Karinių oro pajėgų štabo rūmai

Kultūros paveldo statusą turintis pastatas Gedimino g. 25 Kaune išvengė ne vieno istorinio miesto statinio likimo: nebuvo užkonservuotas geresniems laikams, neliko dūlėti ar irti. Čia įsikūrusių Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų štabo (KOP) vadovybės  pastangomis rūmai restauruojami, išsaugant istorinę ir architektūrinę autentiką.

1879 m. liepos 7 dieną Rusijos imperatoriaus Aleksandro II įsaku Kaune buvo įsteigta Pirmos klasės karinė tvirtovė. Pirmajame generaliniame plane ( kuri vėliau buvo koreguojamas) numatyta miestą apjuosti septynių fortų ir dvylikos baterijų žiedu, įrengti centrinį įtvirtinimą, kairiajame Nemuno krante (Fredoje) pastatyti karinę geležinkelio stotį, dirbtuves, sandėlius, tvirtovės vandentekio stotį ir kt., nutiesti kelius. Analogiškos tvirtovės įsteigtos Varšuvoje, Breste, Modline.

1881 – 1889 m. pastatyti I-VIII fortai, 1910 – 1913 m. – IX ir pradėta X ir XI fortų statyba.  Tvirtovės įgulai apgyvendinti 1886 -1896 m. Žemuosiuose Šančiuose ir 1895 – 1899 m. Aukštojoje Panemunėje pastatyti kareivinių miesteliai. Be to, kareivi nės pastatytos Vienybės aikštėje, Radvilėnų plente, Fredoje (visų čia paminėtų vietovardžių ir pastatų numeracija atitinka 2002 m. būklę). Karininkams buvo skirti mūriniai dviejų aukštų pastatai su atskirais butais, puskarininkiams – mediniai vieno aukšto pastati, kareiviams – mūriniai trijų aukštų pastatai su bendromis patalpomis. Panemunėje 1912 m. įrengtas aerodromas (pirmas Kaune), Šančiuose – arklidės, grūdų sandėliai, gaisrinė, Aleksote – dujinis malūnas, maisto sandėliai.

Miesto centre 1889 -1891 m. suformuotos kelios tvirtovės administracinių pastatų grupės. Pastatyta tvirtovės inžinierių valdybos viršininko rezidencija (Donelaičio 58 ), inžinierių valdybos rūmai (Gedimino 43/ Donelaičio 58), inžinierių valdybos karininkų butai ( Gedimino 41),  Karinis telegrafas (Donelaičio 25). Jau veikė Karmelitų vienuolyno patalpose 1836 m. įkurta karo ligoninė (tarp Griunvaldo, Kaunakiemio, Karo ligoninės gatvių ir Vytauto prospekto), karininkų klubas (Laisvės alėja 39). 1891-1895 m. Nepriklausomybės aikštėje pagal karo inžinieriaus Konstantino Limarenkos projektą pastatytas Įgulos soboras, kariuomenei skirtos cerkvės pastatytos Šančiuose ir Fredoje, Aukštuosiuose Šančiuose įrengtos karių kapinės.

Svarbiausi Kauno tvirtovės administraciniai pastatai sukoncentruoti kvartale tarp Kęstučio, Gedimino ir Miško gatvių.  Jų išplanavimo projektas patvirtintas 1889 m.  kovo 20 dieną. Šiame projekte numatyta minėtame kvartale pastatyti tvirtovės štabą (Kęstučio 27), intendantūrą ( Gedimino 27/ Kęstučio 25), štabo viršininko namus (Gedimino 23/ Miško 20), žandarų valdybą (Miško 22).

