LK Ordinariato dangiškieji globėjai

Šv. Jonas iš Kapestrano

Bažnyčios liturginiame kalendoriuje šv. Jonas iš Kapestrano (Kapestranas - miestelis vidurio Italijoje, kiek daugiau nei šimtas kilometrų nuo Romos į rytus) minimas spalio 23 dieną. Karo kapelionų dangiškasis globėjas, gyveno XIV - XV amžių sandūroje, savo gimtinėje (gimė 1386 metais) praleidęs tik mažą savo tikrai įdomaus ir margo gyvenimo dalį. Dar ankstyvoje jaunystėje palikęs gimtinę, studijavo Perugia universitete, įgydamas teisininko išsilavinimą. Kaip teisėjo, amžininkų liudijimu, nusižengti teisingumui jo nepalenkė nei galingųjų grasinimų, nei turtuolių pinigai. 1415 m., įvykus, kaip dabar sakytume, politiniam perversmui, Jonas iš Kapestrano neteko ne tik pareigų, bet taip pat buvo uždarytas į kalėjimą. Bandė pabėgti, bet nesėkmingai - šokdamas pro langą susilaužė koją. Teko patirti dar griežtesnį kalinimo režimą. Kalėjime turėjo regėjimą: jam pasirodė šv. Pranciškus ir kvietė stoti į pranciškonų ordiną. Paleistas iš kalėjimo už didelį užstatą - 400 dukatų, eidamas trisdešimtuosius savo gyvenimo metus, Jonas iš Kapestrano 1416 metais apsivilko pranciškono abitą, o po metų noviciato, 1417-aisiais, davė amžinuosius įžadus. Prasidėjo jo kelionės po Italijos ir Europos miestus, kur pamokslavo ir steigė vienuolynus. 1451 metais perėjęs Alpes, daugiau į Italiją nebegrįžo, pasišvęsdamas tenykščių kraštų bažnytinio gyvenimo ugdymui. Popiežius Kalikstas III Joną iš Kapestrano buvo įgaliojęs visokeriopai skatinti jo lankomų kraštų kunigaikščius ir karalius įsijungti į ginkluotą kovą prieš turkus, grasinusius krikščioniškai Europai. Ko gero vieną iš tokių apsilankymų ir iliustruoja nežinomas XIX a. dailininkas, paveikslą pavadinęs Šv. Jonas Kapestranas prieš Lietuvos didįjį kunigaikštį ir Lenkijos karalių Kazimierą Jogailaitį ir jį nutapęs pagal nežinomo XVII a. dailininko paveikslą. Paveikslas saugomas Lietuvos dailės muziejuje. Per daug nesigilinant į ano meto istorines aplinkybes, galima tik spėlioti, kodėl Jonas Kapestranas užsuko pas karalių Kazimierą Jogailaitį, kuris nebuvo didelis popiežiaus gerbėjas ir netgi savo sūnų mokytoju buvo paėmęs italą Pilypą Buonaccorsi Kalimachą, pabėgusį iš tėvynės dėl sąmokslo prieš popiežių Paulių II. Gali būti, kad Jonas Kapestranas pas LDK didįjį kunigaikštį ir Lenkijos karalių apsilankė savo vienuolijos klausimais - žinome, kad bernardinus Krokuvoje 1453 m. įkurdino būtent šv. Jonas Kapestranas, gal būt Jonas Kapestranas tikėjosi patraukti karalių į kovą prieš turkus taip pat ir tuo pagrindu, kad vyresnysis Kazimiero brolis Lenkijos karalius Vladislovas 1444 metais buvo žuvęs mūšyje su turkais prie Varnos (dabartinėje Bulgarijoje). Varnos mūšiu nesėkme baigėsi popiežiaus Eugenijaus IV paskelbtas kryžiaus žygis prieš turkus musulmonus. Be to, turkai 1453 m. užėmę Konstantinopolį, siekė kuo toliau savo valdas išplėsti į Europą, pirmiausia savo taikiniu padarydami Vengriją. Štai kodėl popiežius Kalikstas III Jonui Kapestranui ir buvo davęs plačius įgaliojimus telkti kariuomenę kryžiaus žygiui prieš turkus.

