2010 m. aktualijos

Kariuomenės ordinaro sveikinimas Kalėdų proga
 

Brangūs tikintieji,

Kalėdų naktį „gausi dangaus kareivija" (Lk 2, 13) savo giesme skelbia ir lydi didžiąją Viešpaties gimimo žinią - „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms" (Lk 2, 14). Ir mes susirinkę Kalėdų naktį įsitraukiame į šį šlovinimą.

Garbė Dievui aukštybėse, kuris „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas" (Jn 3, 16-17). Todėl ir angelai, ir mes drauge su jais giedame Garbės giesmę. Mums jau duota pati gražiausia ir geriausia kalėdinė dovana, kokią bet kada esame gavę ar gausime - Įsikūnijęs Atpirkėjas. Visos kitos kalėdinės dovanos - tai tik Dievo dosnumo ir Dievo meilės mums priminimas. Jis, ateinantis mūsų išgelbėti ir duoti amžinąjį gyvenimą, yra įsikūnijęs Gailestingumas. Kalėdos - tai išgelbėjimo misijos ir mūsų išvadavimo pradžia.

Lietuvos vyskupai paskelbė ateinančius metus Dievo Gailestingumo metais, kurie turi ypatingą reikšmę mums Lietuvoje, kur šį didį pamaldumą Dievo Gailestingumui pats Viešpats apreiškė šv. Faustinai Kowalskai. Didžiausia dovana, kurią galime suteikti sau ne tik Kalėdoms, bet per visus ateinančius metus, tai priimti Dievo Gailestingumą - jo išgelbėjimo misijos vaisius. Blogai būna tik tada, kai nebejaučiame, kaip mums reikia šio mūsų Išgelbėtojo. Reikia ne tik švenčių metu, bet per visą gyvenimą. Tiktai reguliarus ir gilus pažvelgimas į savo gyvenimą, paisant mūsų santykio su Dievu ir su kitais žmonėmis, padės pajusti, kaip mes esame nuodėmės pavergti ir kaip mums reikia Dievo Gailestingumo. Tada priėję Susitaikinimo sakramento, mes vėl atrasime gilią ramybę. Atkūrę ramybę su Dievu ir priėmę Jo ramybę, mes galėsime dalytis ramybe su kitais.

Ramybė geros valios žmonėms. Ramybės linkėjimas lydi visą Kristaus gyvenimą nuo angelų giesmės užgimimo naktį, per jo tarnystę ir mokymus mokiniams, iki pasisveikinimų po Prisikėlimo. Ta Dievo malonė ir mums skirta, veikianti mumyse, kai esame vienybėje su Dievu, kurioje jis leidžia, kviečia ir linki žmogui dalyvauti. Mes ją įgyjame per Dievo malonę, per mūsų atvirumą palaikyti gyvą ir nesužeistą ryšį su Gyvuoju Dievu. Ir kai mes esame atviri tai nuostabiai Dievo malonei, tai Dievas ir mus panaudoja kaip Jo Ramybės nešėjus ir skleidėjus.

Pradėkime metus Ramybės dvasia savo šeimose ir darbo vietose. Susitaikykime vieni su kitais. Susitaikykime su Dievu. Idant susirinkus prie Kūčių stalo ta Viešpaties Ramybė mus visus apimtų - esančius su šeima bei tuos mūsų artimuosius, kurie dėl įvairiausių priežasčių negali šį vakarą būti kartu.

Džiaugiuosi šiose Šventose Kalėdose galėdamas Jus pasveikinti ir palinkėti, kad mes visi sutiktumėm šventes džiaugsmingai garbindami Užgimusį Išganytoją ir kupini Jo atneštos Ramybės, kad neleistume niekam Jos iš mūsų atimti per visus ateinančius metus. Linkiu Ramybės visiems šiose Šv. Kalėdų šventėse. Ramybė tarnaujantiems misijose. Ramybė jų šeimoms Lietuvoje. Ramybė visiems tarnaujantiems kariuomenėje ir krašto apsaugos sistemoje bei jų artimiesiems. Visi kartu linkėkime Dievo atneštos Ramybės ir skleiskime ją visiems geros valios žmonėms.

Ramybė Jums!

Gintaras Grušas

Adventas

Štai ir vėl Adventas - savotiškas signalas, pranešantis apie artėjančias Kalėdas. Tačiau mums kasdienybėje siūloma švęsti ne tas Kalėdas, apie kurias praneša liturginis Advento laikas. Pasaulietinės Kalėdos virto daiktų kaupimu. Tos Kalėdos, apie kurias kalba Adventas, veikiau skatina ištuštinti save, kad būtume pripildyti.

Adventas nurodo į svarbiausius gyvenimo dalykus; komercinės Kalėdos - į bereikalingus daiktus.

