjo karo belaisvių gyvenimas. Po ilgų kelionių eskadrilės lakūnai, buvę karo belaisviai, 1941 m. spalio 10 d. buvo atvežti į Šiaulių kalėjimą ir iš ten paleisti namo.


1942 - 1944 m. Juozas Vaičeliūnas dirbo Panevėžio apskrities viršininko padėjėju, o 1944 m. jis pasitraukė į Vakarus.
Po II Antrojo pasaulinio karo lietuvis lakūnas Juozas Vaičeliūnas gyveno Kemptene, lietuvių karo pabėgėlių stovykloje, Bavarijoje. Šie pabėgėliai buvo vadinami „DP" arba „dypukais" (Displaced Persons - reiškia asmenį, perkeltą iš nuolatinės gyvenamosios vietos. Ankstyvuosiuose lietuvių pokarinės spaudos puslapiuose sutinkamas pažodinis vertinys „išniekinti asmenys" greitai išnyko).


Vėliau nuo 1948 m. gyveno Sadberyje, Kanadoje.

 

Parengė: Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų
viešųjų ryšių vyriausiasis specialistas Gintautas Deksnys

 

 

 

 
 

 
 
 
 

 
 
 
 
 
Informacija atnaujinta 2009-09-03
Sprendimas: Fresh Media