Lietuvos kariuomenė
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

PRISIMENANT AVIACIJOS PLK.LTN. LEONARDĄ PESECKĄ

 

Jonas Dovydaitis

VYRAS IŠ PLIENO


Aviacijos plk. ltn. Leonardas Peseckas - devyniolika metų tarnavo Lietuvos karo aviacijoje. Mokinys - lakūnas, fronto lakūnas, vėliau, taikos metu, eskadrilėj eilinis lakūnas, dar po kiek laiko - eskadrilės vadas, pirmas aviacijos majoras, paskutiniaisiais metais aviacijos grupės vadas - toks kelias buvo šio senojo padangių vyro.


Stambus ir platus pulkininkas, kurio plaukuose jau švyti sidabrinės juostelės, dar ir dabar stiprus ir energingas, aštraus veido ir ilgos aviacijos tarnybos grūdinto žvilgsnio, spindi ta pačia jėga, kuri jį vedė tokiuose pergyvenimuose, kurie iš viso labai reti aviacijos istorijoj ir kurios dalyviu buvo plk. ltn. L. Peseckas.


Devyniolika metų kario tarnybos - jau daug kiekvieno asmeniškoj gyvenimo istorijoj, tuo labiau lakūno, kuris pats pergyveno ištisą mūsų karo aviacijos epopėją.


Tačiau taip visuomet esti, kad daugiausia matę, patyrę ir išgyvenę vyrai, mažiausiai kalbūs ir nenorį ką nors pasakoti apie save.


Šių atsiminimų epizodai yra toli gražu nepilni ir visko neapimą, tačiau ir iš šių atskirų vaizdų mes jausime didelio skraidančio vyro praeitį.


- Mano lakūniška karjera prasidėjo ne tuoj ore, - pasakoja plk. ltn. L. Peseckas - 1919 m. pradžioje sėdau ant nuosavo arklio ir išjojau savanoriu kariuomenėn.


Tai buvo mūsų jaunų vyrų pareiga tada ir taip mes ją visi supratom.


Patenku husarų eskadronan. Gaunu karišką kepurę, diržą su vokiška sagtimi, kasdien valome arklius ir mokomės karo meno frontui.


Vieną dieną karabinus užsimetam ant pečių, su pilnomis šovininėmis į balnus ir apliekame Kauną.


Susirėmimai su bolševikais prie Alytaus. Žiema, dažnos pūgos, menki rūbai ir šaltis einantis ligi kaulų, žvalgybos ir susidūrimai su priešu - taip, kaip ir visur tada buvo.


Buvome prie Jiezno. Kažkur vykstame ir atsiduriame prie vieno lauko. Sniego begalė, pasiutęs šaltis ir užversti keliai. Būrys kareivių sukinėjasi aplink lėktuvą. Didelė raudona žvaigždė jo liemenyje aiškiai sako, kam jis priklauso.

"- nutūpė bjaurybė", - sako kažkas iš buvusių. - Bolševikai lakūnai pabėgo pas savus, nes juk ir frontas čia pat.
Apžiūrime lėktuvą ir mes husarai. Aš iš arti matau skraidančią mašiną pirmą kartą, taip, kaip ir visi kiti draugai ir mūsų vadai.


Tai buvo Sopwith 11/2„Struter tipo dvisparnė mašina su dviem vietom. Jos motoras žvaigždėtas ir kai dirbdavo, jis sukdavosi kartu su propeleriu.


Šis, snieguotame lauke, dėl benzino stokos nusileidęs mūsų pusėn priešo lėktuvas, buvo pirmasis iš viso, kurį tada jau įgijo lietuviška aviacija.


Ir aš, pilkoj kareiviškoj milinėj stovėdamas prieš jį ir stabėdamas pirmąjį lietuvišką lėktuvą, aišku nemaniau, kad kartą. Aš būsiu lakūnu ir su šia mašina pergyvensiu paskutinįjį jos skridimą. Keistas likimas ir keistai sukasi žmogaus kelio ratas.


