Lietuvos kariuomenė
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

LIETUVOS TEISININKAS IR KARINIS VEIKĖJAS PLK. LTN. ANTANAS MAČIUIKA

 

Būsimasis teisininkas, karinis veikėjas ir karo aviacijos lakūnas Antanas Mačiuika gimė 1901 m. lapkričio 23 d. dabartiniame Širvitų rajone Gelvonkų kaime.


1919 m. jis baigė 6 klases Vilniaus Vytauto Didžiojo berniukų gimnazijoje. Besimokydamas gimnazijoje, 1918 m. Antanas Mačiuika su I. Kriaučiūnaičiu ir Petru Jurgėla - Jurgelevičium Vilniuje įkūrė Skautų organizaciją, kurios tikslas - auklėti jaunimą sąmoningais valstybės piliečiais, dorais, tvirto būdo žmonėmis, ugdyti fizinius ir dvasinius jų sugebėjimus. Ši data laikoma lietuviškos skautijos gimtadieniu. Vėliau šios organizacijos veiklą atgaivino ir Kaune, o iki 1928 m. buvo pirmasis Kauno apygardos tuntininkas, vadovaujantis bent 2 draugovėms.


1919 m. liepos 4 d. Antanas Mačiuika savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę ir skiriamas į Širvintų komendantūros kuopą.


Dar 1919 m. gegužės 3 d. Panevėžio batalionui išlaisvinus iš bolševikų Ukmergę, tuometinis karininkas K. Dragūnevičius su karių kuopa buvo pasiųstas į Širvintas to miesto ir apskrities karo komendantūrai įsteigti. Netekusi atkaklesnio bolševikų pasipriešinimo, kuopa gegužės 7 d. užėmė Širvintas, kur jau rado įsikūrusią lenkų komendantūrą su keletu kareivių. Iš pradžių santykiai su lenkais buvo draugiški. Susitarusi su jais, kuopa gegužės 11 d. puolė Giedraičius ir juos iš ten išvijo. Po to Širvintose karininkas A. Pošiūnas su keliais kareiviais pasiskelbė vietos komendantu ir pradėjo rinkti savanorius komendantūros kuopai.


Gegužės mėnesio pabaigoje joje buvo apie 30 iš Gelvonų, Musninkų ir Šešuolių valsčių (dabartinis Širvintų rajonas) savanoriais įsirašiusių jaunuolių iš sulenkėjusių Širvintų miestelio ir valsčiaus gyventojų tarpo į komendantūrą nestojo nei vienas. Tuo metu pastarieji: buvo aiškiai priešiškai nusiteikę lietuvių valdžios atžvilgiu.


Besikuriančios komendantūros kariams visko trūko: ginklų, amunicijos, lėšų. Tarp savanorių nebuvo nei vieno, mokėjusio vesti karinę mankštą. Padėtis šiek tiek pasikeitė, birželio 1 d. į komendantūrą savanoriu įstojus buvusios rusų kariuomenės vyr. psk. A. Užpaliui, o liepos 4 d. - septyniolikmečiui Antanui Mačiuikai (vėliau tapusiam aviacijos pulkininku leitenantu), kuris būdamas skautu, šiek tiek išmanė apie karines pratybas ir žinojo lietuviškas komandas.
Lenkai dažnai didelėmis jėgomis atvykdavo prie Veprių tilto, norėdami pereiti, bet komendantūros kariai šautuvų ir kulkosvaidžių ugnimi atremdavo. Vepriai lenkams buvo reikalingi, siekiant sudaryti grėsmę Ukmergės ir Kauno plentui, kaip strategiškai svarbiai lietuvių susisiekimo arterijai.


Vienas svarbiausių lenkų bandymų užimti Veprius įvyko 1919 m. spalio mėnesio naktį , kada jie gana didelėmis pajėgomis užpuolė lietuvių sargybą. Gynėjams į pagalbą atvykus raitelių būriui, lenkų ataka sugniuždyta. Patirta didelių nuostolių. Šiose kautynėse sužeistas ir Antanas Mačiuika.


1920 m. sausio 16 d. Antanas Mačiuika priimamas į Karo mokyklą, kurią spalio 17 d. baigia (III laida), suteikiant jam pėstininko leitenanto karinį laipsnį. Ltn. Antanas Mačiuika paskirtas 1-ojo savanorių pulko 4 kuopos jaunesniuoju karininku, o lapkričio 2 d. - ryšių komandos viršininku, pulką reorganizavus į Atsargos batalioną, jis 1921 m. rugpjūčio 1 d. kuopos vadu. 1921 m. gruodžio 22 d. jis perkeliamas į 8 pėstininkų pulką 5 kuopos, o vėliau ryšių komandos jaunesniuoju karininku.