1455 metų pabaigoje pavyko surinkti didelę, bet prastai apmokytą ir ginkluotą valstiečių armiją, kuriai vadovauti ėmėsi vengrų kunigaikštis Hunyadi ir su kuria Jonas Kapestranas išvyko į Belgradą, jau apgultą turkų kariuomenės. Tvirtovės gynėjai kliovėsi Belgrado pilies tvirtumu. Tuo metu tai buvo viena tvirčiausių pilių Balkanuose. Pilį sudarė trys gynybinės linijos: vidinė pilis su rūmais ir dideliu donžonu, viršutinis miestas su pagrindinėmis karinėmis stovyklomis, keturiais vartais ir dviguba siena ir apatinis miestas su katedra miesto centre ir uostu ant Dunojaus. Šias dalis skyrė tranšėjos, vartai ir aukštos sienos.

1456 m. liepos 14 d. Hunyadi su savo flotile Dunojumi pasiekė apsuptą miestą. Turkų laivynas blokavo upę, tačiau Hunyadi blokadą pralaužė. Sunaikinęs sultono laivyną, Hunyadi galėjo perkelti į miestą pajėgas ir maisto. Tačiau turkų sultonas Mahometas II nenutraukė apgulties, ir po savaitės intensyvaus bombardavimo tvirtovės sienos keletoje vietų griuvo. Sultonas įsakė pradėti puolimą, kuris truko visą naktį. Armija užplūdo miestą ir puolė fortą. Mieste virė mūšis, galiausiai jis pasisuko miesto gynėjų naudai. Mūšio baigtį nulėmė kontrataka, kuriai vadovavo Jonas Kapestranas, apsiginklavęs tik mediniu kryžiumi ir be paliovos ragindamas karius. Vesdamas juos link turkų dideliu balsu šaukė apaštalo Pauliaus žodžius iš laiško filipiečiams: „Viešpats, kuris jumyse gerą darbą pradėjo, jį ir pabaigs". „Ar puldami, ar besitraukdami, ar smogdami priešui, ar patys jo smūgius atlaikydami, visada šaukitės Jėzaus vardo. Tik jis gali išgelbėti",- nuolat primindavo savo kariams. Vienuoliką dienų ir naktų Jonas Kapestranas nepasitraukė iš mūšio. Tai buvo paskutinis jo kaip kario ir kaip kapeliono mūšis. Laimėtas mūšis. Šiuo laimėjimu buvo 70-čiai metų sustabdytas turkų osmanų veržimasis į katalikišką Europą. Kai turkai buvo apgulę Belgradą, popiežius Kalikstas III įsakė vidurdienį skambinti varpais ir kviesti tikinčiuosius melstis už miesto gynėjus - tačiau kadangi į daugumą vietovių žinia apie pergalę atkeliavo anksčiau nei šis įsakymas, skambinimas varpais tapo pergalės minėjimo ženklu, ir popiežius įsakymo neatšaukė. Šios pergalės atminimui popiežius Kalikstas III taip pat įvedė Atsimainymo šventę, pažymėti kaip įsibaiminusios krikščioniškosios Europos laukimas po šio mūšio persimainė į didį džiaugsmą. Po kelių mėnesių, mūšio laukuose užsikrėtęs maru, Jonas iš Kapestrano mirė jo paties įsteigtame Illok vienuolyne (dabartinis Villach).

1514 metais popiežius Leonas X leido Joną iš Kapestrano garbinti kaip palaimintąjį, o 1690 metais popiežius Aleksandras VIII palaimintąjį Joną iš Kapestrano paskelbė šventuoju. Galiausiai 1984 metais jis paskelbtas viso pasaulio karo kapelionų globėju.