Kvartalo centre , lygiagrečiai Gedimino gatvei pagal 1889 sausio 27 dieną patvirtintą projektą 1890 metais pastatyti Kauno tvirtovės komendanto rūmai (Gedimino 25). Tai patys svarbiausi,puošniausi reprezentaciniai tvirtovės administraciniai rūmai, gerai išlikę iki šių dienų. Rūmai dviaukščiai, neoklasicistinių formų, su pailgo fasado centre įkomponuotu portalu, pridengtu stogeliu virš metalinių kolonų ir balkonu. Fasadai dekoruoti piliastrais, puošniais langų apvadais, stogo parapetais. Rūmuose buvo įrengtas vietinis vandentekis, kanalizacija, vėdinimo sistema

Kauno tvirtovės komendanto rūmai 

   Laiptai į antrą aukštą

  Pirmame aukšte buvo įrengtas štabo karininko butas ir kambariai atvykstantiems karininkams, o antrame  – tvirtovės komendanto apartamentai.  Pastatas yra stačiakampio, griežtai simetriško plano. Pro paradines duris patenkama į dviaukštį vestibiulį, kuriame dviem maršais kyla balkšvo marmuro laiptai. Erdvios patalpos išdėstytos    abipus išilginių koridorių. Tamburą nuo vestibiulio skiria iškilminga pusapskritė arka, laiptai turi dekoratyvią metalinę tvorelę, vestibiulio sienos ir lubos puoštos gipsatūromis bei daugiaspalviu dažymu.  Patalpose buvo sumūrytos žalių reljefinių ir lygių baltų koklių krosnys su karnizais bei karūnėlėmis.                                         

Puošniausios antrojo aukšto patalpos  – holas-svetainė, didžioji salė, komendanto kabinetas ir priimamasis.  Salėje įrengtas balto marmuro židinys, virš jo kabo didžiulis veidrodis su reljefiniais apvadais ir kartušu. Lubų lipdiniuose vaizduojamos gėlių ir lapų pynės, gausybės ragai, herbiniai skydai. Vėliau sumūrytos salės pertvaros vietoje būta tik perskyros su atramomis-konsolėmis, puoštomis sparnuotomis alegorinėmis moterų figūrėlėmis.  Komendanto kabinete išliko lipdiniai, krosnis, sietynas. Interjero dekore vyrauja neoklasicizmo bruožai.  Pastatas savo pirminę paskirtį išlaikė iki vokiečių okupacijos Pirmojo pasaulinio karo metu, kada jį apleido paskutinysis Kauno tvirtovės komendantas kavalerijos generolas V.Grigorjevas.                   

   Židinys su veidrodžiu  

 Didžioji (Baltoji) salė

  Sparnuota alegorinė moters figūrėlė

Štabo pastatas – lobynas istorikams, menotyrininkams, architetams. Jo grindimis kaukšėjo caro Rusijos, kaizerio Vokietijos, nepriklausomos  tarpukario Lietuvos, sovietų desantinės kariuomenės generolų batai.

1915 m. rugpiūčio 18 d. Kauną užėmus Vokietijos kariuomenei, buvusiuose komendanto rūmuose dirbo Rytų fronto vadas feldmaršalas Paul von Hindenburg (1925 -1934 m. Vokietijos prezidentas), 1918 -1919 m. – Lietuvoje dislokuotų dalinių vado generolo Walter Magnus Eberhardt, vadovavusio Vokietijos kariuomenės išvedimui, štabas.

1919 m. liepos 12 d. iš Kauno pasitraukus vokiečių daliniams, buvusius tvirtovės administracinius pastatus perėmė Lietuvos Vyriausybė. Didžioji buvusio svarbiausių tvirtovės administracinių pastatų komplekso dalis atiteko Krašto apsaugos ministerijai. Pati ministerija ir Generalinis štabas įsikūrė buvusiuose komendanto rūmuose. Nuo tada aprašomuose rūmuose dirbo trys aukščiausi Krašto apsaugos pareigūnai: ministras, kariuomenės vadas ir štabo viršininkas, kurių kompetencija ir įgaliojimai kito, keičiantis įstatyminei bazei.

