Aviacijos dimisijos pulkininkas leitenantas S. Stanaitis

Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazija

Aviacijos dimisijos pulkininkas leitenantas S. Stanaitis

Atliko: 3 G mokinė Kristina Pilkionytė

Mokytoja Rasa Pranevičienė

Kaunas

2010

Turinys

 1. Įvadas

 2. Biografijos faktai

 3. Karo lakūno gyvenimo epizodai

 4. Aviacijos dimisijos pulkininko leitenanto S.Stanaičio asmenybės bruožai

Karo lakūnas aviacijos dim. plk. ltn. Simas Stanaitis
1898-1994

Įvadas

                      Tyrimui atlikti pasirinkta vienas iš Tarpukario karo aviacijos asmenybių - Aviacijos dimisijos pulkininkas leitenantas Simas Stanaitis.

                      Temos pasisprendimą nulėmė noras susipažinti ir tuo pačiu supažindinti skaitytojus su karo aviacijos asmenybe, kuri būtų glaudžiai susijusiu su pačiu Kauno miestu, ne tik kaip karo aviatorius, bet ir kaip Kauno miesto pilietis, t.y. prisiliesti prie „gyvosios miesto istorijos". Aviacijos dimisijos pulkininkas leitenantas S. Stanaitis nors negimė Kaune, tačiau jo didžioji gyvenimo dalis siejasi su Kauno miestu.

Darbo tikslas :

Supažindinti su Aviacijos dimisijos pulkininko leitenanto S. Stanaičio asmenybė.

Uždaviniai:

•1.      Pateikti Aviacijos dimisijos pulkininko leitenanto S. Stanaičio biografijos faktus, susijusius su Karo aviacija.

•2.      Įvardinti asmenybės bruožus, kurie atspindi pasirinktos asmenybės įvairialypiškumą.

Tyrime pateikiama informacija yra daugiausiai paremta pačio Aviacijos dimisijos pulkininko leitenanto S. Stanaičio atsiminimais užrašytais 1992 m. pasirodžiusioje knygoje „Likimo vingiai". Dalis asmenybės bruožų pasiremta artimųjų globojusių S. Stanaitį senatvėje prisiminimais apie jį.

Tyrimas suskirstytas į tris dalis: 1. „Biografijos faktai", glaustai pristatant Aviacijos dimisijos pulkininko leitenanto S. Stanaičio gyvenimo etapus. 2. „Karo lakūno gyvenimo epizodai"skyriuje pateikiami daugiausiai faktai iš 1919- 1929 m., kuomet mokinamasi ir tampama karo lakūnu, bei tuo pačiu pristatomos ryškiausios S. Stanaičio pažintis su žymiais karo aviacijos atstovais. 3. „Aviacijos dimisijos pulkininko leitenanto S. Stanaičio asmenybės bruožai" pateikiama trumpa asmenybės charakteristika.

Biografijos faktai

Gimė 1898 10 27 Žemojoje Panemunėje, Šakių aps. Juozo ir Barboros Stanaičių šeimoje. Tėvas jaunystėje dirbo kalviu, samdomu darbininku, motina prižiūrėjo namų ūkį. Kurį laiką su tėvais gyveno Kaune, Vytauto prospekte, bute, netoli geležinkelio stoties, vėliau visa šeima persikraustė į Pavilkijį ties Vilkija. Dar gyvendamas su tėvais Kaune S. Stanaitis prisimena, kaip sekmadieniais visa šeima eidavo į Karmelitų bažnyčią, kur o atmintin įstrigo šviesos atspindžiai ir medžiai karmelitų šventoriuje.

Gyvendamas Pavilnyje baigė Vilkijos pradinę mokyklą, 1912 - 1915 m. mokėsi ir baigė „Saulės" draugijos mokytojų seminariją. 1918 m. baigė Vilkaviškio gimnaziją, evakuotą į Voronežą. Savo atsiminimuose S. Stanaitis pabrėžė, jog gavo gerą išsilavinimą ir turėjo aukšto lygio mokytojus, kurių tarpe buvo J. Jablonskis, P. Mašiotas, J. Balčikonis ir t.t.

