Lietuvos kariuomenė
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

ŠEŠIOLIKA METŲ LĖKTUVE

 

Jonas Dovydaitis
( pasakoja aviacijos mjr. Jeronimas Garolis)

 

Aviacijos majoras Jeronimas Garolis - vienas iš mūsų oro veteranų. 16 metų prie vairalazdės lėktuvo sėdynėje - pakankama dokumentacija nustatyti šio sparnuoto vyro praeičiai. Jo išgyventuose atsiminimuose surasime daug ko iš mūsų aviacijos praeities ir iš individualių pergyvenimų lakūno, kuris savo praktika ir patyrimu yra visiems jauniesiems didelis mokytojas.


Jeronimas Garolis gimė 1900 m. lapkričio 17 d. Rokiškio apskrityje, ūkininko vaikas. Jaunosios dienos namuose, vėliau mokslas liaudies mokykloje. Paskui užeina didysis karas. Daugelis geriausių pajėgų priversti pasitraukti iš gimtinės ir klysti į plačiąją Rusiją. Tautų grumtynės, sunkia jėga perėjusios Lietuvą, atėmė daug gerų mūsų sūnų ir dukterų. Vieni iš jų žuvo karo audroje čia pat, kiti dingo bekraščiuose Rusijos plotuose, treti pamiršo savo gimtąją šalį ir tarėsi suradę laimę svetur.


Tikrieji ir ištikimieji, nors svetur atsidūrę, paliko tokie pat. Voroneže įkuriama M. Yčo vardo lietuvių gimnazija¹ . Joj susiburia tvirčiausias ir geriausias lietuviškas jaunimas.


Jeronimas Garolis, aišku, tos gimnazijos mokinys. Vienoje klasėje mokosi Vytautas Rauba su Juozu Kumpiu² , abu vėliau tapę pirmaisiais mūsų lakūnais, tačiau anksti sutikę savo likimo valandas. Vytautas Rauba užsimušė Kaune 1920 m., pasižymėjęs, kaip labai gabus ir drąsus, daug vilčių teikęs lakūnas; Juozas Kumpis žuvo taip pat 1920 m. oro kautynėse lenkų fronte.


Voronežo lietuvių gimnazija davė ir daugiau mums lakūnų. Joje dar mokėsi Juozas Šabanavičius, Juozas Pranckevičius. Kiti mokiniai tapo nepriklausomybės karų vadais.


- Aviacija, - pasakoja Jeronimas Garolis - mane traukė iš pat pirmųjų jaunystės dienų. Tačiau ji mums visiems, civiliams, atrodė nepaprastas dalykas, toks didingas ir nepasiekiamas, jog svajojome tebūti su ja bent artimesni pažįstami ir niekad nedrįsdavome galvoti, kad patys galime būti skrendą žmonės.


Dar gimnazijoje būdami, su draugu Vaicekausku ištraukėme mažutėlę brošiūrėlę apie aviamodelizmą. Kai perskaitėme, kad galime bent pasidaryti skrendantį pabūklėlį - užmigt negalėdavom. Šokome dirbti, ir greit modeliukas buvo baigtas.


Bet pirmoji jo bandymo diena apvylė. Jis labai silpnai skrido ir veltui trynėme pakaušius. Knygutėje žinių apie jį buvo labai šykščiai. Pasiklausti - nėra ką. Turėjome suprasti ir įsitikinti į aviacijos teoriją savo spėliojimais ir nujautimais.
Daug laiko sugaišome, kol pagaliau pakenčiamai modelį atreguliavome. Gimnazijos kieme paleidome ir tą dieną iš džiaugsmo neturėjom kur pasidėti. Jis skrido!


Mudviejų didžioji laimėjimo diena buvo, kai modeliukas, dar geriau patvarkytas, šaute šovė aukštyn ir užskrido ant dviejų aukštų gimnazijos namų stogo. Aš pats rangiausi ant jo savo lėktuvo nusiimti. Pasiektais rezultatais buvome gerokai puikavomės.


Atostogų metu važiuodavau pas tetą į Krymą. Čia man buvo taip pat auksinės dienos. Prie pat jos namų Simferopolyje buvo rusų aviacijos mokykla, angarai ir aerodromas. Nuo ryto iki vakaro kilo ir leidosi nepaprasčiausių formų lėktuvai. Vieni, panašūs į pačius Wrighto prototipus, kiti turėjo stumiamus propelerius, dar kiti buvo išpinti trosais ir spyreliais taip tankiai, jog rodės visas miškas pakibdavo viršum galvos.


Per visas atostogas aš tik ir būdavau prie aerodromo. Nuo tyro iki vakaro. Namo pareidavau tik užvalgyti ir išsimiegoti.


Sargybiniai arti prie aerodromo - žiūrėjau pradžioj į visą nepaprastą oro respubliką iš tolo, paskui vis po žingsnį arčiau ir arčiau prieidavau.


Mane matė diena iš dienos, nuo ryto iki vakaro. Sargybiniai kažkaip pritaikė švelniausias galimybes, visi mane pažindavo ir leisdavo prisiartinti iki pat palapinių. Įsižiūrėjau į visus lakūnus, pažinau visus aparatus, supratau, kas ir kaip daroma, norint kilti ar leistis.


Čia buvo mano aviacinė abėcėlė. Ji buvo kažkaip vidiniai artima ir niekad nepabosdavo stovėti prie palapinės ir žiūrėti į dirbančius aviacijos mokyklos žmones. Jaučiausi artimas jiems, o jie mane niekad nuo palapinės nenuvarydavo. Priprato prie nuotolinio stebėtojo. Atostogos prabėjo labai greit.


Išgirdome apie kylančią Lietuvą. Kažkas praėjo traukti atgal, į namus. Sugrįžau į Vilnių, stojau iš eilės į septintą klasę. Puikios dienos, jaučiant, kad būsime laisvi, pasibaigė. Užplaukė bolševikai, vyriausybė ir įstaigos išsikėlė į Kauną, aplink buvo vėl svetimi.


Mokiniai dairosi, atsargiai susibūrę šnabždasi, o paskui, žiūrėk, kitą dieną suoluose dvi ar trys vietos tuščios. Ir taip nuolat, ši liga plėtėsi ir užkrėtė kitus. Vienas po kito bėgo iš Vilniaus į Lietuvos kariuomenę.


Vieną dieną ir manoji vieta klasėje buvo laisva. Nutariau, kad mokslo bus gana. Reikia eiti atlikti gražesnių ir didesnių dalykų.


Iš Vilniaus į Linkmenus. O iš čia, saulutei patekėjus, pasileidau į Dusetas, namo. Buvau septyniolikos metų vyrukas, bet nedvejojau ir pasiėmiau iš dėdės senovišką ginklą įvairiems netikėtumams. Ėjau laukais, tik atsigerdamas upeliuose. Perėjau lenkų ir bolševikų frontus, o vakare buvau ir prie savo namo durų. Kaime buvo bolševikai. Viso nuėjau tą dieną 78 km ir galit suprasti, kad kojos buvo pasidariusios švininės. Kai atsisėdau prie mamos vakarienės, atsikelti jokiu būdu nuo suolo negalėjau. Keliolika minučių atrodė, kad kojas kažkas buvo nupjovęs. Turėjo mane už parankių išvesti ir šiek tiek pavedžioti.


Lietuvių kariuomenė stūmė visu frontu bolševikus Dauguvos link. Vos tik iš mūsų kaimo priešas išbėgo ir atsirado savieji, aš išėjau su jais. Patenku į 3-ąją bateriją. Vadas pasižiūri į mane, nediduką žmogų, neaukštesnį už rusišką šautuvą, nepatenkinamai mirkteli, bet pasilieka.
- Puskarininki, pamokyk jį kareiviu!
Puskarininkis pasistato mane ir duoda man šautuvą.
- Užtaisyk!
O! Čia tai jau man pažįstamas reikalas. Dar gimnazijoj tekdavo su šautuvo veiksmais susipažinti. Aš kaip senas - trakt užtaisau, vėl ištaisau.
Parodau, kad moku ir uždėti ant peties ir nuimti, o kai dar ir prisidėti prie akies ir iššaut - puskarininkis linkteli galva.
- Užteks! Gali eiti. Tu dabar jau galėsi kariaut.


Visas mano karo mokslas netruko ir 30 minučių. Virtau fronto kareiviu. Paskyrė telefonistu ir užsodino ant arklio, išdavė pėstininkų rusišką šautuvą. Ginklą turėdavau nešioti persikabinęs per pečius, bet visiškai jis netiko raitajam.
Vos tik tekdavo palakstyti su kabeliu, šautuvas man ir pratrina kruviną skylę nugaroj. Apgydau ją, vėl jojimas - ir vėl skylė nugaroj. Bet ar žiūrėsi čia ko, ypač tais laikais, kai bolševikai bėgo ir bėgo atgal prie Dvinos. Ūpas ir aiškus laimėjimas viską priversdavo užmiršti.


Prie Dvinos buvo rimtos kautynės. Sėdėjau su telefonu ant apkaso krašto ir perdavinėjau baterijai, ką matau. Bolševikai, kaip „smakai" kerta iš šešių colių patrankų į mūsų pusę. Sviediniai baubia viršugalvyj vienas už kito. Staiga kaip davė viena granata visai šalia manęs. Tik pajutau, kad lekiu oru. Juodas žemių stulpas apipylė kaip vandeniu - tamsu ir trošku nuo aitrių parako dūmų.


Atbudau toli numestas su visu aparatu ir apverstas juodžemiu. Krutinu kaulus, jie vis tik sveiki. Klausia manęs - nieko negirdžiu. Išvežė į Zarasų lauko ligoninę. Čia apžiūrėjo - rado, kad sprogo vienas ausies būgnelis. „Turi gydytis - sako". Paguldo mane palaton.


O ši - šiaudai paskleisti kambaryje, per kuriuos slenka utėlės. Sunku, bet aštriai skauda ausį. Išsivarčiau tuose šiauduose 4 dienas. Šiek tiek aprimo viduje galvos kažkoks dūrimas. Atsikėliau, pasižiūrėjau, kad puiki žalia diena lauke ir spindinčiai blizga mėlynas Zarasų ežeras. Įsikišau kišenėn duonos puskepalį ir be jokių išrašymų išėjau vėl frontan. Geriau apkase, kaip toj žmonių remonto įmonėj!


Anapus Dauguvos upės, tolumoje pastebėjome, kad bolševikai danguje kažką iškėlė. Pailga, blizganti saulėje pūslė, vienoj vietoj kabanti. Žiūrėjome į ją ir kraipėm galvas.


- Kokiems galams ta dešra ten ... - teiravosi kareiviai. - Ir ką ji reiškia?
Bet tuoj pamatėm, kad pririšamasis balionas arba, kitaip vadinamas aerostatas, buvo tikra rykštė mums.
Stovėjome apkasuose, o aplink visiška lyguma, neskaitant negausių krūmokšnių. Ir vos tik pajudėdavome atviriau - žiūrėk jau ir atstaugia sviedinys iš anos pusės. Važiuoja pas mus virtuvės, bolševikai tuoj pradeda duoti iš anos pusės šešių colių granatom į jas. Nori kas nueiti į užnugarį - jau ir staugia kulkos viršum mūsų galvų. Ir taip visą laiką. Tiesiog pajudėti negalėdavome. O reikalų vis būdavo. Maisto, šaudmenų, kita ko - reikia gabenti iš užpakalio.


Keikėme išsijuosę bolševikų dešrą, ore pakabintą, kurios krepšyje sėdėjo baterijos sekėjai ir su žiūronais mus matė, kaip plaukus ant savo delno. Išnaudojo šį prietaisą jie labai uoliai. Granatos krito ir krito į mūsų pusę, net jei krūmais neatsargiai šliauždavome.
Bandėme artilerija ją pasiekti ir nusodinti žemyn, bet mūsų lauko pabūklai iki jos nenešė. Taip ji ir pasiliko spindėti saulėtomis tamsiai mėlyname danguje ir nuolat siundanti į mus savuosius artileristus.


Vieną ankstų rytą išgirdome lėktuvų motoro balsus. Išsivertėme laukan ir tuoj pamatėme giedroje, maždaug pusantro tūkstančio metrų aukštyje lėktuvus. Du aparatai, vienas šalia kito, ūžė tiesiai iš Zarasų, plento tiesumu. Pastebėjome dar ir trečiąjį, kuris laikėsi šone.


