Lietuvos kariuomenė
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

PLK. LTN. MYKOLAS MAČIOKAS-LIETUVOS KARIUOMENĖS INTELIGENTAS

 

2009 m. kovo 17 d. minėsime tarpukario Lietuvos karininko, karo aviacijos lakūno, plačios erudicijos visuomenės veikėjo, teisininko, pulkininko leitenanto Mykolo Mačioko 110-ąsias gimimo metines.


Jo tėvas, Jonas Mačiokas, besimokydamas Kauno kunigų seminarijos IV kurse, vedė, tačiau pasiturintys Suvalkijos ūkininkai šioms vedyboms nepritarė. Tai labai atsiliepė naujos šeimos materialinei padėčiai. Nežiūrint į tai, šeima susilaukė 13 vaikų, iš kurių užauginti septyni. Visi vaikai įgijo išsimokslinimą. Šeima kurį tai laiką gyveno Vilniuje.


Baigęs privačią gimnaziją ir Pedagoginius kursus Mykolas Vilniuje mokytojavo.


1919 m., prasidėjus kovoms už nepriklausomybę, trys broliai: Antanas, Mykolas ir Vincas savanoriais įstojo į Lietuvos Kariuomenę. 1919 m. sausio 2 d. tarnavo DLK Algirdo 2 pėstininkų pulke ir tų pačių metų liepos 31 d. įstojo į 1919 - 1940 metais veikusią Kauno karo mokyklą. Dėl karininkų trūkumo besikuriančioje Lietuvos kariuomenėje, mokslai Karo mokykloje tęsėsi tik 4 mėnesius. 1919 m. gruodžio 16 d. Mykolui Mačiokui, mokyklos II laidos absolventui, suteiktas pėstininko leitenanto karinis laipsnis ir jis skiriamas 2 atskirojo bataliono 2-osios kuopos jaunesniuoju karininku. Sekančių metų kovo 15 d. ši kuopa perkeliama į 9 pėstininkų pulką, kurio sudėtyje ltn. Mykolas Mačiokas dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose su lenkais ties Papiškiais, Giedraičiais, Bekupe, Paželva ir kt. Aprimus karo veiksmams, minėtas pulkas buvo dislokuotas Utenoje ir nuo 1920 m. gruodžio 5 d. saugojo demarkacijos liniją ties dabartinio Kaišiadorių rajono Žąslių riba.


1921 m. vasario 20 d. ltn. Mykolas Mačiokas paskirtas Oro laivyno mokomosios eskadrilės mokiniu žvalgu., o 1921 m. rugsėjo 1 d., pabaigęs teorinius kursus, perkeltas į 1-ąją eskadrilę (suformuota 1920 m. rugsėjo 22 d.), dislokuotą Aukštojoje Fredoje Kaune, ir paskirtas vykdyti oro žvalgo pareigas. 1922 m. lapkričio 9 d. jam suteiktas oro žvalgo vardas. 1923 m. liepos 14 d. ltn. Mykolas Mačiokas, skrisdamas lėktuvu Fridrichshafen GIII a, patyrė avariją, po kurios teko gydytis Kauno karo ligoninėje. Po avarijos ltn. Mykolas Mačiokas dėstė Aviacijos ginklų kursą Karo aviacijos mokyklos lakūnų puskarininkių skyriuje (2 metų studijos).


1923 m. gruodžio 1 d. ltn. Mykolui Mačiokui suteikiamas inžinerijos vyr. leitenanto laipsnis, o 1924 m. vasario 20 d. skiriamas 1 - osios eskadrilės (pranc. escadrille - pagrindinis taktinės kovinės aviacijos dalinys) Aukštojoje Fredoje, Kaune, ūkio reikalų, vėliau - laboratorijos viršininku. 1925 m. liepos 2 d. jis skiriamas 3 - osios eskadrilės, įkurtos 1923 m. ( lėktuvai Ansaldo A120) Zokniuose prie Šiaulių komandos viršininku. 1926 m. liepos 15 d. vyr. ltn. Mykolas Mačiokas baigė Aukštųjų karininkų DLK Vytauto kursų Bendrojo skyriaus IV laidą.


Vykdant Lietuvos kariuomenėje reformą, suvedant visas technikos dalis į vieną Technikos pulką, jam suteikiamas kapitono laipsnis, o 1926 m. rugpjūčio 12d. skiriamas Technikos pulko telegrafo-telefono kuopos jaunesniuoju karininku. Tačiau reforma nepavyko ir 1927 m. vasario 11 d. kpt. Mykolas Mačiokas grąžintas į Karo aviaciją 2 - osios eskadrilės, dislokuotos Aukštojoje Fredoje Kaune, oro žvalgu, vėliau - 1-osios eskadrilės komandos viršininku.
1927 m. liepos 16 d. aviakatastrofoje žuvo jo jaunesnysis brolis vyr. ltn. Vincas Mačiokas, 1 - osios eskadrilės oro žvalgas.