1918 m. gegužę grįžo į Lietuvą, gyveno Mikytų k., Lekėčių vls., Šakių aps. , o rudeniop buvo išrinktas Žemosios Panemunės milicijos vadu, o 1919 01 26 savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, paskirtas į komendantūros kuopą.

1919 02 01 priimtas į Karo aviacijos mokyklą, nuo liepos mėnesio buvo paskirtas mokytis skraidyti į instruktoriaus Ericho Kuligowskio grupę.

1919 gruodį baigus Karo aviacijos mokyklą (Karo mokyklos II laida, Karo aviacijos mokyklos I laida) gavo inžinerijos leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas Aviacijos dalinio adjutantu, o vėliau ir mokomosios eskadrilės adjutantu. Būdamas Karo aviacijos mokyklos lakūnas, kaip mokinys dalyvavo nepriklausomybės kovose su bolševikais Panevėžio, Utenos ir Daugpilio apylinkėse.

1921 m. baigė aviacijos karininkų kursus ir sekančiais metais buvo perkeltas į 2 - ą oro eskadrilę, kur 1923 m. tapo eskadrilės komandos viršininku, o 1924 m. sausį buvo pakeltas į vyr. leitenantus.

1924 11 08 Simui Stanaičiui buvo suteiktas karo lakūno vardas. Be savo tiesioginių pareigų kurį laiką buvo Karo technikos tiekimo skyriaus pirkinių dalies ekspertas, vėliau viršininkas. Tais pačiais metais susituokė su Valerija Dobkevičiūtė (1903-1979).

1928 02 16 pakeltas į kapitonus. Skraidė įvairių tipų kariniais lėktuvais, patyrė kelias sunkias avarijas, po eilinės lėktuvo avarijos 1928 m. liepą, kurios metu sunkiai susižeidė, 1930 m. gydytojų komisijos sprendimu buvo paleistas į dimisiją.

Nuo 1931 m.  vadovavo Lietuvos karo invalidų sąjungai, buvo jos Vyčių brolijos narys, LŠS Kauno Vytauto Didžiojo rinktinės vadas.

Tais pačiais 1931 m. buvo išrinktas Lietuvos šachmatų rinktinės vadovu. Dar po dviejų metų, 1933 m., su šachmatų rinktine dalyvavo Pasaulinėje šachmatų olimpiadoje Folkestone, Anglijoje, vėliau žaidė Rygoje, Prahoje, Varšuvoje.

Lemtingais 1940 m., Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, dirbo Kauno centriniame telegrafe, darbo vietoje 1941 m. iš birželio 13 - os į 14 d. buvo suimtas ir išvežtas į Sosvos lagerį Sevurlage, Serovo raj., Sverdlovsko srityje. Žmona taip pat atsidūrė tremtyje Altajaus krašte.

1942 06 13 SSRS NKVD Ypatingojo pasitarimo nuteistas 8 metams, 1951 m.buvo perkeltas į Karagandos sritį, Kazachijoje, kur nuo 1956 m. Kokčetavo srityje dirbo tarybinio ūkio buhalteriu.

1959-1975 m. grįžęs į Lietuvą dirbo Kauno 2 - ojo autotransporto kontoros dispečeriu. Gyveno šalia savo paties statyto namo, viename kambarėlyje, Linkuvos gatvėje.

1992 m. išleido atsiminimų knygą „Likimo vingiai". Simui Stanaičiui buvo suteiktas Lietuvos aeroklubo garbės nario vardas, o 1993 m. - dimisijos plk. leitenanto laipsnis.

Mirė 1994 09 24 Kaune, jau sugrįžęs į savo atgautus namus. Palaidotas Romainių kapinėse šeimos kape.