- Lėktuvai! Mūsų lėktuvai!
Iki vieno išlindome iš blindažo. Stovėjome užvertę galvas į vyrus, kurie buvo toli ir aukštai nuo mūsų. Savi... Kažkas nelaukto ir didingo. Pirmą kartą pamačiau savuosius lėktuvus. Kai kurie pakėlė rankas, net kepurėmis mosavo. Atrodė, kad būtinai turi jie mus matyti.


Lėktuvai perskrido apkasus ir nuūžė į Daugpilį. O šimtas! Gi ten jau nebematome tos prakeiktos ir iki kaulo įgrisusios dešros. Jie ją, matyt, skubiai nutraukė.


Ir niekad taip ryškiai nepajutome lėktuvo galios, kaip tada, kad vien tik jų pasirodymas jau ten tolumoj esantiems mūsų priešams sukėlė baimės ir silpnumo jausmo.


Lėktuvai dingo tolumoje. Girdėjome greitą ir stiprų šaudymą Daugpilio tvirtovės pusėje. Ten mūsų skrendančius lietai sutiko.
Paskui su baterija išvykau bermontininkų frontan. Kovėmės darganotą pūgos naktį ties Meškuičiais. Pėstininkams buvo nelengva priešą sutriuškinti. Iš atakavusios stotį kuopos tik pusė sugrįžo. Bet laimėjome ir stūmėmės į Šiaulius.
Čia pirmą kartą rankomis pačiupinėjau lėktuvą, net jo sėdynėn įsikrausčiau.


Dvare, tarp Šiaulių ir Zoknių, bežygiuodami pirmyn, pamatėme vokiečių paliktus lėktuvus. Plevėsuojančiom drobėm, apsnigti, išlaužytais sparnais, su propeleriais ir be jų, jie išrikiuoti ir vieniši, tarsi kažko laukė. Niekad tą minutę niekas negalėjo numatyti, kad po dviejų metų aš jais pats skraidysiu.


Suradome važiuoklėms naudojamus baltus, drobinius bandažus. Akimirksniu, nerašytais įstatymais remdamiesi, tuojau juos nusavinome ir pagaminome arkliams kamanas. Aš pats nusiritau nuo arklio ir įlipau nė kiek nedelsdamas lėktuvan. Mano viena iš didelių svajonių išsipildė. Sukinėjau čiaupus, judinau vairalazdę, stumdžiau kojenas. Paskui išlandžiojau visus lėktuvus, iščiupinėjau visas jų dalis. Išsukau vieną aukščio matuotoją. Jo veikimo principą maždaug žinojau. Tuojau jį perremontavau, pritaisiau popieriaus lapą, padariau matavimus, pagal juos išbraižiau brūkšnius, ir baterija įsigijo barometrą. Jis ilgą laiką keliavo su mumis kartu rodydamas, kada lietaus bus, kada saulė prasišieps...
Seni kareiviai, ūkininko sūnūs iš žemaičių gilumos, niekad tokių prapjovų nematę, kraipė galvas, žinodami, iš kur aš tą barometrą esu paėmęs.


- Velnio paukštis tas aeroplanas ...Ore skraido, tai su visais kaulais ir orą atspėja - sakydavo jie, apstoję aukščio matuotoją.


Šiauliuose susitikau Juozą Kumpį ir Vsevolodą Šenbergą4 . Vienas iš jų buvo klasės draugas. Jie buvo karininkai, lakūnai, atvykę aviacinio turto perimti.


Žiūrėjau į jų aviacinę išvaizdą ir, turiu prisipažinti, pajutau didelį pavydą. Kodėl gi aš nesu aviacijoje? ...


1920 m. sausio mėn. išvykau į karo mokyklą. Skubiu tempu ją baigėme Kaune, Vilniuje pradėję. Paskui vėl į frontą, kur tais metais karininkų vis dar trūko. Buvau artileristas, vėl grįžau artilerijon.


Metų gale į dalį atėjo aiškus paklausimas: „Kas nori pereiti karo aviacijos tarnybon?". Tai buvo 1-asis mūsų aviacijos papildymas iš kariuomenės dalių. Aš, žinoma, ir nesvyravau. 1921 m. vasario 4 d. jau pirmą kartą pakylu į orą.


Aerodrome tada buvo menkas sniegas. Balos užšalę ir mašinos skersos slidinėja ledu. Atsisėdu į lėktuvą Albatros. Priešais pilotas - Juozas Kraucevičius5 . Jis spaudžia greičio pedalą - nespėju apsidairyti, jau bėga laukas, medžiai ir sodybos po manimi. Juntu, kad per visą eina pašėlusi srovė. Tokia purtanti ir gelianti, jo sukandu dantis. Atsisega pošalmis. Oro sūkuriai įsiverčia už apykaklės. Akiniai nuslenka, abiem rankom griebiu už galvos, kad atsisegusio pošalmio vėjas neišneštų. Negaliu prasimerkti. Srovė tokia didelė, jog iš akių rieda ašara po ašaros.


Bandau žiūrėti žemyn, dairytis - beveik nieko nematau. O šaltis! ... Sėdžiu sėdynėje susitraukęs, gerokai nusiminimo prislėgtas. Štai kaip! Labai sunku lėktuve toj srovėj išsidėti, o juk, kiek žinau, dar reikia žvalgytis, reikia šaudyti, atlikinėti įvairius karo lakūno uždavinius.


Ar iš manęs ir neišeis lakūnas? Ir ta mintis man skaudžiausia. Dėl tos velniškos srovės nieko negaliu susigaudyti.
Nutūpiu mažai ką matęs, susirūpinęs, kas čia išeis. Tiksiu ar netiksiu aviacijai?


Po keturių dienų vėl gaunu progos pasėdėti lėktuve ir pakilti oran su tuo pačiu Kraucevičiumi.


Rūpestingiau apsirengiu, susitvarkau, užsegu tinkamai pošalmį, akinius gerai pritaikau. Pilotas lavinasi su Albatros B.II lėktuvu, o aš jam buvau tik kaip reikalingo krūvio dalis.


37 minutės, 15, 32 ir 49 ...4 skridimai tą dieną. Na, žinote ... Dabar pajutau tikrąjį skridimo jausmą. Ir mano ankstyvesnis susirūpinimas pranyko su visomis ne viltimis. Nieko baisaus toji srovė. Pasirodo, galima ir joje sėdint - dairytis, galvoti, matyti įvairias smulkmenas žemai ir jas pervertinti. Vienu žodžiu, esi toks pat žmogus ir turi tokias pat galimybes sprendimams, kaip ir eidamas žeme ar važiuodamas traukiniu. Mano pirmasis įspūdis, kad pakilus lėktuvu buvau kažkaip nuo visko izoliuotas - tai tik ir buvo pirmasis įspūdis. Puiku lėktuve sėdėti!


Nutūpus aš iš jo išlipu, kaip didelis ponas, ir jaučiuosi lyg ir savininkas tos lopytais sparnais mašinos. Viskas bus gerai!
Paskui atėjo sūresnė diena - tikrinimas, ar aš moku orientuotis ore ir ar galėsiu būti lakūnas - žvalgas. Įsakė man pasiruošti perskridimui 2 000 m aukštyje virš Žiežmarių, Semeliškių, Kaišiadorių.


Į LVG žvalgo sėdynę įlipome dviese. Aš, laikąs aviacinį egzaminą, ir karininkas Senatorskis, mano egzaminatorius. Pilotas buvo - Jurgis Dobkevičius.


Visi trys pakilome, šaltis tiesiog žvėriškas. Kvapą stabdo. Bet mudu, šiltasi apsirengę, abu susispaudę jautėmės ne per daug liūdnai. Aš tuojau žemėlapį, o karininkas Andrejus Senatorskis vis man įsakinėjo:
- Rodyk, kur skrendam ... Kas yra šioji vieta? ...Kuo vardu anas kaimas? Upokšnis žemėlapyje kur?
Jis taip pat seka žemėlapį ir kontroliuoja mane. Jaučiuosi visą laiką sėdynėje, kaip savo kambaryje. Viskas aišku ir suprantama. Jokios orientacinės klaidos nepadariau ir per 1 val. 20 min. nei punktų žemėje, nei punktų žemėlapyje nepametu.


Nusileidžiam, ir egzaminatorius patvirtina, kad viskas puiku. Žvalgu tinku. Kai kuriems iš prikomandiruotų draugų šis bandymas buvo sunkesnis. Jiems teko kelis kartus skristi ir kovoti su greta sėdinčiu orientacijos kontrolieriumi. Berods, vienam ar dviem lakūniška karjera tuo ir pasibaigė. Ore jie nepajėgė bent kiek susigaudyti ir turėjo su aviacija atsisveikinti.


Prasidėjo mano žvalgo istorija.
Skrendu į perskridimus, pasiskaidau aplink aerodromą, diena iš dienos lėktuvas ir skridimai įauga į širdį taip, kad be skraidymų, rodos, nėra geros dienos.


Lankome suruoštus aviacijos karininkams specializuotis kursus. Jie buvo pirmieji, po buvusių mokyklos kursų. Kaip kursai buvo sulipdyti, galima matyti iš to, kad aviacijos teoriją dėstė lakūnas Aleksandras Kaputauskas6 rusiškai kiti dalykai lietuviškai, vėl kažkuris esto žvalgo, pas mus tarnavusio, dėstomas rusiškai. Mažiukas Babilonas, nes savų lektorių - vienos rankos pirštų suskaityt pakako.


Birželio 7 d. pradėjome svaidyti iš 500 m bombas. Prietaisų nebuvo - viskas atlikdavo mieloji ranka ir akis. Pamatavai, pasižiūrėjai - ir paleidi.


Įdomu buvo tikras bombas svaidyti, ypač, kad mes slaptai šiam bombardavimui ruošdavomės. Taip! Tikrai slaptai. Ir štai kaip.


Prie angarų buvo krūva betono nuolaužų ir plytų. Niekam nieko nesakydami, vidutinių gabalų prikraudavom sėdynėn ir skrisdavom. Pilotais būdavo jauni lakūnai, vykdą skraidymus virš aerodromo.


Kiek toliau nuo aerodromo susirandam laukuos ryškesnių vietovių ir leidžiam betono gabalus žemyn, bandydami savo akis bombardavimui.


Iki sužinojom bombų mėtymo paslaptis, įvairiai su tomis bombomis atsitikdavo. Negali ir tiek į taikinį nusileisti, o nueina kažin kur po keliasdešimt ir daugiau metrų...


Kartą išskridau aš su pora gražių gabalėlių. Ieškau taikinio žemai. Kaip tik! Lygi dirva, o jos viduryj simpatiškas, apskritas ežeriukas. Lauko krašte, tolokai nuo jo, akėja ūkininkas.


Na, ežeran pataikyt - bus aukščiausias laimėjimas. Paleidžiu plytgalį žemyn. Lekia, lekia jis, o žemės vis dar nepasiekia. Jau ir ežeriuką mano bomba paliko, jau ir geras gabalas dirvono užpakalyj jo, o vis dar neatsimuša žemyn. Oi, velnias. Nepataikau šį kartą ir dar tokia didelė klaida.


Tik staiga mano plytgalys iš dangaus bumt į akėjamą dirvą, visai šalia dirbusio. Net mažas šaltis nugara nubėgo. Menkas šposas, po šimtas! ...
Grįžau iš bombardavimo ir konfidencialiai draugams pranešiau apie nuotykį. Pasitarėme ir daugiau savo šio išradimo nebepraktikavome. Per daug pavojingas jis publikai žemėje.


Parengiamame darbe svaidėme maišelius su smėliu jau Pažaislio poligone. Kartą vienas žvalgas besitrindamas sėdynėj užlipo ir suspaudė maišelius. Srovė, kad pagavo smėlį nešti - lėktuvas pavirto skrendančiu smėliniu sūkuriu. Pilotui bei žvalgui tamsu ir trošku nuo tų dulkių. Net matyti, rodos, sunku, vos nutūpė. Ant žemės buvo gana linksmas jų dialogas, kai pilotas norėjo į sprandą užvažiuoti netvarkingam oro draugui. Jie gerokai apsišaukė bekrapštinėdami smėlį iš akių, ausų ir gerklės.


Taip padirbėję, svaidėm tikrą plieną. Man sekėsi neblogai. Iš 500 m paskutiniuose mėtymuose visas suvariau į ratą. Vadinsi, ir ranka neblogas įtaisas.