Popiežius Benediktas XVI primina, jog eidami Advento keliu ir ruošdamiesi Kristaus gimimo šventei, mūsų bendruomenėse turime išgirsti Jono Krikštytojo raginimą atsiversti. Tai raginimas atverti širdis ir priimti Dievo Sūnų. Nuo šiandienos, nuo dabarties priklauso mūsų amžinas likimas. Kai baigsis mūsų gyvenimo šioje žemėje dienos, mirties akimirką, mes būsime teisiami pagal tai, kiek buvome panašūs į varganoje Betliejaus lūšnoje gimusį Kūdikį, nes jis yra žmonijai duotas Dievo matas. Dangaus Tėvas, Vienatinio Sūnaus gimimu apreiškęs mums savo begalinę meilę, mus kviečia eiti Sūnaus pėdomis ir, kaip jis, paversti savo gyvenimą meilės auka. Meilės vaisiai yra tikri atsivertimo vaisiai, apie kuriuos kalba Jonas Krikštytojas, kreipdamasis į fariziejus ir sadukiejus buvusius krikštą priimančių žmonių minioje.

Advente girdimi Jono Krikštytojo žodžiai skamba visoms kartoms. Šie aiškūs ir griežti žodžiai labai į sveikatą mums, šių laikų vyrams ir moterims, kurie labai dažnai Kalėdas suprantame ir išgyvename pernelyg materialistiškai. Didžiojo pranašo balsas kviečia parengti kelią Viešpačiui, ateinančiam į šių laikų dykumas, vidines ir išorines dykumas, ištroškusias gyvojo vandens - Kristaus.

LK Ordinariatui - 10 metų

Lietuvos kariuomenės ordinariatas mini savo veiklos dešimtmetį. Įsteigtas 2000 m. lapkričio 25 d. Vatikano Vyskupų kongregacijos dekretu „Christi discipuli", kariuomenės ordinariatas rūpinasi karių ir jų artimųjų sielovada.

Lapkričio 19 dieną, kariuomenės ordinaro vyskupo G.Grušo sukviesti, visi karo kapelionai rinkosi Vilniuje, į konferenciją apie šventuosius Ordinariato globėjus, aptarė einamuosius reikalus. Aušros Vartuose kapelionai su savo vyskupu drauge meldėsi, dėkodami Dievui už suteiktas malones ir prašydami Gailestingumo Motinos globos tolesnei tarnystei.

Šiandien, po dešimties metų nuo Ordinariato įsteigimo, kalbame ne apie atsitiktines ar progines iniciatyvas, bet apie struktūriškai visoms kariuomenės rūšims suformuotą karo kapelionų komandą ir kariuomenės ordinariato sielovados prioritetus.

Be tiesioginio kunigiško darbo - sakramentų teikimo - pirmiausia siekiama ugdyti pačių kariuomenės žmonių krikščionišką požiūrį į jos gyvenimą ir pamatines vertybes. Stengiamasi Evangelijos ir Bažnyčios mokymo šviesoje pateikti dvasinius, etinius, moralinius ir socialinius klausimus, su kuriais susiduria kariuomenės žmonės.

Padėti kariams suvokti save kaip tautų saugumo bei laisvės gynėjus pastaruoju laiku tapo dar viena kariuomenės ordinariato sielovadine kryptimi. Tai daroma palydint karius į tarptautines taikos palaikymo misijas, kuriose taip pat dalyvauja ir su kariais kasdieniais rūpesčiais, vargais bei džiaugsmais dalijasi karo kapelionai. Minėdami Ordinariato dešimtmetį, kapelionai džiaugiasi sėkmingai misiją užbaigusio Tauragės kapeliono mjr. Remigijaus Monstvilo grįžimu ir palydėjo į tarptautinę taikos palaikymo misiją Ruklos kapelioną mjr. Arnoldą Valkauską.

Kariuomenės žmonės, kaip ir visi kiti mūsų visuomenės nariai, yra veikiami tų pačių procesų, neišvengiamai paliečiančių kiekvieno dvasią. Tai pirmiausia vadinamasis nukrikščionėjimas, pasireiškiantis įvairiose srityse - pradedant šeima ir baigiant profesinės veiklos aplinka. Todėl kaip didžiausią sielovados prioritetą ir reikia įvardyti krikščioniško požiūrio į gyvenimą ir į žmogų formavimą.

Minėdami Lietuvos kariuomenės ordinariato įsteigimo 10-ąsias metines ir apsvarstę savo pašaukimo specifinį charakterį, kapelionai pabrėžia, jog nenori kam nors per prievartą piršti krikščioniško požiūrio į žmogų ir pasaulį, tačiau stengiasi išryškinti, kad visuotinis išganymo pasiūlymas Kristuje ir visuotinis žmogaus orumas yra labai glaudžiai susiję. Kapelionai stengiasi kariuomenėje iškelti viešumon visą ir visapusišką krikščionišką požiūrį į žmogų ir šias nuostatas apginti diskusijose, tolerantiškai žvelgti į kitaip mąstančius ir besielgiančius. Kariuomenės ordinariato įsteigimo dešimtmetį minintys karo kapelionai tiki, kad krikščioniškas požiūris į žmogų ugdo visų mūsų atsakomybę ir skatina reikštis kaip sąmoningiems ir aktyviems piliečiams.