Kaip išvardinta 1925 m. rūmų plane, pirmojo aukšto kairėje nuo vestibiulio pusėje buvo išsidėstę Mobilizacijos ir Rikiuotės skyriai ( Mobilizacijos skyrius turėjo atskirą įėjimą iš kiemo pusės),  dešinėje – Vyriausiojo štabo kanceliarija, Ūkio dalis bei Operacijų skyriaus Topo grafijos dalis. Antrame aukšte priešais laiptus buvo įsikūrusi Operacijų dalis ( dabar ši patalpa perskirta į dvi dalis – posėdžių salę ir svetainę), kairėje laiptinės pusėje – Vyriausiojo štabo laukiamasis, Vyriausiojo štabo viršininko , Administracijos valdybos viršininko ir kariuomenės vado kabinetai. Pastarojoje kampinėje su langais į Gedimino gatvę patalpoje 1919-1928 m. su pertraukomis dirbo pirmasis Lietuvos kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas, vadovavęs kariuomenei pergalingai pasibaigusių Neprilausomybės kovų metu. Dešinėje nuo laiptinės pusėje buvo išsidėstę krašto apsaugos ministro ( dabar Karinių oro pajėgų vado ), ministro adjutanto (dabar – laukiamasis), ministro padėjėjo-ūkio ir finansų valdytojo ( dabar – vado pavaduotojo) kabinetai, Ūkio ir finansų valdybos referento bei kanceliarijos kabinetai. Keičiantis krašto apsaugos vadovybės struktūrai, dalinai kito ir kai kurių kabinetų paskirtis.

KOP vado kabinetas

Vado pavaduotojo kabinetas

Ministerijos rūmai šiuo laikotarpiu susiję ir su keletu istorinių įvykių. 1920 m. sausio 6 d. juose prasidėjo derybos su Lenkijos delegacija dėl pasikeitimo karo belaisviais. Deryboms vadovavo Didžiosios Britanijos plk. A. Muirhead. 1920 m. rugpiūčio pradžioje ministro plk.ltn. K. Žuko ir bolševikų 4-os armijos komisaro Ivano Mežlaukio vadovaujamos delegacijos tarėsi dėl Vilniaus perdavimo Lietuvai, o rugpiūčio 16-28 dienomis, dalyvaujant Antantės atstovui Prancūzijos plk. Constantin Reboul, vyko derybos su Lenkija dėl karinės konvencijos sudarymo, 1926 m. gruodžio 17-19 dienomis šiuose rūmuose buvo įsikūręs valstybės perversmą įvykdžiusių jėgų štabas, kuriam vadovavo Aukštųjų karininkų kursų lektorius mjr. Povilas Plechavičius, tomis dienomis pasiskelbęs diktatoriumi ir buvęs faktiniu valstybės vadovu. Jis buvo užėmęs Vyriausiojo štabo Administracijos valdybos viršininko kabinetą, kuriame dabar dirba Karinių oro pajėgų štabo viršininkas.

Į rūmus prisistatyti krašto apsaugos ministrui, kariuomenės vadui bei kariuomenės štabo viršininkui atvykdavo naujai paskirti užsienio valstybių kariniai atstovai. Lenkijos karo ataše Lietuvai 1938-1939 m. plk. Leon Mitkewicz aprašo, kad atvykusį prie rūmų įėjimo pasitikdavo karių garbės rikiuotė bei ministro adjutantas, kuris palydėdavo svečią į vidų.

Rūmų kieme esančiame ūkiniame pastate bei buvusiose tvirtovės štabo viršininko namuose 1919 metais buvo įkurdinta Susisiekimo automobilių komanda (lengvųjų automobilių būrys), aprūpinusi keleiviniu transportu Kaune įsikūrusią kariuomenės vadovybę. 1923 metais jai pastatytas dabartinis Karinių oro pajėgų štabo garažas.