Tada, susirinkę aplink lėktuvą, pėstininkai ir husarai neturėjo jokio supratimo, kaip skraidančias mašinas išardyti ir gabenti toliau nuo fronto.


Išstūmėme ilgus sparnus išskėtusį Sopwith 11/2„Struter" į kelią. Matome, kad priešais stovi telefono stulpas ir lėktuvas jokiu būdu negalės pro jį išsisukti.


Kiekvienas jaučiame, kad šis karo grobis yra ypatingai brangus. Dėl to ir kokios pastangos jam išsaugoti, kad ir keisčiausios - leistinos.


Ir taip vertėme pora kilometrų telefono stulpus ir stūmėme Sopwith 11/2„Struter" keliu pirmyn.


Vėliau atsirado kažkoks mažas vokietis. Jis šį tą žinojo daugiau apie lėktuvų montavimą. Mašina buvo šiaip taip išardyta ir nuvažiavo tolyn, pūdos užpiltu keliu, palikdama mus husarus vėl savosioms pareigoms.


Buvome Kaune. Vieną pusdienį husarų kareivinėse aliarmas. Šokome rikiuotėn ir tuoj išgirstame:
- Mūsų aviacija dega! Kuo greičiausiai pagalbon!


Raiti husarai atvyko aviacijos gelbėti. Linksmadvario viršūnėje liepsnojo didžiulis angaras. Šalia jo stovėjo kitas, kiek mažesnis medinis, apie kurį, begaliniai susirūpinusiai, lakstė karo aviacijos lakūnai mokiniai ir kareiviai.


Antrajame angare (jis ir dabar dar yra, šiandien ten yra Aeroklubo lėktuvai) stovėjo tik Vokietijoje nupirkti ir atgabenti keli LVG lėktuvai. 8 aparatai, pirkti už didelę markių krūvą, buvo visa mūsų karo aviacijos pradžia.
Aplink angarus buvo purvas, antrasis angaras, traškėdamas liepsna, ūžė ir iro, o šiojo smaluotas stogas tik ir laukė bent vienos kibirkšties.


Bendromis jėgomis su aviatoriais griebėme lėktuvus iš angaro. Stūmėme per visą aerodromą į cepelino namą, skubėdami ir skęsdami purve.


Tada vėl buvau arti lėktuvo. Keli aparatai atrodė didele daugybe, o svarbiausia - visa tai buvo mūsų pačių. Viena mintis įstrigo man, slidinėjant vandens permerktame ir stumiant, benzinu kvepiančią, LVG.


Visus lėktuvus tada išgelbėjome. Angaras sudegė, nepadaręs didelės žalos. Neseniai visą aerodromo turtą ir įrengimus mums perdavė vokiečiai ir, be abejo, kažkas iš jų atsisveikinimui pakišo degtuką. Mažas piktadario apsirikimas - ugnis sunaikino tuščią pastatą.


Kiek atsimenu - sprendimas po šio gaisro manyje buvo aiškus. 1919 m. kovo mėnesyje iš husarų, man prašant, paleido ir tiesiai pėsčias nužygiavau į aviaciją.
Čia prasidėjo mano lakūniška istorija.


Pirmom dienom nemažą įspūdį aviacijos jaunikliams darė visa eilė „garsiųjų" lakūnų ir dar kitokiais vardais pasivadinusių vyrų galerija.


Jei tuos propelerius, kuriuos jie išdidžiai buvo užsisiuvę rankovėse ir per visą krūtinę - prikabinti lėktuvai, - šis tikrai tada būtų galėjęs pakilti. Tačiau nė vienas iš tų ponų nemokėjo skraidyti. Bet pakako nors vieną užkalbinti apie erdvės žygius, tuoj buvo, žinoma jų lūpomis, aišku, kad Lietuva šiandien turi mikliausius, narsiausius, daugelyje oro mūšių grūdintus vyrus jų asmenyje.