Pas mus anais metais buvo ne per daug lakūnų. Aviacijoj dėl to laikė ir neaiškių tipų, kurių valstybinis ištikimumas buvo labai kontroliuotinas. Jų buvo ne daug, bet buvo. Vadai laikas nuo laiko primindavo tokius asmenis skridimuose kontroliuoti.


Vežiojame paštą į kariuomenės dalis. Skrisdavome kasdien, jei tik oras leisdavo. Kartą paskiria man pilotą paštiniam skridimui į Ukmergės pusę. Vadas dar pasako:
- Jis, rodos, lenkas. Saugok, kad nenuvežtų per toli ...
Na, aš dėl visa ko revolverį kišenėn. Jei skris kur nereik - baką prakiurdinsiu ar vamzdį prie pakaušio argumentu pavartosiu.


Kai išskridome - patekome į tikrą, paskutinės dienos pragarišką. Vienu metu tik užplaukė, kaip šmėklos, juodi audros debesys. Vėjas pradėjo mėtyt ir blaškyt Albatrosą lyg skiedrą. Žaibai tvinkčioja iš visų šonų. Medžiai apačioje linksta lyg nendrės, o oro sūkuriai sparnų trosuose užkaukdavo ne šios žemės balsais.


Audra keistai šėlo nevienodomis kryptimis taip, jog sunku buvo iš jos išlysti ir pabėgti. Albatros be paliovos čia šokinėjo aukštyn, plodamas mus prie sėdynių, čia kaip akmuo, smigo, mesdamas lauk, kad net diržai braškėjo. Sparnai taip drebėjo, kad aš jau visai tvirtai užpakalyj sėdėdamas dairausi, kuris iš jų pirmas sulūš.


Visa ta stichija mus nunešė Kaišiadorių link. Čia ant miškų dar labiau purtė ir svaidė, daužėmės iš vienos ir kitos pusės.
Pastebėjau, kad pilotas visai nepajėgė suvaldyti aparato, nepaprastai išvargo ir tik peleniniu veidu kramtė lūpas.
Taip ėjo nelengvos minutės. Lūš ar ne? Dairausi žemyn, pasižiūrėdamas vietovių, kurios bus mūsų kapinės.


Sukant Kauno pusėn, velniškas vėjo draskymasis nesibaigė. Trys valandos kabėjimo tame chaose padarė mus geltonus.


Pilotas tiek išsisėmė, jog prie pat aerodromo ir nepriskrido. Prie žemės greitį nuėmė ir paleido lėktuvą Dievo valiai. Ir mes buvome gerą dieną gimę - ne tiek tūpdama, kaip ji pati nusileido tarp griovių, šokinėdama per kemsynus.


Kai išsiverčiau ant molėtos žemės, valdęs net greit išlipt nepajėgė. Taip buvo jis pergyvenęs ir išvargęs.
1921 m. rugsėjo mėnesį kursai pasibaigė. Patenku grupėn, kuri mokysis skraidyti. Mūsų yra 4. Instruktorius kpt. Pranas Hiksa.


Kaip tikėjomės greit nugalėti šį sunkumą, taip pasirodė, kad dar ne greit patys galėsime valdyti lėktuvą.


Gaunam vieną aparatą, tas sugenda. Ištraukia iš kažkur kitą vargšą, tas visai netinka mokymui. Vėl naują duoda - kažkas jį palaužia. Buvo užėjęs tikras mokomų mašinų badas. Iki gaunam aparatą - atprantam nuo valdymo. Padarom kelis skridimus, vėl nebeturime aparato.


Praėjo visa žiema, belaukiant tikro, našaus darbo ir skridimo savarankiškai.


Iš dirbtuvių atgabeno C1. Sutvarkė, uždėjo sparnus ir vieną dieną jau skrisime. Kaip tik mano eilė. Susėdam su instruktorium, susitvarkom, motoras dirba labai gražiai.


Pradedam bėgti aerodromu, atsiplėšiam. Viskas kaip reikiant. Staiga mašina krypt jau būdama ore. Greit pasisuku, nes ji dar daugiau svyra, čia pat visai virsta ant sparno ir ... Duslus lūžimo garsas, sukrečiantis smūgis ir kažkokia trumpa tyla.


Nukritome.


Esu pritrenktas, bet kažkaip instinktyviai skubu atsikelti ir išlipti iš mašinos. Ir čia pat, iš motoro pamatau sužibančią ugnį. Dabar kelionė iš nugriuvusio lėktuvo akimirksninė. Kpt. Pranas Hiksa taip pat iššoka. Jo veide matau rūstų nusistebėjimą, dėl visa to, kas atsitiko keistai greitai ir staiga. Mašina šniokščia degdama. Atbėga baltais veidais kareiviai ir mechanikai. Užmetam skudurų ir žemių. Liepsna taip užgniaužiama.


Pilotas krato pečiais:
- Pajutau, kad pasviro - taisiau. Vairų nepaklausė ir dar daugiau sviro. Daviau didžiausią elerono eigą - dar greičiau pasivertė ir atsimušė žemėn ...Perkūnas čia buvo? Nieko nesuprantu.


Avarija vėliau paaiškėjo. Tokios rūšies ji buvo vienintelė mūsų aviacinėj istorijoj. Berenkant lėktuvą, neįgudę mechanikai padarė klaidą ir sukeitė eleronų trosus. Tuo būdu jie, normaliai judėdami, veikė visai priešingai. Lakūnas nori ištaisyti pakrypimą, daro veiksmą vairu, dar labiau krypsta, nori sparną nuleisti - jis kyla...


Jei mes būtume pakilę aukščiau porą dešimčių merų ir būtų įvykusi istorija - mūsų reikalas, manau, gana aiškiai būtų pasibaigęs. Nieko šiandien netektų ir pasakoti... - Atsargos aviacijos mjr. J. Garolis nutilo ir nuotaikingai nusišypsojo.

Su lėktuvais pabėgo pas priešą


- 1921 m. ir 1922 m. aviacijoje trūko skraidančio personalo. Tarnavo tada įvairių asmenų. Kai kurie iš jų ir lietuviškai nemokėjo. Buvo ir lenkiško gaivalo, kuris kartais ir atvirai tai nesivaržydamas parodydavo. Skaudu buvo matyti ir girdėti, bet ką padarysi. Jaunųjų ir senųjų lakūnų jiems pakeisti ne taip greit galima buvo paruošti.


Ko verti buvo visi tie svetimtaučiai ypač gražiai parodė viena diena. Buvo toks lakūnas Mickevičius. Jis buvo mums žinomas kaip lenkiškos orientacijos žmogus. Bet jis niekur neišsišoko, todėl laikė tarnyboje. Buvo kitas - Jozefas Komandelis. Šis jau vokietis. Sunku ką nors apie jo praeitį pasakyti, bet visuomet jis, rankas į kišenes suleidęs, tvirtindavo, kad didžiajame kare yra numušęs 6 ar 7 aparatus. Kaip lakūnas pilotas, jis buvo, tiesa, neblogas, bet ir savotiškas.


Tada LVG buvo smarki ir greita kovos mašina. Stambesnių dviviečių aparatų už ją nebuvo. Tai jau buvo žvalgybos karalienė. J. Komandelis kažkodėl nepaprastai kratėsi šio tipo. Kuo duok skrist - skris, bet tik ne su LVG. Nenori ir baigta. Ar jis bijojo jos, ar turėjo kažkokį prietarą ar kitką - negaliu pasakyti. Gal dėl to, kad jau tada visi lakūnai kalbėdavosi LVG lengvai įeinanti į suktuką ir iš jo neišsivedanti. Galų gale nesvarbu. Tėra aišku, kad Jozefas Komandelis į LVG nelipdavo.


Abu - Mickevičius ir Jozefas Komandelis buvo laisvai samdomi. Vieną dieną, gražią ir tykią, rugpjūčio 27 d. pakilo aerodrominio skridimo Mickevičius su Albatros C.III pasilavinti. Paėmęs trejetą šimtų jis apsuko kelis ratus ant Fredos.


Tuo pat metu pasikėlė su Albatros CXV ir Jozefas Komandelis, užpakalyje turėjęs jauną mechaniką Balį Juškevičių.
Mickevičius, padaręs posūkius, greičiausiai pagal sutartą ženklą tuoj pasisuko ir pasileido geležinkeliu Kaišiadorių link. Paskui jį ir Jozefas Komandelis nuplasnojo.


Supratome, kad čia ne viskas kaip reikiant. Kažkas iš viršininkų suriko:
- Velniai pabėgo! Laikyt!
Iki spėjo išvežti Fokerį, paruošti - abu bėgliai ir dingo horizonte. Jie jau turėjo perskristi demarkacijos liniją ir varyti tiesiog į Vilnių.
Lenkai lėktuvų nebegrąžino, o kad pasiteisintų dėl šio triuko paskelbė, kad numušė lėktuvus, skraidančius viršum jų teritorijos.
Buvo pravesta rūpestinga kvota. Ji parodė, kad abu lakūnai iš anksto lankėsi su buvusios Kaune Tautų sąjungos kontrolės komisijos nariais, lenkais karininkais. Gavę leidimą ir pažadus, jie dienos sulaukę ir iškūrė. Mechaniką po gero laiko grąžino atgal. Vyrukas buvo nemaža po kalėjimus pavalkiotas ir išvargęs.

Išskrendu savarankiškai

1922 m. liepos 15 d., kaip ir visiems lakūnams, taip ir man atmintinas skridimas - pirmas savarankiškas. Instruktorius išsikraustė iš sėdynės ir paliko mane vieną:
- Gali skristi.
Viskas ėjo puikiai. Jaučiausi kitas žmogus. Dabar būsiu pilotas, to labiausiai troškau aviacinėje tarnyboje.


Po Albatros B.II gavau C.III . vis labiau tobulėjau ir slapta žvalgiausi, kaip atrodo visų mūsų svajonė didžiulė LVG C VI . Turės ir man ji tekti. Pirmasis skridimas su ją bus kartu ir mano aviacinės tarnybos naujas etapas. Iki tol aš būsiu laikomas mokiniu, o vos LVG išskridęs - gaunu karo lakūno vardą ir pereinu į kovos eskadrilę.

Karo lakūnas. Dalyvauja manevruose


1923 m. balandžio 21 d. karo lakūnu skiriamas į 3-ąją eskadrilę . Viso buvau išvaręs 305 skridimus ir dabar pilnateisiu įėjau į kitų karo lakūnų ratą.


Išvykome į manevrus, kurie, rodos, buvo patys anų laikų didžiausi bendradarbiaujant su žemės kariuomene. Dalyvavo tada labai gausingai - bene 7 aparatai. Padalino juos į dvi dalis - atseit viena ir kita pusė. Mes, lakūnai, turėjome ne tik žemės priešų, bet ir oro. Veikėme Šėtos - Ukmergės rajone prie I ir II pėstininkų divizijos .


Išskridome į lauko aerodromą. Nedidelis laukelis gulėjo prie pat miško. Prie jo pristūmę aparatus galėjome pusėtinai šakomis apmesti ir užmaskuoti. Manevrai ėjo kaip visuomet su anų dienų nepritekliais. Pavyzdžiui, mes neturėjome palapinių ir guldavom tiesiog po atviru dangum, didesne eglės šaka užsikloję. Oras pasitaikė labai verkšlenantis. Lietus gerokai grūdino ir mirkė mūsų kūnus. Naktys miške būdavo šaltos ir kalendavome dantimis, kaip kulkosvaidžiais. Vienas svarbiausių mums patiems rūpimų reikalų buvo - neduot savęs pažeminti anos pusės lakūnams. Ieškodavau aerodromu, stengdavomės pulti juos ir parodyti, kad pirmi priešą sukišome į kepurę. Bet anos pusės vyrukai taip pat kasė delnus mus panašiai tvarkyti.


Buvo viena iš eilinių manevrų dienų. Kaip paprastai - pilki ir žemi debesys, su būtinu šaltoku lieteliu.
Užkandžiavime iš kaimo atsinešę kietos, ūkiškos dešros. Ją, reikia pripažinti, tos apylinkės šeimininkės ypač mitriai ir skaniai gamino. Ir staiga išgirstame riksmą:
- Atskrenda! Priešas jau čia.


Iššokam iš po medžių - velniai jie jau atburba į mūsų aerodromą.