1927 m. gruodžio 12 d. kpt. Mykolas Mačiokas skiriamas komisijos nariu firmos L Vynay tipo A 1927 parašiutui išbandyti, pats atliko šuolį iš 500 m aukščio. Už sėkmingą parašiuto išbandymą ir šuolį Karo aviacijos viršininkas gen. štabo plk. Stasys Pundzevičius tarybos vardu pareiškė padėką.


1928 m. rugpjūčio 1 d. jis perkeltas į Karo mokslų valdybą, ir su Krašto apsaugos ministerijos stipendija komandiruotas į Italiją studijuoti Aukštojoje karo mokykloje Scuola di Guerra. Dėl asmeninių priežasčių studijos nebaigtos, todėl 1930 m. sausio 15 d. iš studijų atšauktas ir paskirtas III karo apygardos štabo Spaudos ir švietimo skyriaus operacijų dalies karininku, vėliau - tarnybinės bibliotekos vedėju.
1929 m. kpt. Mykolas Mačiokas vedė Juzę Pariokienę -Motiejaitytę.


1930 m. spalio 2 d. kpt. M.Mačiokas perkeltas į Vyriausiąjį kariuomenės štabą ir paskirtas IV v-bos (Tarnybų) skyriaus tiekimų dalies karininku. 1931 m. rugsėjo 14 d. jam suteiktas majoro laipsnis.


Be tiesioginės karinės profesijos, mjr. Mykolas Mačiokas, suprasdamas ir suvokdamas civilinių mokslų svarbą, 1936 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetą. 1936 m. rugsėjo 5 d. Mykolas ir Juzė Mačiokai susilaukė dukros Lauros.


1937 m. birželio 28 d., baigus Vytauto Didžiojo karininkų kursų Generalinio Štabo skyriaus II - ąją laidą, jam suteiktas Generalinio štabo karininko statusas ir paskirtas į Kariuomenės štabo IV (Tarnybų) skyriaus Tiekimų dalies vedėjo pareigas. 1937 m. rugsėjo 7 d. mjr. Mykolui Mačiokui suteiktas Generalinio štabo pulkininko leitenanto laipsnis. Tarnaudamas Generaliniame štabe jis neatitolo nuo karo aviacijos ir atlikdavo kvalifikacinius skrydžius. Iki 1940 m. birželio 15 d. plk. ltn. buvo išskraidęs 175 val. Būdamas plačios ir brandžios erudicijos karininkas, mokėdamas italų, prancūzų, lenkų, vokiečių, rusų kalbas.


1940 m. rugsėjo 11 d., likviduojant Lietuvos kariuomenę, plk. ltn. Mykolas Mačiokas paskirtas LSSR Respublikinio karinio komisariato šaukiamųjų karinio parengimo vyr. inspektoriumi. Kilus Vokietijos - TSRS karui, jis iš Raudonosios Armijos pasitraukė.


Mykolas Mačiokas aktyviai dalyvavo tiek ruošiant, tiek vykdant 1941 m. Birželio sukilimą, kadangi buvo Vilniaus LAF (Lietuvos Aktyvistų Fronto) karinio štabo narys. Štabo instrukcijos ir nurodymai ką reikia daryti karui prasidėjus iš anksto, per ryšininkus buvo platinami po visą Lietuvą: miestuose, bažnytkaimiuose ir kaimuose valdžią perimti į savo rankas, užimti tiltus, geležinkelių mazgus, aerodromus, fabrikus neleisti rusams ir kriminaliniam elementui nieko naikinti. Katalizatorius Sukilimui buvo masinis Lietuvos žmonių trėmimas birželio 16 d.


Jis įkūrė karinį Sukilimo štabą Kaune, Vaižganto g. Nr. 15 name (tuščiame, išvežto į Sibirą su šeima plk. Juozo Papečkio name). Čia vyko partizanų registravimas, Radijo stoties apsauga, pirmieji Laikinosios vyriausybės posėdžiai, partizanų maitinimas, kurį organizavo Juzė Mačionienė-Mykolo Mačioko žmona.


Kaune veikė 26 partizanų būriai. Kūrėsi LAF štabas: buvo sudaryti organizacinis politinis karinis, propagandos ir spaudos bei ūkio skyriai. Vėliau M. Mačiokas perėmė iš Leono Prapuolenio Vyriausio sukilimo štabo viršininko pareigas.