Mokykloj lektorių nebuvo. Pamažu supratom, kad tie aerodromo vyrukai nedaugiau žino už mus apie aviaciją. Aiškinom visas skraidymo paslaptis vienas kitam.


1919 m. rudenyj pradėjo sudarinėti mokintis skraidyti grupes. Instruktoriais buvo samdyti vokiečiai - lakūnai. Aš patekau į III-ąją grupę. Užgniaužiau nykštį. Dabar turi eiti taip, kad tikrai iš manęs bus lakūnas.


Na, o lėktuvai. Atsimenu - nudraskytomis sparnų drobėmis, vokiškais kryžiais, išlindusiais šonkauliais.


Išlipi iš lėktuvo po skridimo - juodas, kaip velnio brolis. Pro apvarytą alyva veidą - tik akis, saugotas akinių, dar gali savom pripažinti.


Motorai buvo neblogi. 2-3 minučių ilgumo skridimą dar sugebėdavo padaryti, bet ilgesnį - tuoj užsikimšdavo nuo anų laikų kuro.


Šiandien benzinas švyti, kaip sidabras, o tada jis atrodė rudas ir panašus į aliejų. Tai buvo vadinamasis sunkusis ir nevalytas, o brangus, kaip auksas.


Viską, kiek dar buvo daugiau, skyrė aviacijos kovos būriui, skraidžiusiam frontan, o mokiniai apsirūpindavo patys.
Vienas vyrukas mokinys lakūnas baigė su instruktorium skraidymo mokymo kursą. Instruktorius pareiškė:
- Gali skristi vienas.
Bet skrisk, jei Albatros B.II bakai tušti.


Ir iš niekur nenumatyta gauti. Tačiau šiam lakūnui savarankiško skridimo pagunda buvo per didelė. Jis pats išlandžiojo Kauno miestą ir už savo pinigus parsivilko benzino skardinę, susipylė Albatros B. II ir išskrido vienas.


Linksma buvo viena 1919 metų aviacijos mokinių avarija. Seniausias Albatros B.II turėjo „Žaliukės" vardą ir buvo pirmasis mokomasis lėktuvas. Iš vokiečių pirktas, jis atrodė, kaip nelaimingas, kiaurais sparnais našlaitis, o užlopius visas skyles, pasidarė pusėtinai šauni, nors daug mačiusi, šimtametė senutė.


Sėda į ją vienas iš mokinių. Pastumia greičio rankenėlę. Nors ir ant žemės, bet, kaip kiekvienas jaunas lakūnas mano, jis jau daug gali.


Priešais, kaip tik ant kelio prieš Žaliukę pasitaikė dvi ar trys šieno kupetos. Aerodromas buvo tik nupjautas, šienas dar nebuvo išvežtas.


Kaip pradedantį dviratininką ar automobilistą, lyg magnetas traukia kiekviena duobė ar medis, taip panašiai ir čia buvo. Mokinys, vieton sumažinimo greičio - spustelėjo jo daugiau.


Albatros B.II pūstelėjo dūmų kamuoliais ir trinktelėjo į šieną. Nuostoliai buvo nedideli, avarija menka. Bet tai buvo pirmoji aviacijos mokinių avarija.


Dar viena istorija iš 1919 m. mokinių lakūnų gyvenimo. Vienas vokietis instruktorius, patyręs ir gabus lakūnas, pakilo su mokiniu skridimui.


Nuo rudojo benzino Albatros B.II motoras kvanktelėjo ore ir sustojo. Reikia leistis. Ramus ir šaltas pilotas rastų čia pakankamai laiko apsidairyti ir išsirinkti vietą, nes juk Albatros B.II beveik ir kiekvienam darže galėtų nutūpti.
Tačiau mokinys buvo skraidymui menkai jautrus ir nervingas. Aviaciniu terminu tai apibrėžiama - kietarankis.