Puolėme kaip kulkos į lėktuvus. Vienas iš mūsų net dešros nespėjęs praryti, kito ūsai riebaluoti, trečiasis įsivertęs sėdynėn skuba duonos kąsnį praryti ir sukti leidžiamąjį magnetą.


Šakoms laiko nukrapštyti nebuvo. Kai padidinome greitį, taip ir su visomis išsiplėšėme į orą pasitikti atskrendančių. Eglių šakos, byrėdamos srovėje, sudarė šiai greitai aviacinei procesijai savotišką atspalvį.


Bet viskas nesvarbu. Rūpėjo tik laiku iškilti ir atsidurti prieš mus užpuolusius neprietelius ore. Pavyko. Dešras baigėme nutūpę.

 

Eskadrilė kovoje su eskadrile. Balandžio 1 d. suformuojama 3-oji eskadrilė ir jos vadu, o tai reiškia ir mano, paskiriamas vyr. ltn. Antanas Stašaitis.
Gegužės mėnesį didesnis sujudimas aviacijoje - ateina iš Italijos naujų lėktuvų. Visuomet, kaip tik gaunama naujos skrendančios mašinos, lakūnai savotiškai užsidega. Nežinomų savumų, su įvairiais, dar iki tol nematytais, prietaisais, pranašesnės už kitas - jos būna ilgokų studijų priežastis, pašnekesiai ir lūkestis, kaip atrodys ore.


2-oji eskadrilė gavo aparatus Ansaldo SVA-10 . Geltonsnapiai, nuostabiai plonomis uodegomis ir gražiais sparnais jos ant žemės buvo tikri šedevrai, prieš trosais išpintas LVG ar C.III. jei LVG davė 150-160, tai SVA jas lenkė, įgydamos 210-220 km greičio. Bet mūsų eskadrilė jas gavo tik pačiupinėti ir pasižiūrėti. Savo žinion naujausias įgijo 2-oji eskadrilė. Buvo mums gerokas lakūniškas pavydas, bet lygintis su jomis negalėjome. Jų greitis, aiškiai, būdavo pranašesnis.


Tačiau pasirodė, kad naujokės nėra visais atžvilgiais idealios. Greit išgirdome, kaip širdingai keikė antrosios eskadrilės lakūnai SVA motorus. Dar daugiau juos plūdo mechanikai, turėję nesibaigiančios priežiūros ir remonto prie be perstojo kiūrančių cilindro marškinių. Ne koks buvo ir apmatymas valdančiam iš SVA. Pilotas sėdėjo po sparnu, visai uždengtas. Tada parašiutų dar neturėjome, bet jei būtų jie - pilotui nelaimės atveju išsirangyti iš sėdynės negalima kai tik žvalgas uždėdavo kulkosvaidžio ratilą. Priešakinis tada būdavo uždarytas savo likimui.


Keletą metų vėliau tai buvo ir įrodyta. Per šaudymo pratimus lūžo SVA lėktuvo sparnai. Žvalgas iššoko ir nusileido su parašiutu, bet pilotas žuvo. Jis nebegalėjo išlipti iš savo sėdynės.
1923 m. turėjau jau 207 val. ore.


1924 m. pradėjome dirbti su marškomis žemėje, o tais pačiais metais pirmą kartą aviacijoje buvo bandyta ir lėktuvo radijo stotis. Bandėme su ją jau ir koreguoti. Vijomės užsienį, kur aviacija labai žymia sparta progresavo.


1934 m. liepos 18 d. visa mūsų eskadrilė darė reprezentacinį skridimą į Klaipėdos kraštą, parodyti tenykščiams lietuvišką aviaciją. Buvo prieš tai pastatyta ir antrajai mūsų eskadrilei dilema:
- Kuri per parodomąjį skridimą ore sukurs geresnę rikiuotę, ta eskadrilė skris Klaipėdon.


Paspjaudėme delnus. Mūsų penkiukė buvo: Antanas Stašaitis, Steponas Darius, Vytautas Čemarka, Jonas Nastaras ir aš. Mes ant LVG, o antrokai ant SVA. Rungtynės su naujosiomis vyko stebint daugeliui lakūnų iš žemės.
Ir SVA greitis, jautrumas ir blogas matomumas privertė jas nusilenkti prieš mūsų nors senstelėjusias, bet ištikimesnes LVG. Rikiuotės rungtynes laimėjome mes ir buvome paskirti Klaipėdos skridiman. Tada vedė pats gen. Juozas Kraucevičius (Kravcevičius), tuolaikinis aviacijos viršininkas. Savotiškai mus nuteikė bekraščiai jūros plotai, stikliniu savo blizgėjimu, tolumoje matomais jūroj laiveliais ir žėrinčiu horizontu. Aplinkybės lėmė man vėliau su jūra dar geriau susipažinti. Apie šį skridimą truputį vėliau.

 

Bombardavimas naktį
1924 m. spalio 13 d. atlikinėjome pirmuosius mūsų naktinius skridimus. Visa šio darbo sistema buvo gana nesudėtinga. Danguj mėnesiena. Žemėje signalines lempas padeda. Lakūnas pasiima į sėdynę kišeninę lemputę ir oran.
Malonu dabar skristi naktį, kai matai visas aerodromo ribas. Kai žiba raudonais signaliniais švyturėliais visos kliūtys ir kai kiekviena rodyklė švyti šalta ir neerzinančia fosforine šviesa, arba iš energijos semiama baterijos.


Tada buvo kitaip. Jokios kliūtys nebuvo nurodytos. Turėjai, sėdėdamas lėktuve, gerai įsimėtyti ir prisiminti, kur ir kas gali būti. Su kišenine lempute sukinėtis po bortinę lentą tikrinant rodykles, na, ir gerai prisitaikyti, kad pakliūtum į aerodromą.
Tos dienos skridimai pasibaigė atmintinai. Ar tai buvo tryliktosios dienos įtaka, ar paveikė mėnesiena, bet kažkas vis dėlto apvertė, tūpdamas ant nugaros LVG.


Anais laikais buvo ir kitokių skridimo uždavinių, kurie aiškiai pareikalaudavo iš lakūno pasitempti. Pavyzdžiui, buvo vienas - viršum aerodromo visiškai išjungti LVG motorą. Ir su užgesintu nutūpti prie marškos.


Ne visiems vyko taip greit iš motorinių lakūnų pasidaryti sklandytojais. Raitydavosi su tylinčiomis, lyg grabais, LVG prie aerodromo krašto, taikydamiesi kaip nors ant palaimintos vejos, prie marškos nukristi. Buvo, kai kam tekę ir į pievas šalia aerodromo nusileisti, pamačius, kad nėra kitos išeities.


Mėtėm ir bombas. Prie vieno aparato pastatė pargabentą iš užsienio prancūzišką bombardavimo prietaisą su siūlu. Išaiškino teoriją, veikimo būdus ir oran su didžiausiomis viltimis, kad dabar bombos birs į centrą, kaip rudenį obuoliai nuo medžių. Bet propelerio srovėj siūlas, kuriuo reikėjo vizuot, šokinėjo pasiutišką polką. Žvalgai dirbo, lenkės, keikės, pagaliau numojo į technišką šedevrą ir bombas vėl ranka pradėjo svaidyti. Ir ką gi?! Penki pirštai geriau nuleisdavo iš akies pamatavus, kaip visas tas gudrus mechanizmas.


Vienais metais buvo atliekami bandomieji bombardavimo pratimai naktį. Skridau aš. Užpakaly buvo Viktoras Reimontas .


Buvo graži mėnesienos naktis. Pažaislio smiltynuose bombardavimo ratas buvo gerai matyti... paleido žvalgas bombas. Dvi ugnies kupetos blykstelėjo šalia, viena visai patenkinamai pataikė. Ugnis naktį švystelėjo aštria, pikta liepsna. Vaizdas buvo žymiai stipresnis, kaip dienos metu. Gali iš viršaus žiūrėti, neatsižiūrėti jaučiant aiškią bombardavimo galią.


Ilgoką laiką niekas pas mus apie pašliūžas nežinojo. Būdavo žiema, daug sniego - angarus uždarome ir nedirbam. Nėra kaip.


Bet pamatėme, kaip skraidydavo keleiviniai Deruluft lėktuvai ir žiemą. Leisdamiesi savo medinėmis kojomis. Apžiūrėjo jas mūsų specialistai ir pasišovė tuoj pagaminti saviesiems lėktuvams kažką panašaus, kas leistų ir žiemą skraidyti.


Padarė jas 1926 m. iš atskiros lentos, galą truputį užlenkę. Bandžiau pirmąsias karo aviacijoj pašliūžas aš. Jos buvo pakenčiamos, nors ne visai atsparios.


Paskui mūsų specialistai pagamino naujo šedevro projektą: „Ir žiemai ir vasarai universali važiuoklė". O ši važiuoklė buvo pašliūžos ir ratuko derinys. Sniego yra - tarnauja slystančioji dalis, jo mažai, ar visai nėra - ratas suksis. Ir lėktuvas riedės.


Gana originali idėja praktiškai silpnai pavyko. Drėgna - visa važiuoklė įklimpdavo ir lėktuvas smarkesniu greičiu pavarytas jau keldavo uodega kapotui. Užeidavo gruodas - ratukai sulūždavo. Teko atsisakyti.


Netrukus aš gavau „greitosios pagalbos vardą. Taip draugai mane ir stengdavosi vadinti. O jį nusipelniau štai už ką.
Užėjo aviacijoje priverstinių tūpimų epidemija. Iš skrido perskridimui, po valandos skambina ir praneša apie priverstinį nusileidimą. Išskrido kitas - nutrūko vamzdelis, nusileido. Išskrido trečias - cilindro marškiniai prakiuro, vanduo išbėgo, teko nusileisti.


Įžiūrėjo į mane vadas ir vis siunčia pagalbon. Tekdavo kelias dienas iš eilės „pagalbą" teikti. Kartais tekdavo net kelis kartus per dieną pas „nelaiminguosius" skristi. Nusileido Antanas Motuzas. Nuskrendu, nuvežu reikalingas dalis grįžtu. Skambina, kad Januškevičius kažkur nudribo. Ir vėl skrendu su pagalba.


Tad buvau ir pakrikštytas „greitosios pagalbos" vardu. Darbo buvo, nes medžiaginė motorų dalis buvo gerokai susidėvėjusi ir smarkiai gedo. Pats aš įgudau visokiose vietose tūpti.
Kartais su ta greitąja pagalba būdavo savotiškų kuriozų.


Atsimenu vienas kažkur nusileido. Siunčia jam pagalbinį lėktuvą. Šis atskrido, tūpė ir suvarė aparatą į griovį. Atlinguoja nauja pagalba. Nusileido kaip reikiant, paskui kilo - pasitaikė šuo po propeleriu, lėktuvas nepakilo. Lekia dabar su propeleriu, dar vienas pagalbos tiekėjas - velnias ten pasitaikė - sumovė į tvorą. Tada teko ir man atsidurti su savo oro karieta jau kelintuoju pagalbininku. Pagaliau išsikraustėme iš tenai.

„Pons lakūne, še jums didžiausią lydeką"

 

Užėjo 1927 m. žiema. Lakūnų rengimo programoje buvo perskridimai į ežerus. Tūpdavome įvairiose vietose, ant tų leidinių nusileidimo aikščių, surūkydavome po pypkę ar papirosą ir vėl grįždavome atgal.


Žiema pasirodo geras aviacijos talkininkas. Miškingiausiose vietose, kur per keliolika kilometrų nesurasi doro lauko sklypelio nusileisti vasaros metu, ežerui užšalus, atsiranda idealiausių aerodromų.


Mums šie perskridimai su nutūpimais patiko ne vien kaip geros treniruotės skridimui. Kartu iš jų turėjome ir neabejotinos praktiškos naudos, o kartu teikėme paramą ir lietuviškiems žvejams įvairiausiuose krašto kampeliuose.
Nusileidi ant ežero - prie aketės triūsia kailiniuoti vyrai ir traukia didžiules, blizgančias, taip, rodos, ir norinčios virtuvinės keptuvės žuvis.
- Gal parduosit?


O! mielu noru. Jų tiek šiemet pagaunam, kad nei parduot neįstengiam. Prašau. Kiek jums maišų?
Ir prasidėjo žuvų importas į aerodromą. Grįžta kuris, jau pro benzininį kvapą ir kvepia iš sėdynių žuvis. Maišą, du maišus parvilkdavo vandens gėrybių - užteko ne tik pirkusiam, bet ir eskadrilės draugų šeimoms.


