„Kai žemė žemai, o tu taip aukštai...”

Kiekvienas mažas berniukas nori pakilti aukštai virš debesų ir skrajoti. Pamatyti iš aukštai kaip atrodo žemė, žmonės. Kai skamba dainos žodžiai: „Kai žemė žemai, o tu taip aukštai..." ne vienas svajoja pasinerti dangaus platybėse.
Ne visi berniukai sugebėjo išpildyti savo svajones, nes kai suaugo suprato koks sunkus lakūno darbas. Kiek reikia pastangų ir drąsos, užsispyrimo ir atkaklumo. Kai pomėgiai tampa profesija, tada žmogus laimingas, nes dirba tai ką myli. Jurgio Dobkevičiaus svajonės išsipildė- tapo puikiu lakūnu, aviacijos inžinieriumi ir žymiu lėktuvų konstruktoriumi. Tai talentingas žmogus, nusipelnęs tėvynei.

Jurgis Dobkevičiaus gimė 1900 metų kovo 23d. Petrograde. Ten, aukso medaliu, baigęs pradinę mokyklą , mokslus tęsė Vyborgo komercinėje mokykloje, politechnikos instituto laivų statybos fakultete. Lankė Baku jūrų aviacijos mechanikų kursus. 1919 metais su tėvais atvyko į Lietuvą. Iš pradžių visiškai nemokėjo lietuviškai, tačiau labai greitai išmoko ir net gerai rašė. Tais pačiais metais rugpjūčio 7 dieną leitenanto laipsniu baigęs Aviacijos mokyklą, įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1923 m. palikęs kariuomenę, studijavo Paryžiaus aukštojoje aeronautikos mokykloje, kurią baigė. 1925 m., tapęs pirmuoju Lietuvoje profesionaliu lėktuvų konstruktoriumi darbą pradėjo Kaune, aviacijos dirbtuvėse jaunesniuoju inžinieriumi.

Jurgio tėvas, studijuodamas Peterburgo universitete, dirbo korepetitoriumi. Susipažinęs su savo mokinę - aukšto valdininko dukrą , ją vedė. Uošvis žentą, jau pakeitusį Daukaus pavardę į Dobkevičių, įdarbino finansų ministerijoje. Jurgis turėjo dar dvi seseris.

Lenkų fronte sėkmingai vykdant kovines užduotis 1920 metais Jurgiui atiteko karo lakūno vardas. Spalio mėnesį už narsą ir didvyriškumą lenkų fronte apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi. Tų pačių metų lapkričio 1 d. buvo paskirtas vadovauti Oro eskadrilei. Jurgis pirmasis Lietuvoje atlikęs aukštojo pilotažo figūrą - „mirties kilpą". Pececkas teigia, jog ši figūra jiems dar nebuvo žinoma, bet Dobkevičius viską ramiai apgalvojęs pakilo su "Fokeriu" ir tai padarė. Už tai buvo nubaustas, nes neprašė viršininkų leidimo. Gal ir būtų apsieita be bausmės, bet kaip tyčia aerodrome aplink šieno kupetas vaikštinėjo aviacijos viršininkas generolas Kraucevičius, dairydamasis, kaip čia pat ganosi jo karvės.1921 metų balandžio 26 dieną bandant ore lėktuvą „Halb. CL-IV" patyrė avariją. O su lėktuvu „Alb. C-IV" patyrė antrą avariją. Jurgis sukonstravo 3 lėktuvus „Dobi. 1921 metais savo lėšomis sukonstravo pirmąjį Lietuvoje vienvietį sportinį lėktuvą „Dobi-I", kuris 1922 metų rugpjūtyje buvo sėkmingai išbandytas. 1923 metų spalio 20-ąją išbandytas antrasis jo konstrukcijos lėktuvas „Dobi-II". Dirbęs Kaune jaunesniuoju inžinieriumi ėmė statyti savo sukonstruotą trečią lėktuvą. Dirbo taip energingai, jog rudenį jis buvo baigtas. Tai vienvietis viensparnis įdomios formos naikintuvas. Štai su šiuo lėktuvu lakūnas patyręs avariją, mirė. 1923 metų liepos mėnesį už narsą oro žygiuose prieš lenkų kariuomenę apdovanotas 2-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi. S. Stanaitis „Likimo vingiuose" rašo: „Mudu su Jurgiu Dobkevičium tiesiog fanatiškai mėgome skraidyti. Prisimenu tokį epizodą iš savo karo lakūno karjeros pradžios. Tada buvome jauni, mėgome ir pamiegoti, tad į skraidymus pasitaikydavo ir pavėluoti. Atbėgau kartą į aerodromą siaučiant pūgai, o visi jau susirinkę į angarą. Vasnevskis, mėgdavęs mane pašiepti, klausia: "Gal ir šiandien skraidysi ?" Labai užpykęs liepiau mechanikams išvesti Albatros C III. O pūga tokia, kad nieko nematyti. Pakilęs galvojau: "Koks aš durnas, kaip dabar nutūpsiu ?" Tuo metu į aerodromą atbėgo Jurgis ir sužinojęs, kad aš skraidau, taip pat pakilo. Laimė, nusileidome sėkmingai, mat prie žemės oras būna ramesnis. Savo lėktuvų Jurgis niekam, išskyrus J.Mikėną, nepatikėdavo. Ir Dobi-III lemtingajam skridimui išvedė pats..."