Apdovanojimai:

Vytauto Didžiojo 5 laipsnio ordinu (1933),

Savanorių (1928)

Lietuvos nepriklausomybės (1928) medaliais,

garbės ženklu „Plieno sparnai",

Tuniso „Nušan Ičtikar" ordinu;

SSRS - medaliu „Už plėšinių įsisavinimą" (1958).

Dariaus ir Girėno medaliu (1993);

Karo lakūno gyvenimo epizodai

Pradėti svarbiausią, kaip kažkada minėjo pats S. Stanaitis jo gyvenimo etapą, jį paskatino vidinis „lūžis". „Pagalvojau, vokiečių okupaciją pakeis kita rusų okupacija, bus dar blogiau, nebus tvarkos, o svarbiausia nebus duonelės, kadangi svetima okupacija galutinai pribaigs Lietuvą. Tuomet mečiau visas abejones. Mano galvosenoje ir sąmonėje įvyko lūžis. Sudėjęs rankas daugiau sėdėti negalėjau. Ilgai negalvojęs stojau savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tai buvo 1919 sausio 24 d."

Tapimas lakūnu. Laisvės alėjoje susitikęs savo mokslų laikų draugus Vytautą Raubą, Juozą Kumpį ir Juozą Pranckevičių, kurie žinojo, apie S. Stanaičio svajonę tapti lakūnu, šie papasakojo, kad Kaune atidaroma aviacijos mokykla ir pakvietė eiti kartu su jais komendantūron. Taip prasidėjo laikotarpis, kurį ir savo autobiografinėje knygoje „Likimo vingiai" S. Stanaitis pavadino „karo lakūno gyvenimo epizodai", tokiu pačiu pavadinimu tikslingai ir mes pasirinkome pavadinti viena iš darbo dalių.

Pirmą lėktuvą S. Stanaitis išvydo 1912 m., o pirmą jam taip savo vyriška išvaizda įsiminusį lakūną iš arti pamatė tik 1914 m. „<...>su pilote, odine striuke, bridži kelnėmis, ilgomis kojinėmis ir suvarstytais batais. Su savimi turėjo aukštą kamštinį prancūziško pavyzdžio šalmą ( <...>mes savo laiku naudojome vokiškus, plokščius su sutvirtinimo kryžiumi viršugalvyje)", prisimena savo autobiografijoje S. Stanaitis.

Aviacijos mokykla, kurioje su draugais pradėjo mokintis S. Stanaitis veikė mokyklos viršininko K. Fugalevičiaus namuose (dab. Savanorių per. Nr. 42). Mokykloje mokytojavo buvusio vokiečių aviacijos dalinio F. A. Nr. 425 karininkai, be aviacijos buvo mokoma dainavimo, fotografijos, meteorologijos, lietuvių kalbos ir literatūros (kurios mokino B. Sruoga).

1919 m. vasario mėnesį Lietuvos aviacija įsigijo pirmuosius lėktuvus - žvalgybinius LVG C VI iš Vokietijos, netrukus iš Kaune buvusio vokiečių dalinio buvo nupirkti mokomieji lėktuvai, su vienu iš jų Albatros B II nr. 326 išmoko skraidyti S. Stanaitis.

1919 m. susikūrusi savarankiška aviacijos daugiausia, pasak S. Stanaičio, buvo aptarnaujama vokiško personalo. Nežiūrint visko jauniesiems mokiniams norėjosi pakilti į orą. S.Stanaitis pasiprašė lakūną Roterį, kad kildamas išbandyti variklį pasiimtų ir jį. Taip sėdėdamas žvalgo vietoje gavo „oro krikštą". Vėliau įvairių karinių operacijų prieš bolševikus metu tekdavo mėtyti bombas, pašaudyti iš kulkosvaidžio. Tačiau po siuntimo į frontą,sugrįžus į mokslus ir atlikus 18 mokomųjų skridimų, iš lietuviškosios aviacijos atleido visus vokiečius, taip būsimieji lakūnai, tame tarpe ir S. Stanaitis, liko be skraidymo instruktorių.