Man pačiam teko susidurti su ežerų žuvininkas kelis kartus, taip kaip ir kitiems, kurie tik leisdavosi ant žuvingų ežerų.
Kartą giliai Lietuvos pietuose, ant dailaus apskrito ežeriuko, susitikau su žveju. Lėktuvo jis buvo nematęs, metė visą žvejybą ir negalėjo nuo mūsų atsitraukti. Kai pasiteiravome apie žuvį - senukas bėgomis pradėjo ją vilkti ir kimšti į sėdynes. Vos susitvarkėme su tuo nuoširdumu.


Noriu mokėti, žvejys pinigų kratosi. Sunkiai įkišau banknotą, nuoširdžiam žmogui kratantis ir nenorint. Šis pasisuko, pasisuko aplink - atvelka dar vieną milžinišką lydeką.
- Čia tam, kuris valdo... Prašau, ponas lakūne.
Turėjome priimti dovaną ir dar labiau įkrauti ir taip žuvies prikrautą lėktuvą.


Tą žiemą aviacija žuvies prisivalgydavo iki ausų.

 

Pradedu mokyti kitus skraidyti.

Per 1927 m. išbuvau ore 69 valandas. 1928 m. pavasarį gaunu naują paskyrimą - instruktuoti naujai ruošiamus lakūnus.
Pakrapščiau pakaušį. Ne kažin kokia lakūno instruktoriaus duona. Draugai, mokę skraidyt, dažnai nuoširdžiai išsikeikdavo, kad negabiam mokiniui niekaip negali paprasčiausio dalyko įskiepyti.
- nervus instruktavimas ėda, kaip saulė vašką, - pasakė kažkas.


Bet įsakymas lieka įsakymu. Dabar tampu jau lakūnu mokytoju.


Lig tol pats buvau savarankiškai atlikęs 816 skridimų. Dabar turėjau skridimo sugebėjimus ir jausmą įkūnyti kitiems.
Gavau grupę. Joj buvo septyni mokiniai. Daugumas iš jų dar dabar yra karo aviacijos tarnyboje, jau įsiskraidę, seni lakūnai. Vienas iš mano pirmosios grupės yra dabar civilinis lakūnas Simas Mockūnas, dirbsiąs mūsų oro susisiekimo linijoje.
Ir pats instruktavimo darbas pasirodė ne toks baisus, kaip jį piešė kiti. Net savotiškai įdomus, kai psichologiškai stebi būsimuosius lakūnus su jų dabartiniais poelgiais ir mokinių klaidomis.


Buvo grupėje vienas mokinys, dabar jis senas bombonešių eskadrilės lakūnas, didelis ir platus vyras. Kartą kilome kartu su juo. Staiga jaučiu, kad vairalazdė per daug traukiama į save. Aš noriu švelniai stumtelti ir pataisyti mokinio klaidą - ji nė iš vietos. Spaudžiu stipriau - mano mokinys gladiatoriaus ranka traukia prie savęs. Lėktuvas Albatros pašoka ir vėl drimba, pašoka ir drimba.


Aš ne juokais spaudžiu nuo savęs, mokinys dar stipriau ant savęs. Negaliu nieko padaryti. Griebiu abiem rankom, stumiu vairalazdę, bet ir tai ne kažkas išeina. Mano parengtas vis dėlto atrodo stipresnis ir išlaikyti normalioj padėtyj vairus man nepavyksta. Matau, kad iš pakilimo nieko neišeis, o mes tik kur blokšimės.


Sumažinu greitį. O jei tas velnias abiem rankom griebs už greičio pedalo? - pagalvoju. Reiks jungti visai motorą ir tokio milžino visai sėdynėn neįsileisti.
- Tai kas buvo tamstai?
Mokinys flegmatiškai pasižiūri į mane ir lėtu balsu atsako:
- Man atrodė, jog jau reikia traukti, kad pasikelčiau nuo žemės...


Buvo ir kitokių numeriukų. Linksma darydavosi, kartais ir gerokai su mokiniais, tokiais nesusigaudančiais susibardavau. Bet skraidėme ir darbas ėjo prie galo.


Pradėjau leisti juos savarankiškai. Skrido vienas po kito. Kartais instruktoriui būdavo dar daugiau baimės. Stovėjau dabar ant žemės, matydavau, kad kuris jau dievai žino ką daro, kas geruoju nesibaigs, bet nei padėt, nei patart nėra kaip. Tekdavo pasijaudinti ir už mokinį.


Instruktavimą nutraukdavo gelbėjimai. Siųsdavo vadas vėl su pagalba, kuriam nors provincijoj prikepus.
Kartą atsitiko gražus nuotykis. Nusileido priverstinai du vyrukai. Dėl sniego su ratais pakilti ir pasitaisę jie nebegalėjo. Nuskridau pas juos, susodinau į užpakalinę LVG sėdynę abudu ir grįžau Kaunan.
O lėktuvas? - turbūt, paklausite.
Mes jį ten ir palikome. Išardėme, padėjome pas ūkininką daržinėje ir įgaliojom mūsų tą silpną paukštį saugoti iki pavasario.
Na, lėktuvas ten ir pailsėjo. Sniegą nuleido ir jis upėmis išėjo. Žemė išdžiuvo. Nuvažiavo mechanikai, aparatą surinko ir jis vėl parlingavo į savo nuolatinę buveinę.
Iš mano mokinių, žinoma, išėjo pradžioj patys gabiausi, vėliau vidutiniai, o paskutiniais kitokie ir lėtesni pažangoje.
Vienas tačiau mano mokinys nebeilgai skraidė. Buvau pastebėjęs ir instruktuodamas, kad jis gerokai skiriasi nuo kitų. Bet išleidau, manydamas, kad vienas skraidydamas įgaus pasitikėjimo ir lakūniško drąsumo.
Bet jau tokia to vyro buvo dalia.


Jį atstatė iš pilotų po vieno gana linksmo, pavojingo ir baimės sukėlusio dūkimo poros metrų aukštyj nuo žemės. Kas jam buvo nežinoma, bet buvau liudytojas, kaip atrodo, kada lėktuvas nebeklauso valdančio, o pats pradeda skraidyti.
Lakūnas P. pakilo lėktuvu Albatros. Lėta, plačiai sparnuota mašina buvo jau ore, kai staiga ji pasisuko ir daugiau nebekildama nubirzgė tiesiai į aerodromo kampą, į aukštus karklus. Ištiesėme kaklus, nebesuprasdami kas darosi. Albatros savo baltais sparnais šmėkštelėjo į aukštą krūmą. Sudulkėjo nukirstos šakutės. Jis permovė karklus ir švilpė toliau, tiesiai į greta esantį baltą namą. Priskrido taip arti prie sienos, kad tėškimas į stogą atrodė neišvengiamas. Pilotas betgi išdrįso kaip reikia spirtelti koja, ir nerangus Albatros kone vietoj apsisuko, namo neliesdamas. Jis kaukė gerai dirbančiu motoru atgal. Vėl karklai priešais. Mašina ir vėl skėlė per juos, braukdavo ir kapodavo šakas. Ir šis tikras skutamas skridimas gerai apskuto krūmus, bet tuo dar viskas nepasibaigė. Iš krūmų išlindęs aparatas pasuko tiesiai į mus, blizgėdamas prieš mūsų akis savo besisukančio propelerio atšvaistai.


Puolėme kas kur į šonus. Važiuoklė praniro pro galvas, Albatros ir vėl tiesiai į karklus patraukė.
Supokšėjo juose, vėl išsimatė iš jų nepaliesdamas žemės, puolė ant kažkokio pastato, per plaukelį išvengė jo, nukrypavo toliau ir pagaliau - visiems garsiai atsidusus nudribo sveikutėlis ant žemės.
Greitosios pagalbos šaukti nebereikėjo, bet ir tam šauniam pilotui augiau sėsti lėktuvan neteko.

 

Nelaimingas laivas Baltijos jūroje

 

1929 m. žiema buvo tikrai kieta. Šaltis toks, kokio seniai neatsiminėm. Pūgos, lediniai vėjai, gausus sniegas - diena iš dienos. Apie skraidymus tekdavo mažai galvoti.


Ir kovo mėnesį aviacijoje išgirstame apie nelaimingąjį laivą Baltijos jūroje. Šio laivo istorija buvo tokia.
Vienas turtingesnis lietuvis įsigijo prekybinį laivą. Norėjo tuoj ant jo iškabinti lietuvišką vėliavą ir prirašyti prie Klaipėdos uosto, bet anų dienų savos laivininkystės mintis, matyt, turėjo kitas formas. Kažkokios įstaigos reikalavo iš laivo savininko labai daug už kažkokius formalumus. Laivas neapsimokėjo įvesti mūsų uostan, kaip savasis. Ant jo ir pasiliko latviška vėliava ir vardą nepakeitė. Vadinosi jis Albrecht.


Ir šis ne per daug didelis laivas kursavo tarp Latvijos, Lietuvos, Olandijos ir kt. artimesnių Baltijos uostų.
Žiemos metu jis plaukė iš Liepojos į Dancigą. Pašėlusi vėtra jūroje aplink jį sustūmė ledo kalnus. Lediniai masyvai, didžiulio šalčio remiami, didėjo ir apspaudė Albrecht išvisų pusių. Jie pasidarė tokie milžiniški, jog pagaliau mašinos tų ledų nebepajėgė pastumti. Laivas ir jame esą 18 žmonių pasidarė ledų belaisviai. Bangos ir vėjas pradėjo nešti tą masę savo noru ir savais keliais.


Vienu momentu įšalusį laivą prie kranto prinešė iki 10 km., paskui pamažu vėl tolino į jūros gilumą ir nustūmė per 30 km.


Laivas radijo neturėjo ir su krantu kalbėjo šviesos ženklais.
- SOS...SOS... - laivas desperatiškai šaukė, mirkčiodamas lempomis tamsią žiemos naktį į mūsų pakrantes, nes jį privilko vanduo prie Palangos.
- Maisto turėjome tik 3 dienoms. Dabar jis jau baigtas. Padėkite mums!...
Jūros belaisvių šauksmai buvo tikrai desperatiški, nes jie jautė ne tik didžiulį šaltį, bet ir besiartinantį badą.
Iš Liepojos prie šio bejėgio klajoklio bandė prislinkti ledlaužis, bet ledai buvo storesni už jo pajėgumą. Jis buvo priverstas grįžti atgal.
Kai laivą prinešė arčiau prie kranto, iš sausumos ledais bandė prie jo prieiti pajūrio gyventojai. Toliau buvo suskilusios lytys ir nieko iš to žygio neišėjo. Pabandė krantą pasiekti ir iš laivo. Viso kėlėsi partija iš 8 žmonių. Šiems pavyko, tik, rodos, vienas paskendo. Kiti liko. Vėjas laivą vėl nustūmė į jūrą. Gaunamos žinios iš laivo šviesiniais ženklais pasakojo apie būklę jame. Likusiam maistui laivo įgula išdirbo didžiausias ekonomijos normas, bet ir tai negelbėjo. Išsilaikė dar kelias dienas, o paskui beviltiškai mirkčiojo:
- SOS! SOS! SOS!...
Laivo šeimininkas buvo žemėje ir dėjo dideles pastangas, kad tik savus jūrininkus ir laivą išgelbėti. Bandė kiti laivai prie jo priplaukti - nieko neišėjo. Ledų kalnai aplink sudarė neįveikiamą, baltą ir galingą žiedą. Viduryje jų laivas toj milžiniškoje masėje atrodo kaip mažas ir menkas vaikų žaisliukas.


Tuo pačiu metu Vokiečių jūroj buvo įšalę ir daug vokiečių žvejų. Laikraščiai rašė, kaip aviacija teikė jiems maisto, iki jiems pavyko iš ledinių nagų ištrūkti. Laivo savininkas, matyt, skaitė apie šiuos gelbėjimus ir kreipėsi paskutiniu atveju į latvių karo aviaciją. Ši apsvarstė ir pakratė galvas.
- Neįmanoma.
Tada Albrecht savininkas, beveik visas viltis praradęs, atvyko pas mus.
Šaukia mane kovo 13 d. į aviacijos štabą pas štabo viršininką plk. Stasį Pundzevičių:
- Ar gali tokį skridimą atlikti? Jei gali - bandyk!
Skridimas retas aplinkybėmis, savotiškas veikimo sąlygomis ir įdomus. Aišku, kad ne tik galima, bet ir reikia bandyti. Su kpt. Antanu Motuzu mudu sudarome ekipą, o plačių sparnų LVG turės nešti mudu į jūrą.
Iš ryto išskrendame Klaipėdon. Pašėlęs priekinis vėjas tiesiog stumia mudviejų aparatą. Kasėmės iki ten 3 valandas ir, gerokai svaidomi, neramaus oro, leidžiamės aerodromu.
Albrecht šeimininkas su maistu jau laukia mūsų. Sugrūdom į sėdynes paketus. Konservai, žirniai, lašiniai. Viso 100 kg. Oras šviesus ir geras, nuotaika taip pat puiki.
Nelaimingojo laivo nuo kranto nebuvo matyti. Pakilsime ir sužinosime.