Anot Pesecko, Jurgis buvo gana uždaro būdo, savo mintimis ir projektais su kitais plačiai nesidalindavo, bet jeigu apie ką nors įsišnekėdavo, visada turėjo savo minčių, iš kitų jų nesiskolindavo. Studijų metu mokėsi savo lėšomis. Pasižymėjo savarankiškumu. Apskritai buvo pažangus, su perspektyva. Visada paprastas, daugiau civilinio sukirpimo. Be skraidymų J.Dobkevičius domėjosi naujausiais pasaulio aviacijos technikos pasiekimais. Mokėdamas prancūzų, anglų, vokiečių kalbas jis galėjo skaityti užsienio literatūrą. Braižė profilius, skaičiavo, o taip pat sukūrė lengvo sportinio lėktuvo projektą. Įdomu, kad to laikotarpio Lietuvoje sportinė vadovybė 1924 m. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse J.Dobkevičių paskyrė lietuvių sportininkų vadovu. Tarnaudamas karo aviacijoje jis pats daug sportavo. Mėgo lauko tenisą, žaidė futbolą, bandė savo jėgas bokso ringe. Taip pat skambino pianinu. Jo bendraamžiai tvirtino, kad laisvalaikiu Jurgis su Antanu Gustaičiu žaidė šachmatais be lentos. Taigi pažinęs Paryžių ir mokėdamas prancūzų Jurgis labai padėjo Lietuvos sportininkams, o organizacinis komitetas jį apdovanojo Olimpiniu atminimo medaliu..

Štai iš šių žodžių sužinome apie konstruktoriaus netikėtą mirtį :„Jis mūsų nepaklausė - pasirinko kryptį savaip - pro ąžuolus, tiesiai prieš vėją. Matėme, kad besileidžiantį lėktuvą pridengė medžiai. Ir tuoj pat nuaidėjo trenksmas. Iki tos vietos gal buvo puskilometris. Šokome bėgti artyn, ir kai prisiartinome, pamatėme, kad ant Jurgio Dobkevičiaus sukniubusi baisiame sielvarte moteris. Motina! Pasirodo, ji tą rytą taip pat anksti pabudo, pamatė, kad sūnaus kambarys tuščias, ir bėgte išbėgo į aerodromą. Skubėdama lipti laiptais į Aleksoto kalną, ji regėjo sūnų ore. Matė, kaip jis susidūrė su ąžuolu, pirmoji pribėgo prie kraujais plūstančio sūnaus, jau be sąmonės susmukusio lėktuvo griuvėsiuose. Iš gydytojų rankų paėmiau savo pošalmį ir akinius. Mes kilstelėjome neštuvus su jo kūnu. Mirties blyškumas dengė gražų, jauną Jurgio veidą. Akių jis jau nebeatmerkė, nors dar gyveno kelias valandas. Vėliau stovėjome garbės sargyboje prie jo karsto."

Jis gyveno tik 26 metus, o nuveikė tiek daug. Palaidotas Kauno karmelitų kapinėse, vėliau perlaidotas Aukštosios Panemunės kapinėse.

Manau, kad gyvenimo kelyje kiekvienas žmogus patiria ypač sunkių akimirkų. Jis vis bando surasti savo kelią, savo tikrąjį kelią, kuriuo norėtų eiti per šį gyvenimą. Pačiomis sunkiausiomis akimirkomis, kai viskas aplinkui atrodo taip juoda: gyvenimas juodas, žmonės juodi, jausmai juodi, sniegas juodas, saulė juoda, kai visi jausmai nebetelpa, tuomet jis taip nori prisiauginti sparnus ir pakilti aukštai virš šios beprasmybes. Sklęsti aukštai virš debesų, žiūrėti į tuos žmones ir jaustis gyvu ir laimingu. Galėtų žiūrėti į žemę iš aukštai, matyti ir suprasti jos dydį, jos galią ir jaustis pačiu galingiausiu ir reikšmingiausiu, o ne tik vienu iš daugelio...

Sandra Pykytė, III klasės Dariaus ir Girėno gimnazijos mokinė

Šaltiniai:
www.plienosparnai.lt
http://lt.wikipedia.org