Kaip ir visur, taip ir Lietuvoje, aviacija pareikalavo ir aukų - iki SSRS okupacijos Lietuvoje buvo 41 lakūnas ir oro žvalgas. Pagrindinė žūčių priežastis - lėktuvų gedimai, netobulumas. S. Stanaitis pats savo akinis matė pirmosios aviacijos aukos - F. Šulco -žūtį, panašiomis aplinkybėmis žuvo ir jo artimas draugas, kvietęs stoti į lakūnų gretas - V. Rauba.

1919 m. gruodžio 16 d. Prezidento aktu buvo išleista pirmoji ,ir beje, paskutinė Karo aviacijos mokyklos laida (vėliau karo lakūnų gretas papildydavo kitų dalių karininkai, skraidyti išmokdavę mokomojoje eskadrilėje), tarpe jos 34 absolventų buvo ir S. Stanaitis.

„Kai kurie mano mokslo draugai nuo aviacijos greitai nutolo, prisimena S. Stanaitis. Aš jai atidaviau vienuolika gyvenimo metų, išskraidžiau apie 3400 valandų. Teko matyti ir savo draugų žūtį. Teko juos laidoti. Prie jų kapų, paženklintų kryžiais iš propelerių, Kauno miesto kapinėse dar apsilankiau, grįžęs iš tremties. Dabar jie išblaškyti po įvairias kapines. Kitų bendražygių kapai išsimėtė po visą pasaulį, kai kurių nebeliko nė ženklo..."

Įsimintinos pažintys. Savo laiku S. Stanaičiui pasisekė pažinti ir bendrauti su daugeliu to meto žymių aviatorių ir konstruktorių. Vienas tokių buvo Antanas Gustaitis, sukonstravęs lietuviškąjį lėktuvą „Anbo".

Pažinojo bei artimai bendravo su lakūnu - konstruktoriu J. Dobkevičium, su kuriuo juos vienijo ir aistra šachmatams. „Mudu su Jurgiu Dobkevičium tiesiog fanatiškai mėgome skraidyti. Prisimenu tokį epizodą iš savo karo lakūno karjeros pradžios. Tada buvome jauni, mėgome ir pamiegoti, tad į skraidymus pasitaikydavo ir pavėluoti. Atbėgau kartą į aerodromą siaučiant pūgai, o visi jau susirinkę į angarą. Vasnevskis, mėgdavęs mane pašiepti, klausia: "Gal ir šiandien skraidysi ?" Labai užpykęs liepiau mechanikams išvesti Albatros C III. O pūga tokia, kad nieko nematyti. Pakilęs galvoju: "Koks aš durnas, kaip dabar nutūpsiu ?" Tuo metu į aerodromą atbėgo Jurgis ir sužinojęs, kad aš skraidau, taip pat pakilo. Laimė, nusileidome sėkmingai, mat prie žemės oras būna ramesnis.

Savo lėktuvų Jurgis niekam, išskyrus J.Mikėną, nepatikėdavo. Ir Dobi-III lemtingajam skridimui išvedė pats...

1926 metais dirbamas Karo technikos tiekimo skyriuje Šančiuose, gyvenau Vilijampolėje. Pėsčias ateidavau iki Vytauto bažnyčios, o iš ten siauruoju geležinkeliu, kauniečių vadinamu "kukuška", važiuodavau į Šančius. Birželio 8-osios ankstyvą rytą atskubėjęs į traukinuko stotelę, virš miesto pamačiau Jurgio Dobkevičiaus lėktuvą Dobi-lll .Žinojau, kad baigęs mokslus Paryžiuje, Jurgis ruošėsi išvykti į Prahą darbui "Škodos" firmoje, bet prieš tai norėjo baigti savo lėktuvą. Šią mašiną vokiečių spaudoje vadino "akla karve". Mat savotiškos formos lėktuvėlio didžiausia yda buvo blogas matomumas. Trukdė lakūnui ir iš viršaus besileidžianti vairalazdė. Norėdamas susitikti su Jurgiu, per Aleksoto tiltą nuskubėjau aerodromo link. Kopdamas į kalną mačiau du bandymus nusileisti, tačiau abu baigėsi nesėkmingai - aerodinamiškų formų lėktuvui Kauno aerodromas pasirodė per siauras. Kai užlipau į viršų, Jurgis leidosi trečią kartą. Priartėjo per Senamiestį, iš toli, Nemuną perskrido maždaug 25 metrų aukštyje. Deja, paskutiniu momentu nepastebėjo vienišo ąžuolo šlaito viršūnėje. Kliudęs jį dešiniu sparnu lėktuvas persivertė kūliais ir lūžo pusiau. Žvilgterėjęs kairėn, ant forto pylimo pamačiau Jurgio motiną. Ji mėgdavo stebėti sūnaus skraidymus, matė ir šį paskutinįjį. Tą pačią dieną Karo ligoninėje Jurgis, taip ir neatgavęs sąmonės, mirė."