Vos motoras stabtelėjo - mokinys aklai griebė už vairų. Tai buvo vyras jau nejaunas ir stiprus. Jis taip įsikirto į vairalazdę ir kojenas, kad instruktorius nepajėgė pajudinti vairų.


Lėktuvas nėrė nosimi tiesiai pirmyn. Instruktorius pabandė išplėšti ar pajudinti vairus, bet mokinio ranka buvo geležinė.


Albatros B.II kirto į šlaitą ir sudužo.
Atbėgame mes nelaimės vieton. Pusiaukelėje sutinkam atlinguojant mokinį. Visiškai sveikas, net neįdrėkstas:
- kur instruktorius?
- Jis ten! - parodo šis ranka ir eina sau.
Mums ramiau. Reiškia viskas tvarkoje, nors pajutome , kad Albatros B.II žiauriai pykštelėjo žemyn. Ir ką pamatom avarijos vietoje. Suknežęs, perplėštu žandu, be žado instruktorius guli po lėktuvo šipuliais.
Po kiek laiko jis atsigaivino. Buvo ypač smarkiai pritrenktas ir tik išviršiniai sužeistas. Atrodė, kad taip ir praeis šios keistos nelaimės padariniai. Tačiau buvo blogiau.


Po šio nuotykio mūsų pasitaisiusio instruktoriaus nepažinom. Jis tapo tiek atsargus, kad nenorėjo ir skraidyti su mokiniu, o tuo jau menkai tetiko oro mokytojo pareigoms. Šiurpus skridimas, nepavaldomi vairai ir smūgis į žemę ‒ visai pakeitė jo psichiką. Pasibaigus kontraktui jis išvažiavo iš Lietuvos.


1920 metais kovose prieš lenkus dalyvavo ir mūsų karo aviacija. Kovos ekipažas daugiausia sudarydavo karo aviacijos mokyklos mokiniai ‒ pilotai, žvalgais skrisdavo visi kiti.


Mašinos buvo gerokai išsidėvėjusios. Oro žygiuose be LVG, dalyvaudavo ir lėtieji Albatros B.II.


Jei tada pilotai ir kai kurie žvalgai buvo pasirengę eiti tiesiog pragaran, tai buvo ir kitokių žvalgų. Sunku būdavo suprasti tikrąją kai kurių galvoseną ir nusistatymą. Žinomi ir tokie atsitikimai, kai žvalgai, išskridę bombardavimui grįždavo be bombų. Rodos, viskas tvarkoj, be ne. Bombas jie mokėdavo numesti ne į priešą, bet į mišką...


Vėliau tokių vyrų kaukės buvo nuplėštos ir jie su negarbe paliko aviaciją. Tačiau toks susitvarkymas su jais ‒ dar buvo per pigus. Jie buvo verti kita ko ...


Būdavo reikalas skristi, o žiūrėk ‒ žvalgų trūksta. Vienas ...susirgo, antras vėl negali, trečiam dar kažkas. Ir taip paprastai, kai tik sunkesnis uždavinys.


Žvalgų vietoje dažnai skrisdavo tie patys mokiniai-lakūnai.


Vieną dieną Jablonskis gauna įsakymą skristi į Vilnių. Žvalgų nėra, pasisiūlau aš. Į lėktuvą ir pirmyn. Mūsų Albatros B.II linguoja per Rytų Lietuvos laukus, sunkiai kosėdamas išdėvėtu motoru. Pusiaukelėje ‒ keista kliūtis. Nutrūko greičio rankena ir pilotas negali normaliai tvarkyti motoro darbo. Reikia paleisti vairalazdę, pasiimti ore pasikabinusią greičio rankeną ir su abejomis rankomis ją tvarkyti, taip, kaip reikalinga. Šiaip taip atspaudėme ligi Vilniaus, nutūpėme Parubaneko aerodrome.