Skridimas į jūrą


Kylame. Aišku, tuoj atsukame galvas ir dairomės į beribius vandens plotus, kurie toli žėri savo didžiulėmis ir mažesnėmis ledų lytimis su juodais vandens ruožais. Vėjas stiprus ir šaltas, tarsi nuogas į sniegą įkristum.
Toliau buvo matyti juoduma, dingstanti kažkur horizonte. Tai atviri jūros plotai.
Skrendame jūra, lygiagrečiai kranto ir dairomės laivo. Atskirų ledo lyčių tarpai žėri vandeniu. Tamsus jo paviršiaus iš tolo žiūrint tarp akinančių ledų baltumos buvo išsidėstęs įvairiausiomis formomis. Neretai akis apsigaudavo.
- Štai laivas!
Dar kiek priskrendam - tai tik plyšys tarp ledų, primenąs laivo siluetą.
Dairausi apačion. Pačiame krante ledai sugrūsti kalnais, toliau lytys lygesnės, bet visos tokios nedidelės, kad apie tūpimą nė negalvok. O, be to, mūsų aparatas su ratais. Stabtels motoras - keliausime apačion į ledus ir į jūrą.
Prieš Palangą išvystame vėl juodumą jūroje. Artėjame ir pastebime, kad ji ryškesnė už visas kitas, iki šiol sutiktąsias. Pastebime stiebus. Taip tai tas mūsų ieškomasis laivas! Skubame dabar artyn.
Ledai tirštai sėdi aplink. Laivas lyg negyvėlis viduryje jų. Jokio judesio apačioje. Sukame ratą ir akis ištempę žiūrim apačion. Iš tikrųjų - nieks nepasirodo.


Sumažinu greitį, sukuosi, žemėjame prie pat ledo. Joks žmogus neišlenda ir nepasirodo. Praskrendu visai žemai, darau vėl ratą. Grįžtam, prasinešam dar kartą pro jį - nieko nėra.
Sunki nuojauta. Gal būt, mūsų pagalba viena ar pusantros dienos pavėluota? Kajutėse guli įgulos vyrai ir maisto jiems niekad jau nebereiks?
Kai skutome pro laivą, pastebėjome kokie dideli ledo kalnai uvo susivarę iš visų jo šonų. Vietomis tų kalnų keteros styrojo aukščiau pačio laivo bortų.
Vėl apsisukame. Ūžiam vėl pro laivą ir dabar pasirodo vienas žmogus. Jis tuoj pradeda mojuoti kepure.
Antanas Motuzas paleidžia maišą. Bumbteli šis čia pat prie laivo... vyras šoka žemyn, bėga pasišokinėdamas per nelygumus ir tuoju atsiranda prie paketo.
Laivo krašte tuoj pasirodo ir daugiau veidų. Visi vyrai, mojuodami iškeltomis rankomis bėga prie dovanų iš dangaus. Krenta jiems antras, o šalia jo ir trečias maišas. Maistas išsviestas.
Jūrininkai tuoj sugriebia daiktus. Iš apačios visi iki vieno mosavimais sveikina mus. Dar kartą jiems apsupame ratą, o tada pasisukame Klaipėdos pusėn.
Vėjas iš jūros drebina LVG. Žemai ledų plyšiai ir kalnų keteros. Užpakalyje lieka kaskart toliau laivas. Artėja žemė, kurią tuoj pajusime. Kada tie nelaimingieji išspruks iš ledinės nelaisvės ir atsiras ant tvirtumos, kurios jie dabar, be abejo, karštai trokšta.


Štai jau ir Klaipėdos fabrikų kaminai, siauros miesto gatvės ir blizgą tramvajų bėgiai. Žemėjam į aerodromą.

Antrasis skridimas į jūrą

Mano susitikimas su įšalusiu laivu tuo dar nepasibaigė, - pasakoja aviacijos mjr. Jeronimas Garolis. - Kovo 22 d. Albrecht laivo šeimininkas skambina iš Klaipėdos. Su didžiausiu rūpesčiu, vėl jis teiraujasi. Kas daryti? Laivas dar vis įšalęs ir nepasikrutina iš ledinių replių. Iš jo vėl gauta šviesų signalai, kad, iš mūsų numesto maisto, pasiliko tik trupiniai. Iš štabo pasiūlo skristi man. Susitariu su Julijonu Špokevičiumi. Šis, prisiekęs foto meno mėgėjas, mirkteli akimi:
- Padarysiu puikią ir originalią nuotrauką iš oro. Įšalęs laivas ant foto plokštelės!
Oras tą dieną Kaune buvo labai blogas. Pilkuma viršuje, drėgmė žemai. Iš Klaipėdos pranešė, kad ir ten tokia pat velniava. Rūkas ir atodrėkis.


7 val. 30 min. pakilome iš Kauno. 2 val. 30 min. kasėmės oru iki Klaipėdos. Ten, aerodrome, šeimininkas su maisto vežimu mus jau belaukiąs. Sukrovėme vėl atskirus maisto paketus. J. Špokevičius dar ir foto aparatą įsitvėręs. Na, pirmyn į jūrą!
Saulės nebuvo, o pas mane, LVG sėdynėj, kompaso nėra. Laivo prie pat kranto nematom, skrendame gilyn į ledais padengtą jūrą. Krantas pamažu tolsta ir nyksta ūkanoj. Orientuojuosi iš vėjo, bet ir šis būdas primityvus, nes toliau paskridus vėjas gali kryptį pakeisti.
Pasisukame. Laikau kursą, maždaug, lygiagrečiai kranto. Akis ištempę, dairomės nelaimingojo laivo. Apačioje susispaudę ledai, savo baltomis lytimis labai nevaišingai atrodo. Pagaliau juodas taškas tolumoje. Tai jis! Artėjame ir neapsirinkame. Tikrai, tai Albrecht. Šį kartą laivą radome lengviau, kaip pirmąjį kartą. Bet, būdamas ir ledų naguose, laivas pasirodo keliauja. Jis dabar dar buvo mūsų pusėje, bet jau netoli latvių sienos. Pirmame skridime jį užtikome dar tik prie Palangos.


O nuo to karto jau praėjo 8 dienos.
Nuo pačio kranto dabar jis dar toliau. Akimi sprendžiant, bent 30 km. Žemės jau nebematyti, tik vienoda ūkanota pilkuma. Sukamės viršum, vienatvėj plūduriuojančio laivo. Visur ledai, toliau kiek tamsesnė atvira jūra.
Kryptis!? Kur dabar kelionės kryptis. Kai apsidairėme - ten kur atrodė jūra yra tamsiau, bet kai atsigrįžome, ir žemės pusėje toks pat tamsumas, susimaišęs su pavasario migla. Žemai - ledai ir ledai.
Įkyri mintis blyksteli pasąmonėn. Kad nepasilikti čia, nežinant kur skristi. Bet išeitį tuoj surandu. Artėdamas prie laivo, įsižiūrėjau ilgą, siaurą properšą leduose. Ji buvo kaip tik prieš mus. Norint spausti atgal, ją reikia laikyti už nugaros. Tai vienintelis mūsų orientyras. Laikysimės bent už šio.
Žmonių laukt netenka. Jie jau pažįsta lėktuvo motoro garsą ir tuoj pasipila laivo denyj, kai kurie nušoka, bėgioja ledu.
Prie pat laivo didžiulė skylė. Negražu sumesti maistą į tą bedugnę žuvims. Sukame į kitą, didelę lytį, ant kurios matome žmonių. Julijonas Špokevičius jau taiko, persisvėręs per bortą su vienu iš 4 maišų. Prasinešam neaukštai. Darau posūkį ir žiūriu, kur dribs siuntinys iš dangaus. Bumbt! Tiesiai prie jūrininkų kojų. Gerai. Mano žvalgo ranka be priekaišto. Toliau ...


Visą 120 kg išmetam taip, kad viską tuojau gauna tie, kuriems skirta. Vėl mojavimai ir sveikinimai iš apačios. Atsakome ir mes jiems.
Fotografijos aparatas atlieka savo ir krypstame žemės pusėn. Motore kažkas sprukteli. Ausis instinktyviai įsitempia. Kliūtis? Ne! Benzine buvęs lašelis oro išgaravo. Benzinas ūžia vėl stipriai ir patikimai. Seku kranto ir kartu vaizdus apačioje. Pakrantėje ledų iškišuliai, su aštriomis keteromis smeigiasi akin, net 400 m aukštyje esant. Jei LVG reiktų čia atsisėsti, pasismeigtų ji ant tų kalvelių.


Įšalęs laivas, dar apie 4 savaites, slankiojo ledinėje nelaisvėje, būdamas nuo bet kokio uosto atskirtas. Prieš Velykas jis išsivadavo. Iš Suomijos per ledus atslinko ledlaužis ir laivą Albrecht ištraukė atviron jūron. Kai suomiai susitiko su nelaimėj buvusiais jūrininkais, šie jau trečiu kartu buvo bebaigią maistą. Gal dar kartą būtų tekę ruoštis mums žygiui į jūrą".
Turiu pažymėti, kad tais pačiais metais, per kariuomenės štabą mjr. Jeronimas Garolis gavo iš Tarptautinės Gelbėjimo Lygos Paryžiuje I laipsnio aukso medalį su diplomu už šiuos darbus. Mūsų lakūnų žygis į jūrą buvo aprašytas ir užsienio spaudoje, pabrėžiant, kad jei ne skridimai ir atgabenimas oro keliu maisto, visa įgula būt neišvengiamai išmirusi būdu.

Bombonešių „Gotha" istorija


Ilgą laiką pas mus aviacijoj buvo didžiulis lėktuvas Gotha. Vokiečių darbo, dviejų motorų stumiamas, labai ilgais sparnais, jis buvo pasaulinio karo laikų bombonešis. Buvo pas mus jų du. Vieną paėmėm po kovų su bermontininkais, ties Radviliškiu, jų aviacijos pulke. Šis buvo gerokai sudėvėtas, apleistas, taip ir gulėjo ilgą laiką sandėlyj. Nieks į jį, miela akim, nepasižiūrėdavo.


Buvo ir antrasis toks pat dvimotoriais lėktuvas. Jis turėjo taip pat savo įdomią istoriją. 1920 m. per Lietuvą skrido be leidimo iš Maskvos į Karaliaučių su dviem lakūnais ir dviem keleiviais. Ties kaunu jis buvo apšaudytas ir priverstas leistis. Nusileido už VII-ojo forto , priverstinai tūpdamas, apsivertė ir taip pateko mums. Stovėjo tie bombonešiai sandėlyj iki vadovybė neatkreipė akis į tuos milžinus. Nutarė remontuoti. Aviacijos dirbtuvės buvo nedidelės, bet pajėgė sutaisyti. Mūsų aviacijai tokio tipo lėktuvai buvo brangenybė, nes nė su vienu aparatu negalėjome pakelti didesnio bombų krovinio.


1923 m. vasarą Gotha bandė. Į ją sėdo ir skrido Antanas Gustaitis, Vytautas Čemarka, Mykolas Mačiokas, Stasys Tumas, Gregoras Heidrikis-Radvenis, Viktoras Reimontas. Pasikeitė dvimotoris milžinas, o žemėje visa aviacija susirinko pasižiūrėti, kaip skraido tas ilgasparnis, keista dviguba uodega aparatas.


Skrido Gotha per aerodromą. Stebėjomės, kodėl ji slenka tokiu mažu, vos vos žymiu greičiu. Jautėme, kad mašina kabo ant kritiško greičio ir gali tuoj įvykti kažkas negero. Ir iš tiesų. Darė posūkį, staiga pasviro, griuvo per sparną ir švystelėjo pirmu suktu apsisukimu.