Likimas lėmė pažinti ir S. Darių, su kuriuo S. Stanaitis susipažino dar 1922 m., apsigyvenęs viename iš aviacijos ramovės kambarių, kur buvo apsistojęs ir S. Darius. „Tada Steponą pamačiau pirmą kartą. Jis buvo I pasaulinio karo dalyvis, sužeistas fronte. Iš to meto Darius turėjo porcelianinį puodelį su savo fotografija amerikietiška uniforma. Šiuo puodeliu labai didžiavosi. Iš viso, vos tik užvesdavome kalbą apie Ameriką, Stepono veidukas pralinksmėdavo, šviesdavo, kaip saulutė. Aš tuomet jį pašiepdavau: „Oh tu, janki dudl". O Steponas linksmai kvatodavosi. Išliko atmintyje mūsų slidinėjimas Fredoje specialiai Jono Mikėno pagamintomis kalnų slidėmis. Apskritai Darius buvo ne tik linksmas, bet ir iniciatyvus žmogus, atkakliai siekęs užsibrėžto tikslo. Pamenu paskutinįjį mūsų pasikalbėjimą 1927 m. Stepono norą grįžti atostogų į Ameriką, aplankyti motiną. Taip mudu ir išsiskyrėme, tikėdamiesi po metų vėl susitikti. Deja, susitikome tik 1933 - aisiais, kai drauge su L. Pesecku, A. Stašaičiu ir kitais stovėjau garbės sargyboje prie Atlanto nugalėtojų karstų."

Būtent S. Stanaitis suteikė „oro krikštą" tuo metu jaunesniajam raštininkui Aviacijos Štabe Jonui Mikėnui, būsimam žymiam karo lakūnui.

Dirbant štabe, teko pažinti pirmuosius aviacijos vadus, jų tarpe, P. Petronį ir J. Kraucevičių.

Karo lakūnas. 1920 m. S. Stanaičiui po skraidymo mokslų buvo leista pačiam valdyti lėktuvą. Dar 1919 m. pabaigoje jis gavo inžinieriaus leitenanto laipsnį, o vėliau ir adjutanto. 1926 m. dirbo Karo technikos tiekimo skyriaus aviacijos ekspertu. Per visą tą laiką skrydžių neapleido, nors , jau buvo patyręs ne vieną traumą skrydžių metu.

„teko skraidyti daugelio tipų lėktuvais. Tai Albatros B II, Albatros C I, Albatros C III, Rumpler C I, LVG C VI, Fokker D VII ir kiti. Ilgiausiai skraidžiau itališku naikintuvu SVA X. Tarnaujant eskadrilėje kariūnai savo lėktuvus ženklino įvairiais ženklais. Perdažiau savąjį Albatros C III ir susimąsčiau, kokį man ženklą sugalvojus. Nutariau, kad geriausia būtų nupiešti monogramą : „S.S. „ Taip ir padariau...