Apžiūrime margais lopais sustiprintą Albatros B.II Pilotas švilpteli, rodydamas man.
‒ Matai, velnias!
O tas velnias ‒ karbiuratorius, išsižiojusia skyle. Pamestas ir dangtelis nuo jo ... Štai mažutis pavyzdėlis apie fronto mašiną.


Iš Vilniaus kylam žvalgybon į pietus. Mano sėdynėje kulkosvaidis pakelta gerkle, kelios bombos. Tačiau išlydintieji dar kartą įsakmiai pabrėžia:
‒ Bet jokių veiksmų iš jūsų pusės. Nė vieno šovinio į priešą. Viena tik žvalgyba.


Jūs be abejo nustebsit, bet toks įsakymas tada buvo. Buvo paliaubos ar kas kita, ginklai tylėjo, o dirbo diplomatų smegenys, o tuomet visada keistai išeina...
Skrendame ginkluoti ligi viršutinio galvos plauko, tačiau dar didesnis ir griežtesnis įsakymas: tik rami, be jokios akcijos žvalgyba.


Artinamės link Lydos. Dailus balta vieškelis, išsivingiavęs gelsvais, rudenio spalvomis nudažytais, laukais.


500 metrų. Didelis ir ugnimi spindintis saulės kamuolys kabo, kaip milžiniška raudona dėmė skaidriame vidurdienio danguje. Albatros B.II motoras ūkia savo storu balsu, kartkartėmis sunkiai sukrenkščia. Tada nubėga maža bangelė nugara. O jei taip sustotų? Nutūpti pas priešą ‒ daugiau negu pikta skraidančiam vyrui.


Priešais pastebiu kelyje juodą koloną. Artėjame. Didelė vora ir, kaip dabar prisimenu, bus nemažiau, kaip visas pulkas su visais gurguolių ir kulkosvaidžių vežimų papildiniais.


Užskrendame ant jų ir staiga visa masė išyra ir skleidžiasi į griovius. Balta vieškelio juosta lieka vėl vieniša, o į mus, iš abiejų jos pusių, pradeda, kas tik galėdamas, šaudyti.


Ugnis ir dūmai. Visas pulkas neatsikvėpdamas kerta į mus. Sukamės aplink koloną ir pilkais veidais žiūrime žemyn.
Prakeiktas įsakymas! Daug ar mažai, bet į tokią masę ir pusiau aklas gali pataikyti. Ką padaryti, bet nemažų nuostolių priešui ‒ lengvai tada galėtum.


Girdim, kaip skambteli sparnuose ilgu pliaukšiančiu balsu. Tai kulkos iš žemės, atsimuša į ištemptą sparno drobę.
Jie šaudo, o mes dar darome ratą ir vis tylime. Žmogiškai galvojant ‒ spjaut į visus įsakymus ir už šūvį atsakyti bomba, bet esame kariai ir turime niūriai pasiduoti bendrai valiai.
Grįžtame, po 3 valandų buvimo ore, į Vilnių. Kulkų pėdsakų sparnuose ir nereik ieškoti. Jos aiškiai žiba ir dešinėj ir kairėj.
Einame su pranešimu į štabą, pas patį ministrą, nes taip tada priklausė aviacija.
Čia išgirstame ne naujieną, bet tiesiog smūgį galvon.
‒ Lenkai jau prie Vilniaus ir visi, kas tik gali, skuba iš miesto evakuotis.
Kylame ir mes iš Parubaneko su Albatros B.II. Paskutinį kartą žvelgiame į senąjį, didįjį mūsų miestų miestą. Kada atgal sugrįšime? Ilgai toli horizonte stypo atsisveikinimui Gedimino kalnas, lyg keliarodis būsimam mūsų keliui atgal.
Už valandos lenkai jau buvo Vilniuje. Pirmiausiai jie įžygiavo į aerodromą, bet ten rado tik tuščią veją ir prie angarų žolėje alyvos pėdsakus.