1922 m. rugsėjo 25 d. ltn. Antanas Mačiuika perkeliamas į Lietuvos karo aviacijos Mokomąją eskadrilę mokiniu žvalgu, 1923 m. liepos 30 d. baigė aviacijos teorijos kursus.


1923 m. rugpjūčio 27 d. ltn. Antanas Mačiuika pradeda savarankiškai skraidyti ir netrukus skiriamas 2-osios oro eskadrilės karo lakūnu.


1924 m. liepos 29 d. karo lakūnas Antanas Mačiuika aviacinėje katastrofoje sunkiai susižeidžia ir sekančių metų sausio 8 d. jam suteikiamas inžinerijos vyr. ltn. karinis laipsnis.


1925 m. vyr. ltn. Antanas Mačiuika baigė aukštojo pilotažo kursus, o 1926 m. liepos 25 d. jam suteiktas karo lakūno vardas.


1926 m. Antanas Mačiuika vienas iš pagrindinių organizatorių, privertusių išsiskirstyti Lietuvos Seimui. Tuo laikmečiu Seime liaudininkai ir socialdemokratai susitarė su vokiečių, lenkų ir žydų atstovais, sudarydami anuometinio Seimo daugumą. Už vyriausybės rėmimą Seime lenkams buvo duota neribota laisvė. Komendantams buvo uždrausta panaikinti netgi tas „kultūrines" lenkų organizacijos „Plochodnia" kuopas, kurios slaptose sueigose užtiktos su šautuvais. Ekonominis krašto gyvenimas buvo sustingęs. Lietuvos gyventojai nerimavo ir baiminosi dėl rytojaus: komunizmo arba galimos Lietuvai užimti parengtos lenkų kariuomenės.


Lietuvių veikėjai lankydavosi pas krašto vadovus ir stengėsi juos įtakoti. Valdantieji nekreipė dėmesio. Kauno įguloje grupė karininkų pradėjo ruoštis perversmui.


Slaptos karininkų organizacijos vadovybę sudarė šie svarbiausi perversmo organizatoriai ir vykdytojai: generalinio štabo plk. V. Skorupskis, mjr. I. Slapšys, aviacijos vyr. ltn. A. Mačiuika, husarų kpt. J. Matulevičius ir kpt. A. Steponaitis.


Tų pačių metų vasarą paplito žinia, kad švietimo ministerija, vadovaujama socialdemokrato prof. Vinco Čepinskio, leido įsikurti ir veikti 75 naujoms lenkų mokykloms. Tai labai sujaudino patriotiškai nusiteikusius lietuvius, ypač lietuviškąją studentiją.


Prasidėjo kalbos apie Lietuvos kariuomenės mažinimą, nes reikėjo sumažinti Krašto apsaugos biudžetą, trūkstant pinigų lenkiškų mokyklų išlaikymui.


Perversmą organizatoriai nutarė organizuoti iš gruodžio 16-osios į 17-ąją. Ta diena pasirinkta todėl, kad gruodžio 17 d. buvo Respublikos prezidento Kazio Griniaus 60 - metų gimtadienis ir jų išvakarėse į Kauną buvo sukviesti divizijų ir pulkų vadai.


„Visi skundėsi, - papasakojo Stasys Raštikis, kad gyventojų ir karių nuotaikos esančios labai blogos, kad opozicija prieš vyriausybę yra auganti. Tik vienas vadas iš Vilkaviškio plk. O. Urbonas painformavo, kad krašte ne taip gyvai bręsta komunistų sukilimas kaip jau pribrendęs pačioje kariuomenėje sukilimas, kurį organizuoja Lietuvių tautininkų sąjunga ir krikščionys demokratai". Po jo, Kauno įgulos vardu, kalbėjo pulko vadas plk. J. Petraitis, patikinęs, kad Kauno įgula esanti visai ištikima, ir čia joks sukilimas nerengiamas, bet karininkai su studentais ir neolituanais („Naujoji Lietuva" - tautinė lietuvių studentų organizacija, veikusi 1922 - 1940 m. Vytauto Didžiojo universitete) užėmė Kauno paštą ir centrinę telefono - telegrafo stotį, nutraukiant visišką informacijos teikimą. Galimus policijos veiksmus stabdė 2 -ojo pėstininkų pulko patruliai. Ant strateginių kelių, vedančių į Kauną, buvo pastatyti tankai ir šarvuočiai. Kauno įguloje palankūs Lietuvos vyriausybei karininkai buvo izoliuoti.