Matėme, sėdinčių bombonešyj, tragediją. Gotha sukosi stačiu, greitu suktuku, maskatuodama savo ilgais sparnais, kurie drebėjo ir švilpė oro sūkuriuos. Laukėme kiekvieną minutę pačio blogiausio - sparnai turėjo nutrūkti. Drobė nusilupo ir plevėsavo, kaip gedulingos vėliavos. Ore girdėjosi nežmoniškas šniokštimas. Lėktuvas pranyko kopūstų daržuose. Didžiulis trenksmas atbėgo iš ten ir pranešė, kad Gotha pasiekė žemę.
Susijaudinę nuskubėjome ten Iš lūžgalių išgirdome dejavimus. Pradėjome traukti lakūnus. Visi sužeisti. Vieni sunkiau, kiti lengviau. Vieni tylūs savo skausmuos, kiti šaukia išgąsčio ir kritimo smūgio paveikti. A. Gustaitis save valdo ir bando stotis. V. Reimontas užtraukė papiroso dūmą, visai nusilpo ir apalpo. Nugabenam į ligoninę.
Lengviau pasidarė, kai paaiškėjo, kad aviacijai laiminga. Visi šeši lakūnai buvo neperdauš sunkiai sužeisti. Daugiausiai, gal, G. Heidrikis nukentėjo. Karo ligoninėj lakūnai ilgesnį laiką buvo užėmę visą palatą.
Po kiek laiko atremontavo 2-ąją Gotha. Susėdom su Antanu Stašaičiu. Žmonių vežti nedavė, nors ir tada mėgėjų atsirado. Pakilome su tuo lėktuvu - motorų drebėjimas pašėlęs. Net mes po sėdynę šokinėjome. Be to, vairai slankiojo be galo sunkiai. Vėl atidavėm Gotha į dirbtuves. Pareguliavo, patvarkė, grąžino.
Skridau su ja vėliau aš vienas. Ore vėl motorų drebėjimas ir šokinėjimas. Atrodė, kad propeleriai jiems visai netinka. Gotha nuo šio drebėjimo suvirpėdavo, kad, rodos, jos sparnai nulėks.


Tarnybiniams skraidymams ji visai netiko. Taip, ta Gotha dar kiek pastovėjo, o paskui atvyko komisija, apžiūrėjo ją ir išbraukė iš lėktuvų skaičiaus. Dirbtuvių darbininkai ir mechanikai šį bombonešį nedelsdami ir išardė. Sunkiųjų lėktuvų epas, tada aviacijoj, taip ir pasibaigė.

Grįžtu į žemę be lėktuvo.

 

Aprašysiu dabar dar vieną aviacijos mjr. J. Garolio aviacinės tarnybos nuotykį, kur jis buvo vėl pirmutinis savo išgyvenimais Lietuvos aviacijoje. Tačiau šis išgyvenimas tęsis kelias trumpas sekundes, yra, be abejo, atmintinas kiekvieno lakūno gyvenime, kada jis pajunta nedraugiško likimo ranką ant savęs ir kai trumpas, beveik akimirksniais sprendimas leidžia išsprukti iš mirties ir vėl, lyg antrą kart gimusiam, sugrįžti pas draugus. Jeronimas Garolis, pirmas mūsų aviacijoj, išsigelbėjo parašiutu lėktuvo aviacijoje. Visa atsitiko tokiose aplinkybėse, kai šansai, ir šią vienintelę priemonę pavartoti, buvo jau paskutiniai. Dar kiek žemiau, parašiuto mechanizmas nebūtų galėjęs normaliai sufunkcionuoti ir sveiką žmogų nuleisti iš dangaus žemėn.


Dabar kalbės visa tai išgyvenęs lakūnas:
„Birželio mėnesyje grįžau iš Italijos. Buvau komisijoje, kuri priminėjo naujai nupirktus lėktuvus. Turėjau garbės paskraidyti su italų lakūnu Donatti, vėliau padariusiu pasaulinį rekordą ir, deja, neseniai žuvusiu.
Paskui mums atėjo ir naujieji aparatai. Kartu su jais Karo aviacija įgijo ir didelį skaičių parašiutų iki tol pas mus beveik nevartotų. Parašiutas buvo didelė naujovė. Pradžioj keista buvo, kad kiekvieną kartą tekdavo jį dėtis. Senesnieji, užsigrūdinę lakūnai juokėsi, kad tai bereikalingas pilvo veržimas ir ant nugaros sunkenybė: „Nemirsim iki šiol be jo, gyvensim be jo ir toliau". Bet pasirodė, taip nebuvo.


Skridau su savo eskadrilės lakūnu Jonu Nastaru . Dariau 2-ąją skridimą, susipažindamas su naujuoju lėktuvu, jo savybėmis ore, valdymu. Buvau atidavęs visus vairus, sėdėjau pirmoje sėdynėje, rankas ant borto sudėjęs ir tinginiaujančiai dairausi: „Trečiuoju išleisiu" - galvojau. „Viskas eina gerai".
„Dabar tūpk!" - rodau J. Nastarui. Pastebiu, kaip iš kiek aukščiau į mus ateina „Šmolikas" . Parodau Jonui Nastarui jį, vėl nusisuku. Dairausi mašinų, dar vieną, kitą nurodau. Ore reikia būti pastoviam, nes kitas lakūnas gali labai paprastai ant tavęs užrėplioti.


Staiga jaučiu, kaip mano lėktuvo draugas daro staigesnį posūkį. Sparnas kyla, virstu ant šono ir staiga ...
Mašina šokteli, lyg apsiverčiau per galvą ir šmėkliškai puolam žemyn. Akimirksniu suprantu. Mes suktuke. Su sunkia ir didele mašina suktuke! Griebiu už vairų, atstatau, bet aparatas, mažo radiuso ratu nevaldomai sukasi ir lekia žemyn. Ar nesustos jis? Sekundė virsta ilgu laukimu. Pagaliau sukimasis pasibaigia. Daug dešimčių metrų jau praradome, o vis dar lekiam žemyn. Pradedu traukti į save vairalazdę. Nieko ... Akys mato, pro priekinį stiklą, žemę. Mato aerodromo veją ir nuostabiai ryškiai atskiras žoles. Pašėlusiai arti, o vis dar smingame pikėje, artyn ir artyn žemės.


Instinktas ir prieš matoma žemė šaukia, kad nė sekundės negalima sugaišti. Per žemai, kad iš tokio stataus pikiravimo, ši sidabrinė sunkenybė išeitų.
Atsisuku atgal. Surinku J. Nastarui. Ranka dabar sugriebia diržo sagtį. Laisvą galą metu už savęs. Iš mašinos, kuri lakūno nebeklauso!
Akys dar pamato žalią veją, nuslydęs atsiremia į, šone aerodromo esančią, sodybą. Namai atrodo milžiniškai. Taip arti žemė!


Spaudimas didelis, bet išsiplėšiu iš sėdynės. Lekiu pro uodegą ir petin trenkia, lyg kūju, lėktuvo kylius. Apsisuku nuo atsidarančio parašiuto smūgio. Pasuku galvą, kur gi, antrasis parašiutas. Ir jam bloškiu su geroku smūgiu, į žemę. Vėl tyla, begalinė tyla. Ore esančių lėktuvų ūžesys atrodo tolimu ir svetimu.
Už 10 žingsnių pamatau žalumoje beformę krūvą iš puikiojo mano lėktuvo. Sulankstyto ir suversto metalo krūva, suplyšusios drobės gabalai. Viskas taip sutrupėjo, kad vos iš žolės matosi. Bėgu artyn. Pro liemens su trintus rėmus pamatau Jono Nastaro kombinezoną. Sunkumas suspaudžia širdį. Aš buvo laimingesnis sekunde ar pusantros. Žiūriu vis dar netikėdamas tąja nuostabia, taip greita ir tokia šiurpia akimirka. Ranka labai lėtai atidaro portsigarą.

Pirmas skridimas į užsienį


1930 m. liepos 1 d. skridome 3 lėktuvais į Maskvą. Tai buvo iš viso pirmas grupinis mūsų aviacijos skridimas į užsienį. Ore tada teko išbūti 5 val. 20 min.
Radijo ir oro davinių nebuvo. Kiekvieno lėktuvo įgula už perskridimo tikslumą uvo atsakinga ir turėjo sekti ar kiti lėktuvai neklysta. 970 km distanciją nugalėjome be priekaištų, perskridome visus tarpinius etapus be pavėlavimų, kelių minučių skirtumu.
Rusai mūsų taip greit nelaukė ir vėliau stebėjosi tuo dideliu perskridimo greičiu. Tiesa, tada tie aparatai įtalų kilmės, kuriais skridome, buvo, bene, moderniausi Europoje.
Prieš Maskvą, 30 km, mus pasitiko jų lėktuvai. Bet prieš mus jiems nesusilyginti. Kaip mes nuėjome, taip ir nuėjome pirmyn. Jie liko ir pasiliko užpakalyje. Kai nutūpėme, atsirado ir tie lėtieji.
Vakarų Europa tada su rusais nenorėjo bendravimo. Mes buvome po revoliucijos pirmieji lakūnai - svečiai iš užsienio. Žinoma, priėmė karališkai. O išleidžiant, pilnus mūsų lėktuvus prikrovė ... arbūzų.
Kelias atgal buvo bjaurus. Užpuolė lietus, o paskui ir vėtra. Žemi debesys ir lietus prispaudė iki pat sodybų kaminų. Skridome pašėlusiai žemai, nemanydami grįžti atgal, kad sutrumpint kelią, kursą paėmėm tiesiai į Zarasus. Eskadrilė, keliolikos metrų aukštyje, praskrido toje audroje okupuotą Lietuvą ir pasiekė Kauno aerodromą. Čia, nusileidžiant buvo kaip tik po lietaus, malonus ir gražus oras.

Mūšis su 3 naikintuvais


Su naujomis mašinomis aviacijon įvedė ir eilę kitų, iki tol dar nebuvusių naujienų. Vieną iš jų pažymėsiu: tai foto kulkosvaidžiai su laikrodžiais.
Prasidėjo karštas oro kovų rungtyniavimas. Mes lakūnai iš žvalgybų eskadrilių, povėmis su draugais naikintojais. Reikia pasakyti, kad vienam žvalgybiniam su vienu naikintuvu kovoti buvo ne per daug sunku. Jis įsikabindavo į uodegą, bandydavo eiti trumpu ratu užpakalyje, bet staigiu posūkiu iš jo išsprukdavome ir šaudydavome, ne menkiau į puolantį, kaip jis į mus.


Paskui paleisdavo po du naikintuvus. Kova buvo karštesnė, bet it tai nenusimindavome. Iš čia buvo galima surasti dar išeitį. Liūdniausias mūšis buvo su trimis iš karto. Du lėktuvus Fiat su žvalgu suspėdavau atmušti, o trečiasis palysdavo iš apačios ir būdavo neįkandamas. Ir kaip nemanevruodavome - vis tas pats. Trys jau sukramtydavo žvalgybinį aparatą, bent ant foto kaspino.


Eskadrilėje buvo daugiau darbo. Paskyrė, mane padėjėju. Naujai išdirbta eskadrilės skraidymo programa turėjo daug naujų uždavinių. Intensyviai skraidėm ir jaučiamai stiprėjom.

Skridimai aukštumon

Kartą skridau aukštumon. Su manim žvalgu buvo Viktoras Reimontas . Kilome su LVG. Pirmutinius tūkstančius greit paėmėm, bet toliau mašina vos ne vos slinko aukštyn. Po 5 000 prasidėjo tikra kova dėl kiekvieno metro. Nors oras žymiai skystesnis, bet ypatingų permainų nepajutom, gal tiktai, kad norėjosi daug žiovauti ir šiek tiek miego. Pats alsavimas buvo gilesnis.