Kelione atgal ir Albatros B.II atrodė nepatenkintas, nes jo motoras kūkavo piktai ir nelygiai.

Išspausdinta 1939 m. gegužės 15 d. Aviacijos, oro apsaugos ir automobilizmo žurnale Lietuvos sparnai Nr. 9.


PLK. LTN. LEONARDAS PESECKAS

 


Leonardas Peseckas gimė 1899 m. rugsėjo 15 d. Biržų apskrities Vabalninko valsčiaus Remeikių kaime.


Baigęs Vilniaus realinę gimnaziją, 1919 m. sausio 21 d. L. Peseckas savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, I-ąjį husarų eskadroną.


1919 m. balandžio 8 d. jis priimtas į Lietuvos karo aviacijos mokyklą, kurią baigus jam suteiktas aviacijos leitenanto karinis laipsnis.


1920 m. lapkričio 18 d. ltn. L. Peseckas savarankiškai išskrido lėktuvu Albatros B.II, vėliau tarnavo 2-oje ir 1-oje eskadrilėse.


1924 m. birželio 2 d. jam suteiktas karo lakūno vardas, o 1925 m. rugpjūčio 1 d. paskirtas 4-osios (žvalgybinės) eskadrilės vadu.


1926 m. vasario 16 d. L. Peseckui suteiktas aviacijos kapitono karinis laipsnis.


1927 m. Leonardas Peseckas buvo vienas iš Lietuvos aeroklubo steigėjų.


1928 m. spalio 9 d. specialiu Prezidento aktu jam, pirmajam Lietuvos aviacijoje, suteiktas aviacijos majoro laipsnis.


1933 m. Leonardas Peseckas skiriamas Zoknių įgulos viršininku, 1934 m. rugsėjo 1 d. skiriamas į 6-osios (tolimosios žvalgybos) eskadrilės vado pareigas.


1936 m. balandžio 9 d. mjr. Leonardui Peseckui suteikiamas plk.ltn. karinis laipsnis.


1938 m. rugpjūčio 24 d. pačiam prašant išleistas į atsargą.


Išėjęs į atsargą, 1938-1944 m. ji dirbo Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose, Trikotažo treste, o vokiečių okupacijos metais - Audinių fabriko Lima direktoriumi.


1944 m. L. Peseckas su šeima pasitraukė iš Lietuvos. Dirbo UNRRA (Jungtinių Tautų administracija pabėgėliams remti) autogaražo vedėju DP stovykloje. Buvo išrinktas sporto klubo Kovas pirmininku.


1949 m. L. Peseckas persikėlė į JAV. Detroite dirbo Ford gamyklos darbininku. Išėjęs į pensiją, apsigyveno pas sūnų Vytautą Čikagoje. Jis priklausė Lietuvių karo veteranų sąjungai (LKVS) Ramovė, buvo Detroito skyriaus pirmininku, priklausė Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungai, Amerikos lietuvių aeroklubui. Parašė atsiminimų knygą Karo lakūno pasakojimai (išleista 1992 m. Kaune).


Mirė 1976 m. gegužės 29 d. Čikagoje, palaidotas Šv. Kazimiero lietuvių tautinėse kapinėse.

 

ADDOVANOTAS:

Garbės ženklu „Plieno sparnai" 1932 m. rugsėjo 1 d.;
D. L. K Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu;
Lietuvos nepriklausomybės 10-ies metų sukakties jubiliejiniu medaliu,
Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu;
Latvijos aviacijos pulko Garbės ženklu;
Estijos aviacijos Garbės ženklu;
Čekoslovakijos lauko lakūno piloto Garbės ženklu.

 

 

Parengė: Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų
viešųjų ryšių vyriausiasis specialistas Gintautas Deksnys

 

 

 
 

 
 
 
 

 
 
 
 
 
Informacija atnaujinta 2009-09-09
Sprendimas: Fresh Media