Dar nuo gruodžio 16 d. vakaro tebeposėdžiaujančio ir 1927 m. biudžetą svarstančio Seimo darbą nutraukė grupė karininkų. Aviacijos vyr. ltn. Antanas Mačiuika, su keliasdešimt karininkų įsiveržęs į Seimo posėdį, įsakė Seimui išsiskirstyti. Perversmininkai pasipriešinimo sulaukė tik iš generalinio štabo plk. ltn. Kazio Škirpos. Išvengęs izoliavimo, jis siekė sutrukdyti perversmininkų veiksmus, bet jo pastangos jau nedavė rezultatų.


Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo šalies Prezidentu tapo Antanas Smetona, o lietuvių tautininkų sąjunga su krikščionimis demokratais suformavo Vyriausybę. 1927 m. balandžio 12 d. Prezidentui paleidus Seimą ir krikščionims demokratams išėjus iš Vyriausybės, iki 1939 m. kovo 28 d. tautininkai vieni formavo Vyriausybes.


1927 m. kpt. Antanas Mačiuika skiriamas 1-osios naikintuvų eskadrilės karo lakūnu, be to, baigia ir tuometinėje Lietuvos sostinėje Kaune Suaugusiųjų gimnaziją - Dr. J. Tumėno brandos kursus. Tie metai Antanui Mačiukai buvo lemtingi: aviacinėje katastrofoje jis susižeidė antrą kartą. Metų gale jis paskirtas eskadrilės vado padėjėju, o 1928 m. sausio 10 d. - šios eskadrilės vadu.


1928 m. vasario 16 d. vyr. ltn. Antanui Mačiukai suteikiamas karinis aviacijos kapitono laipsnis, 1932 m. lapkričio 21 d. jam suteikiamas majoro laipsnis, tarnaujant Lietuvos karo aviacijos Naikintuvų grupės vadu, aerodromo komendantu.


Kaip ir dauguma Lietuvos karo aviacijos lakūnų, mjr. Antanas Mačiuika parašė ir išleido monografiją „Būsimasis karas ir aviacija".
1935 m. lapkričio 23 d. mjr. Antanui Mačiukai suteikiamas pulkininko leitenanto karinis laipsnis.


1936 m. plk. ltn. Antanas Mačiuika, pačiam prašant, išleidžiamas į atsargą, o gruodžio 31 d. - į dimisiją.


Būdamas dimisijoje ir turėdamas daugiau asmeninio laiko, jis parašo ir išleidžia knygą "Oreivystė. Aviacijos atsiradimas ir pažanga".


1938 m. aviacijos plk. ltn. Antanas Mačiuika, būdamas 37 metų, baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto Teisių skyrių. Tuo laikmečiu, jis tampa Karininkų ir puskarininkių karo lakūnų mokyklų lektoriumi, aktyviai reiškėsi visuomeninėje ir politinėje veikloje, tapo vienu aktyviausių Lietuvos aeroklubo, „Neo Lithuania" (tautinė Lietuvių studentų korporacija, įkurta 1922 m.) steigėjų, Lietuvos šaulių sąjungos, „Jaunosios Lietuvos" (tautinio jaunimo organizacija, įkurta 1927 m.), slaptos „Geležinio vilko" organizacijos, Savanorių kūrėjų sąjungos nariu, publikavo savo straipsnius kultūros ir politikos temomis žurnaluose „Karys", „Kardas", „Trimitas", „Plieno sparnai", „Mūsų žinynas" ir kituose. Parašė darbą „Iš praeities", kuriame aprašyti, nuotraukomis ir planais iliustruoti įvairūs archeologiniai paminklai.


Dimisijos plk. ltn. Antanas Mačiuika mirė 1940 m. kovo 25 d. Kaune, palaidotas Kauno miesto senosiose kapinėse, vėliau palaikai perkelti į Kauno Petrašiūnų kapines.


Apdovanotas:
DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu (1928 m.);
Savanorių kūrėjų medaliu (1928 m.);
Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928 m.);
Garbės ženklu „Plieno sparnai" (1932 m.);
Skautų Lelijos ordinu (1933 m.);
Italijos Karūnos 4 laipsnio ordinu (1930 m.).

 

 

 

 
 

 
 
 
 

 
 
 
 
Informacija atnaujinta 2009-09-01
Sprendimas: Fresh Media