1928 m. liepos 18 d. 10 val. iš aerodromo pakilo 2 -osios eskadrilės penki SVA-10 lėktuvai treniruotis skristi trikampio formos rikiuotėje. Lakūnai aktyviai ruošėsi aviacijos šventei, kuri turėjo įvykti už kelių dienų. Rikiuotei vadovavo ir priekyje skirdo eskadrilės vadas kpt. Šembergas su žvalgu vyr. ltn. Vedeika, dešiniojoje rikiuotės pusėje pirmuoju lėktuvu skrido kpt. S. Stanaitis su žvalgu vyr. ltn. Kopukovu, antruoju lėktuvu vyr. psk. Mažonas su žvalgu vyr. ltn. Tumeliu, kairiojoje rikiuotės pusėje pirmuoju lėktuvu skrido vyr. ltn. Milevičius su žvalgu ltn. Vimeriu, antruoju lėktuvu kpt. Kuncaitis ir žvalgu vyr. ltn. Namikas. Neilgai trukus dėl prasto variklio darbo iš rikiuotės „išėjo" kpt. Kucsaičio pilotuojamas lėktuvas, kuris sėkmingai nusileido aerodrome. Likę keturi lėktuvai apie pusė valandos treniravosi skraidydami Fredos ir Linksmadvario apylinkėse. Lėktuvų rikiuotei skrendant už botanikos sodo ties Fredos dvaru rikiuotės vadas kpt. V. Šembergas davė ženklą išsiskirstyti - sumojavo sparnais. Savo atsiminimuose kpt. S. Stanaitisrašo: „Matau, kad eskadrilės vadas sumosuoja sparnais, duoda ženklą skirstytis. Aš atsisukęs šaukiu Jurgiu, kad perspėtų paskui mus skrendančius draugus ir matau, kaip jis duoda ženklą rankomis." Dešinėje skridęs vyr. ltn. Milevičius pakreipė lėktuvą į dešiniąją pusę išskrisdamas iš rikiuotės, kpt. S. Stanaitisdarė tą patį - pasuko lėktuvą į kairę pusę ir tolo iš rikiuotės kai staiga susidūrė su vyr. psk. Mažono pilotuojamu lėktuvu SVA- 10 ( borto Nr. 802). Tyrimo metu buvo spėjama, jog vyr. psk. Mažonas laiku nepastebėjo perduodamo vyr. ltn. J. Kopukovo ženklo skirstytis ir toliau skrido tiesiai, o kpt. S Stanaitis pradėjęs manevrą „užskrido" ant Mažono lėktuvo. Kpt. S. Stanaičio lėktuvas propeleriu perkirto Mažono lėktuvą, susidūrimo metu nuo smūgio iš lėktuvo su apsaugos diržais buvo išplėštas ir iškrito vyr. ltn. J. Tumelis. Sudaužytas lėktuvas dalimis nukrito Julijanovo dvaro laukuose. Prie lėktuvo liekanų buvo rastas vyr. psk. Miko Mažono kūnas, maždaug 100 m. nuo lėktuvo liekanų kviečių lauke po pusvalandžio rastas ir lakūno žvalgo vyr. ltn. Jono Tumelio kūnas.

Susidūrimo metu stipriai pažeistas kpt. S. Stanaičio pilotuojamas lėktuvas - pažeisti vairai, nuolaužos pažeidė variklį. Lakūnui pavyko suvaldyti lėktuvą ir sušvelninti smūgį. Lėktuvas nukrito ant trečiojo forto pylimo. Lėktuvas sudaužytas nepataisomai, o juo skridę lakūnai sunkai sužeisti.

Po trečios lemtingos avarijos dar kurį laiką S. Stanaitis skraidė, tačiau 1929 m. pabaigoje vairalazdę laikė rankose paskutinį kartą, sveikatos tikrinimo komisija rado širdies ydą ir nušalino nuo skridimų, pripažindami netekus 61% darbingumo. Negalėdamas pats skraidyti, į kitus kylančius į orą, žiūrėti „iš už kampo" nenorėjo. „taip 1930 m. kovo mėnesį S. Stanaitis tapo karo invalidu ir pirmuoju Lietuvos aviacijos pensininku. Draugai surengė išleistuves, padovanojo atminimui didelį sidabrinį portsigarą su auksiniu propeleriu ir monograma „S. S. „