Vokiečių okupacijos metais įsitraukė į rezistencinę veiklą, buvo karinio LAF skyriaus viršininkas. 1941 m. rugsėjo 15 d. kartu su kitais 28 LAF vadovybės nariais jis pasirašė memorandumą Adolfui Hitleriui „Apie Lietuvos būklę, vokiečių civilinei valdžiai Lietuvoje veikti pradėjus", bet rugsėjo 22 d. vokiečiams uždraudus LAF veiklą, teko pasirašyti LAF likvidavimo aktą.


Mykolas Mačiokas nuo 1941 m. iki 1943 m. kovo 16 d. dirbo Valstybinio Aleksoto stiklo fabriko Kaune direktoriaus pareigose. Skaudi netektis 1942 m. gegužės 26 d. palietė Juzės ir Mykolo Mačiokų šeimą, - mirė jų sūnus Mindaugas (gimęs 1940 m. gruodžio 20 d.).


Prasidėjo sunkiausieji išbandymo metai. 1943 m. kovo 16 d. M. Mačioką suima gestapas ir kartu su 45 Lietuvos inteligentijos atstovais įkalina Štuthofo koncentracijos stovykloje. Čia jie visi praeina savo pažeminimo ir nežmoniškų kančių kelią. Taip buvo įvykdyta vokiečių akcija, sužlugus mobilizacijai į Vokietijos SS dalinius Lietuvoje.


Iš kunigo Stasio Ylos prisiminimų:
„Atvežti per Kauno, Tilžės, Karaliaučiaus , Marienburgo kalėjimus į Štuthofą visi kaliniai buvo išrikiuoti, o atėjęs puskarininkis Chemnicas pradėjo klausinėti ir piktai šaipytis: Kas tu? - parodė pirštu į mano apykaklę. Kunigas - atsakiau aš. Nepakeldamas galvos jis piktai nusijuokė: Kunigai čia neturi ką veikti. Nebent tik krematoriume. Iš kitos eilės galo jis parodė į žmogų, kuris turėjo barzdą. O tu kas?- Stiklo fabriko direktorius,-atsakė pulkininkas Mykolas Mačiokas. Pas mus nėra direktorių, o tavo barzdą mes greit nuskusime..." Toliau Stasys Yla savo knygoje „Žmonės ir žvėrys" rašė: "Nežinau, kokiu būdu keletui mūsiškių karių ir inžinierių vis dėlto pavyko patekti į Strassenbau (kelių statybos) komandą, dirbusią Motorwerke dirbtuvėse netoli Vyslos kanalo. Iš tų laimingųjų buvo Grigas, Mačiokas, Narutis, Noreika ir dar vienas kitas".


1943 m. gegužės 31 d. nacių elgesys su šios lietuvių grupės kaliniais netikėtai pasikeitė. Išrikiuotiems, kaip ir kasdien, kaliniams prie savo VIII a bloko SS hauptšturmfiureris (kapitonas) Teodoras Mazeris pranešė: „Nuo šiol jūsų grupė vadinsis „garbės kaliniais" (Ehrenhaftlinge). Būsite apgyvendinti naujoje patalpoje VIII e bloke. Nuo šiandien esate atleidžiami nuo darbo ...Viena - jums griežčiausiai draudžiama - susitikti ir bendrauti su kitais kaliniais."


Iki šiol „ garbės kalinių" statuso suteikimas yra mįslė. Nors tai galėjo padėti ir 1943 m. gegužės 6 d. Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje plk. Kazio Škirpos laiškai Vokietijos Vyriausiajai ginkluotų pajėgų vadovybei ir Reicho okupuotų Rytų kraštų ministerijai.


Priartėjus Rytų frontui prie Štuthofo koncentracijos stovyklos, 1945 m. sausio 25 d. 4 val. ryto esesininkai pradėjo kalinių evakuaciją. Šaltyje, alkani, šlapi ginkluotų esesininkų varomi Gdansko link kaliniai pateko į sovietinės kariuomenės rankas. M.Mačiokas buvo pasiųstas į filtracijos lagerį Rytprūsiuose, iš kur 1945 m. vasarą po patikrinimo jau svetima pavarde jis grįžo į Lietuvą, į Pažėrų kaimą - žmonos tėviškę. Ten vyko pokario asmeninių sąskaitų suvedinėjimas. Tam nepritardamas ir norėdamas suprasti ir įvertinti tuometinę situaciją Lietuvoje, jis atsisakė prisidėti prie vietinių partizanų ir pasitraukė su šeima į Kauną. Kaune gyveno nelegaliai, bendravo per P.Malinauską su Lietuvos Išlaisvinimo Tarybos vadovaujančia grupe bei Tauro apygardos partizanais. Pulkininką Mykolą Mačioką, kaip galimą vyriausiąjį partizanų vadą, tai liudijo ir Juozas Lukša-Daumantas. 1947 m. pulkininkui leitenantui Mykolui Mačiokui pogrindžio ir partizaninio pasipriešinimo vadovybės buvo pasiūlyta vadovauti bendram pasipriešinimui (apie tai liudija ir Juozas Lukša-Daumantas ir tardymų protokolai). Pulkininkas leitenantas davė sutikimą. 1947 m. MGB (TSRS specialiosios tarnybos) likvidavo bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumą (BDPS). Lietuvoje gyventi pasidarė ne saugu ir M.Mačiokui pogrindžio buvo pasiūlyta persikelti į Rygą. Žmona Juzė Mačiokienė parūpino vyrui pasą Jono Rimanto pavarde.