Po sovietinės okupacijos, 1940 m. rudenį, likvidavus Krašto apsaugos ministeriją, jos patalpos atiteko Sovietų Sąjungos 11-tosios armijos ( vadas gen.ltn. F.Kuznecovas, vėliau – gen. V.Morozovas) štabui. Prasidėjus karui  ir Vokietijos kariuomenei 1941 m. birželio 24 d. užėmus Kauną, juose įsikūrė armijų  grupės „Šiaurė” užnugario srities vado gen.Karl von Rogue štabas, kuris liepos 17 d. perkeltas į Rygą. Vėliau rūmuose dirbo Ostlando vyriausiasis kariuomenės vadas gen.ltn. Friedrich Bramer, o 1942-1944 m. – Lietuvos generalinės srities karo komendantas gen.mjr. Emil Just. Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą , rūmus vėl užėmė jos kariniai daliniai. Čia buvo įsikūręs 7-os oro desanto divizijos 9karinė dalis nr.(3613) štabas, kuriame 1983-1985 m. dirbo divizijos vadas gen. Vladislavas Ačialovas ir štabo viršininkas plk. Pavelas Gračiovas, vėliau tapę SSSR oro desantinės kariuomenės vadais, o armijos generolas P.Gračiovas 1992-1996 m. – Rusijos Federacijos gynybos ministru.

1993 m. rugpiūčio 11 d. atsiėmus rūmus iš išvedamos Rusijos Federacijos kariuomenės, juose įsikūrė Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų štabas. Atkurtoji Lietuvos kariuomenė tęsia ir puoselėja savo pirmtakų tradicijas. Buvusių Vyriausiojo štabo viršininko generalinio štabo pulkininko Kazio Škirpos ir kariuomenės vado divizijos generolo Stasio Raštikio atminimas pagerbtas prie Karinių oro pajėgų štabo rūmų fasado pritvirtintomis atminimo lentomis, viena iš rūmų antrojo aukšto reprezentacinių patalpų pavadinta brigados generolo Antano Gustaičio svetaine.

Vos atsikrausčius, KOP štabo vadovybė sulaukė paminklosaugininkų prašymo išsaugoti komplekso vientisumą ir jo istorinį pritaikymą kariuomenės tikslams. Tai beveik pavyko – vykstant privatizavimui karinis kompleksas neteko tik vieno pastato. (Gedimino 27).

Savo valstybinę-visuomeninę paskirtį išsaugojo ir kiti iki mūsų dienų išlikę buvę tvirtovės administraciniai pastatai. Žandarų valdybos pastatą (Miško 22) 1919 m. perėmė Krašto apsaugos ministerija, bet kurį laiką juo naudojosi Susisiekimo ministerijos pašto, telrgrafo ir telefono valdyba. 1932 m. jame įsikūrė Vytauto Didžiojo karininkų kursų Generalinio štabo skyrius, 1938 m. reorganizuotas į Vytauto Didžiojo aukštąją karo mokyklą. Pokario metais pastatą naudojo sovietinė kariuomenė, nuo 1993 m. jame įsikūrusios Karinių oro pajėgų logistikos ir aviacinės medicinos tarnybos archyvas.

Įsikūrus Gedimino gatvėje dalį pastatų KOP rado neremontuotus gal net nuo jų statybos laikų. Pagal išvaizdą štabo pastato stogas, kaip manoma, buvo išlikęs nuo tarpukario -medinės konstrukcijos sutrūnijusios, o tokios senos skardos specialistai dar nebuvo matę.  Miško gatvėje, buvusioje caro žandarų valdyboje, padėtis buvo dar blogesnė.

Padedant specialistams buvo suplanuoti pirmaeiliai remonto darbai, sutvarkyti kiauri stogai ir gražiausios rūmų patalpos.

Nuo pat 1993 metų rūmai po truputį ( tiek, kiek sugebame gauti lėšų) remontuojami-rekonstruojamos interjero detalės. 1998 metais pradėta vakarų fasado restauracija. Viso KOP komplekso atnaujinimo programa numatyta iki pat 2009 metų.

Pasitardami su istorikais ir architektais, KOP stengiasi kuo autentiškiau atkurti rūmų interjerą  – pagal originalius pavyzdžius atnaujintos durų rankenos, šviestuvai. Net teritoriją supanti tvora nudažyta ištyrinėjus ankstesnius dažų sluoksnius ir parinkus tinkamiausią spalvą. Kruopščiai parenkami baldai ir kilimų spalva.