Metai pasitraukus iš karo aviacijos. 1931 m. S. Stanaitis tapo karo invalidų sąjungos pirmininku, juo išbuvo iki 1940 m. Užimdamas šias pareigas rūpinosi invalidų materialine ir kultūrine gerove, buvo apdovanotas Tuniso ordinu „Nušan Ičtikar", prisidėjo prie iliustruoto leidinio „Lietuvos karo invalidas". Tu pat metu aktyviai įsitraukė į žaidimą šachmatais, dalyvavo ne viename čempionate.teko šachmatais žaisti ir lageryje, į kurį pateko 1941 m. birželį Lietuvą okupavus SSRS. Grįžo namo, į Lietuvą, Kauną tik 1959 m. Pergyveno sunkius grįžusio tremtinio metus, žmonos mirtį. S. Stanaičiui teko matyti užgimstant abi nepriklausomas Lietuvas. Neapleido ryšių su aviacija iki pat savo mirties, 1992 m. išleido savo atsiminimų knygą „Likimo vingiai". 1994 m. eidamas 96 - uosius gyvenimo metus jis mirė savo su žmona statytuose namuose Vilijampolėje, palaidotas Romainių kapinėse Kaune.

Knygoje autobiografiniai atsiminimai, kurių autorius Lietuvos kariuomenės savanoris - kūrėjas, karo lakūnas, garbės ženklo Plieno sparnai kavalierius dim. plk. ltn. Simas Stanaitis. Atsiminimai pradedami vaikystės ir jaunystės pasakojimais. Didelis skyrius, apimantis 10 autoriaus gyvenimo metų, skirtas Lietuvos karo aviacijai - nuo jos aušros iki 1929 m., kai autorius išėjo į atsargą. Autorius išsamiai, kiek atmintis leidžia, aprašo savo tarnybos eigą, patirtus nuotykius ir sukrėtimus, draugų žūtis. Detaliai prisimena Karo invalidų sąjungoje praleistus metus, Lietuvos šachmatų rinktinės keliones. Likusioje knygos dalyje aprašo 18 metų trukusius tremties metus, patirtus vargus iš pažeminimus. Atsiminimus padėjo užrašyti, taip pat papildė aviacijos istorikas Algirdas Gamziukas, knygą 39 unikaliomis iliustracijomis iliustravo aviacijos istorikas Gytis Ramoška.

Aviacijos dimisijos pulkininko leitenanto S. Stanaičio asmenybės bruožai

Nors A. Liekio nuomone, Simas Stanaitis nebuvo kuo nors ypatingai išsiskiriantis iš pirmosios laidos lakūnų. Didžiausias jo nuopelnas - tai, kad sulaukęs Nepriklausomybės atkūrimo, paliko savo atsiminimus.Dėl savo įvairialypės asmenybės S. Stanaitis pažįstamųjų ir artimųjų buvo vertinamas nevienareikšmiškai (o tai leidžia spręsti , jog prieš mus tikrai ne „pilka" asmenybė). Todėl norėjosi pažvelgti į jo asmenybė ir pabandyti pateikti jo psichologinį portretą. Šiame skyriuje pasitelksime įžvalgas iš S. Stanaičio autobiografijos ir jį pažinojusių bei senatvėje globojusių asmenų pastebėjimais.

Žvelgiant į paauglystės ir ankstyvos jaunystės metus, o vėliau priduriant ir aukščiau paminėtą autobiografiją S. Stanaitis buvo kūrybinga, aktyvi ir produktyvi asmenybė. Padėdavo išleisti laikraštėlius - aušrininkams „Aušrą", J. Janonio marksistų kuopelei „Atžalą" ir t.t. Turiu pabrėžti, kad mano draugai atsilygindavo tuo pačiu. Troško mokslo, buvo smalsus ir turėjo gerą atmintį, kurią išlaikė iki pat garbaus amžiaus.