Turėjau 6 000. Iš čia apie žemės vaizdą kalbėti ir sunku. Jis toks atrodo tolimas ir savotiškas, kad reikia jį pamatyti ir tik tada galima suprasti, apie tą liūdną vienatvės jausmą, tuose aukščiuose.
Paskutinius 200 m ėmiau 30 min. Buvau pasiryžęs pasiekti aukščio lubas, bet iš užpakalio pradėjo blaškytis išrėkti žvalgas. Atsisukau. V. Reimontas mostagavo rankomis, rodydamas, kad jam kažkas blogai. Nesupratau. Ėmiau ir toliau aukštį, bet jis šaukė ir rodė leistis žemyn.
Nustojau kilti ir sklandžiau. Žemėje pasirodė, kad mano žvalgas nepajėgė pakelti aukščio veikimo, girdi, jam spaudę smilkinius ir jis , pasijutęs nepaprastai blogai, norėjęs tik žemyn atsidurti.
Kitą kartą į aukštį bandydamas respiratorių. Žvalgas reguliavo čiaupus tiekiančius papildomą deguonį. Savijauta aukštumoje nesiskyrė, turint normalų oro kiekį ir jo sudėtį, nuo tokios, kokios jaučiamės, būdami žemėj.
Nusileidus, jaučiau galvoje sunkumą ir mažą svaigulį. Pasirodo, kad žvalgas buvo tikrai geros širdies ir deguonio leido per daug. Ir tai negerai!

 

Skraidau Italijoj.

Paskui mane išsiuntė 10-čiai mėnesių Italijon į lakūnų kapitonų kursus. Per tą laiką su italais lakūnais teko gerai susidraugauti. Jie širdingi ir malonūs žmonės, laikas prabėgo labai greit.
Skraidžiau čia su trijų motorų Caproni 101 . Pratimai buvo atlikinėjami prie Alpių kalnų, šalia vieno ežero. Tekdavo skristi itališkomis įgulomis. Žvalgai mėtė bombas ir šaudydavo iš kulkosvaidžių. Reikia pripažinti, kad tenykščiai buvo tikrai gana karšto temperamento ir kai atlikinėdavo oro uždavinį, atlikinėdavo jį azartiškai.
Vėliau 3 mėnesius stažavau jų aviacijos daliniuose. Su manim buvo Viktoras Reimontas . Jis prie Milano mėtydavo bombas, aš pilotuodavau. Teko skristi ir naktį su dviejų motorų varoma dėže. Grįžus atgal, Lietuvon, mane paskyrė eskadrilės vadu. Viskas ėjo normaliai, jei neskaityt mano naktinės avarijos. Buvau pakilęs su žvalgu ir, tolstant nuo aerodromo, motoras sustojo suktis. Nei prožektorių, nei šviesų nebuvo. Naktis, nors akin durk. Apgraibomis apsisukau ir slinkau, tamsos lydimas žemyn. Prie angarų atsimušėm į žemę ir iškilmingai apsivertėm. Aš persiskėliau tik tarpuakį, o žvalgas išgulėjo ligoninėj net 2 savaites.
1934 m. birželio mėnesį turėjau savarankiškų 1 500 val. ore. Su tokiu stažu aviacijoje tada buvo nedaug žmonių. Mes keli stovėjome savo išskraidytu laiku priekyje. Vėliau išėjau iš karo aviacijos atsargon. Skraidyti teko jau Aeroklube, neskaitant tų metų, kai sugrįžtu karinių pakartojimo pratimų. Čia vėl susitinku su savais ginklo draugais ir kariškais lėktuvais.

 

Aeroklubo pilotas ir instruktorius

Jeronimas Garolis - žinomas ne tik karo aviacijoje. Savo lakūniškų sugebėjimų jis nemaža yra davęs ir Aeroklubo lakūnams, mokindamas ir treniruodamas juos.
Dar, būdamas karo aviacijos tarnyboj, 1929 m. buvo paskirtas instruktoriumi I-ai civilių lakūnų laidai, kurią instruktavo ir išleido savarankiškai. Vėliau buvo LAK eskadrilės vadu, dalyvavo ir dalyvauja LAK aviacijos šventėse, taip pat žinomas, kaip malūnsparnio instruktorius. Malūnsparnis - savotiškas lėktuvas. Aviaciniame pasaulyje jį dar tik dabar plačiau pradeda pritaikyti, Pabaltyje tik viena Lietuva turi tokį skraiduolį pabūklą. J. Garolis buvo mūsų pirmasis, skraidęs malūnsparniu. Visi šiandieniniai LAK malūnsparnio pilotai yra J. Garolio išmokinti. Štai vienas iš J. Garolio nuotykių su malūnsparniu.

Iš Helsinkio aikštės


„1935 m. LAK jungtinė eskadrilė skrido, glaudesnio bendradarbiavimo tikslais, per Pabaltijį. Buvo numatytas maršrutas : Kaunas-Ryga-Talinas-Helsinkis ir atgal. Maršrutas buvo pilnai įvykdytas ir skridimas Pabaltijyj gražiai išgarsino Lietuvos Aeroklubo vardą. Man teko skristi su malūnsparniu. Šis padaras, daugumos Pabaltijo lakūnų buvo matytas tik kine arba laikraščių atvaizduose, todėl nestebėtina, kaip buvo juo susidomėję. Visur teko malūnsparnį atskirai demonstruoti.


Helsinkyje nusileidome kariškame aerodrome, įrengtame saloje. Platesnei publikai šis aerodromas, be abejo, buvo neprieinamas. O visur girdėjome pageidavimų parodyti malūnsparnį.
Atvyko žurnalistai ir būtinai prašė skristi į Helsinkį ir nusileisti vienoje miesto aikštėje. Sutikau. Plunksnos vyrai tuoj per laikraščius padarė didelį triukšmą. Taip, kad tą dieną, kai užskridau ant miesto - nurodytą aikštę nesunku buvo surasti. Didžiulė minia jau laukė mūsų. Nusileist, nusileidau lengvai, bet kai žemėj apsidairiau, pasidarė truputį nejauku. Priešais buvo 8 aukštų namas, o aikštelė vis tik nedidelė. Ir malūnsparniui ji jau sunkiai įkandama.
Tuoj mane sugriebė, pastatė prieš mikrofoną viduryje aikštės, pasakiau per radijo kelioliką žodžių lietuviškai, o paskui pradėjau ruoštis rūgščiam pakilimui.


Kilimui mane sugriebė, pastatė prieš mikrofoną viduryj aikštės, pasakiau per radijo kelioliką žodžių lietuviškai, o paskui pradėjau ruoštis rūgščiam pakilimui.
Kilimui išvertė 2 stulpus. Didžiuliai namai dvelkė dideliu nedraugiškumu. Užpakalyj ėjo aukštos įtampos vielos. Teko, prisipažinsiu, sukąsti dantis ir kilti neturint 100 % garantijos, kad viskas išeis tvarkoje.
Malūnsparnis atsiplėšė, kiek palipo, bet prieš pat namus pasibaigė greitis. Įsmeigiau akis į daugybę langų, suspaudžiau vairalazdę ir pajutau, kad mašina nė nebandė kilti. Taip ir kabu, negalėdamas nieko padaryti. Nei pirmyn, nei atgal.


Metras po metro, prišliaužiau prie pat namo sienos, o reikalingo aukščio neturiu. Visas reikalas, aiškiai prisimenu, buvo pakabintas ant plaukelio. Mano laimė - šis plaukelis buvo dar tiek stiprus, kad aš šiaip taip iš ten išsprukau. Lengviau pasidarė, kai raudoni stogai atsidūrė ne priešais ir aukščiau, bet apačioje, žemai. Malūnsparnio garbė suomių akyse buvo išlaikyta, nors retas žinojo, kokioj būsenoj mudu buvo tada.


Kas apsilanko Kauno aerodrome dažnai ten gali pamatyti Jeronimą Garolį. Lėtas, nedidelio ūgio, petingas vyras, šaltu veidu, kiekvieną dieną, kaip Lufhansa stoties viršininkas, sutinka ir išleidžia keleivinius lėktuvus, paskui padeda savo uniforminę tarnybinę kepurę darbo kambaryje ir ateina prie LAK angarų. Savo patyrusia seno lakūno akimi, tada žiūri, kaip skraido jaunieji lakūnai. Be abejo, prisimena ir savo jaunąsias lakūniškas dienas, buvusias prieš gerą metų skaičių, suteikusias iki šiandien daug įspūdžių, patyrimų, jaudrių ir kartu malonių lėktuve valandų.

Spausdinta 1938 metais Aviacijos ir oro žurnale Lietuvos sparnai.


Mjr. Jeronimo Garolio biografija

1900 m. lapkričio 17 d. Rokiškio apskrities, Kriaunų valsčiaus, Petrašiūnų kaime gimė Jeronimas Garolis. Mokėsi Švenčionių gimnazijoje, Pirmojo pasaulinio karo metu - Voroneže, o brandos atestatą įgijo Kauno suaugusiųjų gimnazijoje.
1919 m. rugsėjo 13 d. jis savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo nepriklausomybės kovose prieš bolševikus ir bermontininkus.
1920 m. sausio 15 d. įstojo į Karo mokyklą, kurią baigė 1920 m. spalio 17 d. ir, pačiam prašant, jis paskirtas į Karo aviaciją.
1922 m. liepos 15 d. išskrido savarankiškai.
1923 m. balandžio 21 d. suteiktas karo lakūno vardas.
1924 m. baigė aukštojo pilotažo kursą. Tarnavo 3-oje bombonešių oro eskadrilėje.
1926 m. gruodžio 17 d. dalyvavo valstybės perversme.
1927 m. komandiruojamas į Čekoslovakiją, 1929 m. - į Italiją.
1929 m. birželio 20 d. pirmasis iš Lietuvos lakūnų išsigelbėjo parašiutu Salvator iš krentančio lėktuvo Ansaldo A.120.
1930 m. rugpjūčio 18-23 d. Lietuvos karo aviacijos vizito Maskvoje metu pilotavo lėktuvą Ansaldo A.120.
1932 m. Italijos karo aviacijoje atliko 6 mėnesių stažuotę. Tais pačiais metais suteiktas majoro laipsnis ir paskirtas 6-osios (žvalgybinės) eskadrilės vadu.
1934 m. birželio 7 d. dalyvavo nepasisekusiame voldemarininkų perversme ir buvo atleistas iš Karo aviacijos. Aktyviai dalyvavo Lietuvos aeroklubo skraidymuose, todėl po atleidimo iš kariuomenės perėjo tarnauti instruktoriumi, paskirtas Kauno civilinio aerodromo viršininku.
1935 m. atskraidino Anglijoje pirktą autožirą Cierva C-30 į Kauną, vėliau dirbo instruktoriumi, demonstravo jį aviacijos šventėse bei skraidino keleivius. Apie autožiro veikimą paskelbė keletą straipsnių Lietuvos sparnuose. Aktyviai dalyvavo 1941 m. birželio 22-24 d. tautos sukilime kaip būrio vadas ir štabo viršininko pavaduotojas plk. ltn. J. Jankausko grupėje.
1944 m. su šeima pasitraukė į Vokietiją, gyveno karo pabėgėlių stovyklose.
1949 m. emigravo į Australiją.
1972 m. gruodžio 22 d. mirė. Palaidotas netoli Sidnėjaus esančių Rukvudo kapinių lietuviškoje sekcijoje.

 

Apdovanotas:


DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu;
Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu;
Lietuvos nepriklausomybės medaliu;
Garbės ženklu Plieno sparnai (1932 12 31).

 

 

 

[1] 1911 m. Voroneže įkuriama Martyno Yčo vardo berniukų ir mergaičių gimnazija.

[2 Lietuvos karo lakūnas, aviacijos leitenantas, savanoris, pirmasis Lietuvos karo lakūnas lietuvis, žuvęs karo mūšyje.

[3 Lietuvos karo lakūnas, aviacijos leitenantas, sukūręs Karo aviacijos mokyklos I-os laidos ženklą, kurio 34 vienetai pagaminti Vokietijoje. V. Rauba 1920 m. gegužės 12 d. tragiškai žuvo, pilotuodamas lėktuvą Hab. CL-IV, borto Nr. 6589.

[4] Lietuvos karo lakūnas, aviacijos pulkininkas leitenantas, 1932 m. rugsėjo 1 d. apdovanotas garbės ženklu „Plieno sparnai", Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu su kardais, DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Skautų sąjungos Gedimino vilko, Skautų Svastikos, Skautų lelijų ir Italijos karūnos 4-ojo laipsnio ordinais.

[5] Lietuvos karo aviacijos lakūnas, generolas leitenantas, Lietuvos karinis veikėjas

[6] Lietuvos karo lakūnas, aviacijos kapitonas, I-osios eskadrilės lakūnas.

 

 

Parengė: Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų
viešųjų ryšių vyriausiasis specialistas Gintautas Deksnys

 

 

 
 

 
 
 
 

 
 
 
 
 
Informacija atnaujinta 2009-10-02
Sprendimas: Fresh Media