KGB (Valstybinis saugumo komitetas prie TSRS Ministrų Tarybos) archyvuose M.Mačiokas minimas kaip vėlesnės BDPS struktūros prezidiumo pirmininkas. Atkurto 1948 m. BDPS gyvavimas neįgyvendintas žuvus 1948 m. vasario 2 d. jo pagrindiniam organizatoriui - Tauro apygardos partizanų vadui Antanui Baltūsiui -Žvejui.


Į Rygą Mykolą Mačioką lydėjo, padėjo surasti gyvenamą vietą P. Malinauskas, tačiau Rygoje tuos dokumentus pavogė. Atsitiktinai jis sutiko latvį, su kuriuo drauge kalėjo Štuthofe ir šis jam parūpino dokumentus Jono Urbano pavarde. Vėliau Rygoje jis gyveno Jono sūnaus Vinco Kamantaičio pavarde. Iš Rygos pulkininkas per P. Malinauską materialiai padėjo Kaune gyvenančiai savo šeimai. 1948 m. gegužės mėn. jau paruoštą išvežti į Sibirą Mykolo Mačioko šeimą P.Malinauskas aplankė paskutinį kartą. Pabeldęs į langą pastebėjo, kad užuolaidą atitraukė uniformuota ranka ir paspruko.


Vis dėl to jis surado būdą perduoti atvežtą paramą šeimai. Tai buvo medžiaga suknelei dukrai Laurai, kaspinai, mokyklos reikmenys, pinigai - 90 rb. Tuo ir baigėsi ryšiai su šeima.

 

1949 m. gegužės 31 d. Kauno MGB skyriaus vrš. Jakovas Sinicinas paskelbia Lietuvos kariuomenės gen. štabo pulkininkų leitenantų Mykolo Mačioko ir Juozo Jankausko paiešką: įsako sudaryti 5-6 asmenų grupę, pažįstančių šiuos žmones, nukreipti juos į Rygos maršrutinius traukinius ir pan.


1949 m. birželio 28 d. Kaune P.Malinauskas suimtas. Ryšį su Lietuva Mykolas Mačiokas bandė palaikyti per Eleną Malinauskienę, kuri perdavė Šiauliuose besislapstančiam bendražygiui Juozui Jankauskui prašymą susitikti. Susitikimas neįvyko dėl M.Mačioko ligos. Likę Lietuvos Ypatingojo Archyvo dokumentai rodo, kad MGB žinojo, kur jis slapstėsi ir kuria pavarde. Neatmestina ir prielaida, kad KGB pagreitino pulkininko mirtį, nes 1951 m. gruodžio 14 d. LSSR MGB 2N valdybos viršininko plk. Timofei Župikov pažymoje apie Mykolą Mačioką buvo rašoma, kad Rygoje pastarasis gyveno su fiktyviais dokumentais Kamantaičio pavarde, kur 1950 m. ir mirė.
Palaidojimo vieta nežinoma lig šiol.

 

Apdovanotas:

 

1928 m. vasario 16 d. - DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
1930 m. - Kariuomenės Savanorio kūrėjo medaliu.
1940 m. rugsėjo 26 d. - Garbės ženklu „Plieno sparnai".
2001 m. sausio 24 d. - Vyčio kryžiaus ordinu (po mirties).
2005 m. kovo 22 d. - Lietuvos Kariuomenės Kūrėjų Savanorių medaliu.

 

Nuoširdžiai dėkoju pulkininko leitenanto dukrai p. Laurai Mačiokaitei - Janušauskienei, padėjusiai paruošti šį rašinį, remiantis šeimos archyvu.

 

Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų
Viešųjų ryšių vyriausiasis specialistas Gintautas Deksnys

 

 

 

 
 

 
 
 
 

 
 
 
 
 
Informacija atnaujinta 2009-09-02
Sprendimas: Fresh Media