Sentimentalus, ypač, kai prisimindavo tėviškę, draugus ir artimuosius.

Patriotas, tai galima įžvelgti jo autobiografijoje ir artimųjų atmintyje išlikusiuose pasisakymuose apie Sąjūdžio laikotarpį.

Dažnai naudojosi nuojauta, manė, kad ji svarbi ne tik gyvenime, bet ir skrydžiu metu, aki ne visada galėjai pasikliauti linkusiais gesti lėktuvo prietaisais.

Už gerą atsilygindavo geru, kaip antai prisiminimuose ne kartą minint sunkiose situacijose jam pagelbėjusius žmonės, S. Stanaitis nepamiršo, ir net tarybiniais laikais, pats būdamas grįžusiu tremtiniu, padėjo susirasti darbą kitiems tarybinio likimo nuskriaustiems. „Mėgdavau ir stengiausi pagelbėti visiems draugams", mėgo pabrėžti S. Stanaitis.

Gerbė autoritetus, tačiau savo garbę, laikė svarbiausia vertybe, ypač daug ta tema atsiminimuose, minimi santykiai su generolu J. Kraucevičiumi. „Kartą po vieno iš asmenybių susidūrimų, generolas J. Kraucevičius tarė: „žinai, pone vyr.leitenate, tarnyba aviacijoje su manimi jums nebus maloni". O S. Stanaitis „Aš ir nesiruošiu su jumis tarnauti, pone generole". Pats save vertino, kaip drąsu, bet „nachalą", ypač kalbant apie jaunystės metus. Tas pats generolas J. Kraucevičius vadindavo S. Stanaitį "Otačajanyj".

Pomėgis šachmatams atskleidžia loginio ir strateginio mąstymo būvimą.

Artimieji prisimena jį kaip tvirto charakterio, ambicingą ir ryžtingą asmenybę, kuri „gėrė gyvenimą" arba tiesiog ėmė iš gyvenimo viską, tačiau tuo pačiu perdėm valdingą ir stokojančią savikritikos.

Pats lakūno profesijos pasirinkimas turbūt tuo pačiu liudija azartišką ir tuo pačiu avantiūristišką asmenybės pusę.

Išvados

                      Tyrime pateikiami ilgalaikio Kauno miesto piliečio Aviacijos dimisijos pulkininko leitenanto S. Stanaičio gyvenimo istorija, kurią atspindi biografiniai faktai, pačio S. Stanaičio prisiminimai ir artimųjų prisiminimai.

Aviacijos dimisijos pulkininkas leitenantas S. Stanaitis (1898 - 1994) įgyvendino savo svajonę tapti karo lakūnu ir siejo visą savo gyvenimą su aviacija, nežiūrint to, kad teko atsisakyti skrydžių dėl sveikatos, patirtį tremtį ir po to sekusias pasekmes, išliko ištikimas savo „didžiąjai svajonei".

Aviacijos dimisijos pulkininkui leitenantui S. Stanaičiui teko garbė pažinti ir bendrauti su tokiomis svarbiomis aviacijai asmenybėmis, kaip S. Darius, J. Dobkevičius, A. Gustaitis, J. Mikėnas, P. Petronį, J. Kraucevičiu ir t.t.

Lakūno profesijos pasirinkimą pasprendė ir tokie asmenybės bruožai, kaip atkaklumas, ambicingumas, „laisva" („nachališka") prigimtis, azartiškumas ir avantiūrizmas.

Aviacijos dimisijos pulkininko leitenanto S. Stanaičio asmenybė dažniausiai vertinama kontraversiškai, o tai verčia manyti, jog tai turėjo būti spalvinga asmenybė.

Literatūra

1. „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953" VII tomas.

2. A. Liekis "Lietuvos karo aviacija 1919-1940 m." Vilnius.

3. R.Naužemys „Vytautas Peseckas" Plieno sparnai, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga 2007

4. S. Stanaitis „Likimo vingiai" Kaunas: „Plieno sparnai", 1992 m.