Kaip ryškėja iš šventojo biografijos, karo kapelionų dangiškuoju globėju jis paskelbtas dėl indėlio į mūšio lauke prie Belgrado 1456 metais iškovotą krikščionių pergalę prieš turkus - jis ne tik ugningu žodžiu, bet ir asmeniniu pavyzdžiu įkvėpė karius narsiai kovoti. Ne tik už Tėvynės likimą, bet ir visos krikščionijos reikalą. Šiandien karo kapeliono uždaviniai iš esmės irgi tie patys: žadinti karių meilę Tėvynei ir krikščionišką savimonę.

Šv. Ignacas Lojola

Ignacas Lojola gimė 1491 metais Ispanijoje, baskų krašte. Pats Ignacas prisipažino, jog jaunystėje buvo pasaulio tuštybėms atsidavęs žmogus. Jo bendražygiai apie šį laikotarpį rašė, kad Ignacas nors ir neišsižadėjo tikėjimo, bet negyveno pagal jo reikalavimus ir nesisaugojo nuodėmės. Jį viliojo moterys, buvo užsidegęs lošimo aistra, nevengė karštakošiškai griebtis ginklo. 1515 metais dėl kažkokio nusižengimo kartu su vyresniuoju broliu net buvo patrauktas į teismą. Būdamas 26 metų stojo Navaros vicekaraliaus tarnybon. 1521 m. gegužės 20 dieną, kai prancūzai puolė Pamplonos tvirtovę, Ignacas buvo sunkiais sužeistas. Ilgai besigydydamas ir mąstydamas apie savo praeitį, pajuto nenumaldomą troškimą gyvenimą pašvęsti sielų gelbėjimui. 1534 m. Ignacas ir dar keli bendraminčiai ir bičiuliai, visi drauge tuo metu studijuojantys Sorbonos universitete, nusprendė duoti skaistybės, neturto įžadus ir žygiuoti Jeruzalėn, o jei keliauti į Šventąją Žemę būtų neįmanoma, tuomet Romoje prašyti popiežiaus globos. Jie norėjo būti Kristaus mokslo skelbėjai, pasirengę vykti visur, kur pasiųs popiežius. 1540 metais popiežius patvirtino Jėzaus Draugijos (arba Jėzaus kuopos) regulą.

Kurdamas Jėzaus Draugiją, šv. Ignacas jos narius įpareigojo visuose darbuose degti troškimu tarnauti didesnei Dievo garbei - ad maiorem Dei gloriam. Jėzaus draugija nuo pat pradžių labai sparčiai augo ir plėtė savo veiklos akiračius. Kai vyko pirmoji jėzuitų kongregacija 1556 metais, tuoj pat po ordino steigėjo mirties, Draugijai priklausė jau apie tūkstantį narių. Po septynerių metų, sušaukus antrąją kongregaciją, ordino narių skaičius jau siekė tris su puse tūkstančio. Visoje ordino istorijoje pats didžiausiai narių skaičius - 36 tūkstančiai - buvo 1965 metais. Šiandien jų visame pasaulyje yra šiek tiek daugiau negu dvidešimt tūkstančių.

Jėzaus Draugija per visą savo veiklos istoriją visuomet buvo pirmosiose evangelizacijos eilėse; savo pašaukimą vykdė su pavyzdingu pasišventimu ir drausme, nesitraukė prieš pavojus, ištikimai tarnavo Dievui ir žmonėms, neretai - iki kraujo praliejimo. Ignaco įkurta vienuolija nuo pat pradžios taip pat pasižymėjo beveik kareiviška drausme ir operatyvumu. Galbūt dėl to, kad ir jos steigėjas prieš tapdamas kunigu, buvo karininkas. Jėzuitai, skirtingai negu kitų vienuolijų nariai duoda keturis įžadus: be trijų pagrindinių - skaistumo, klusnumo ir neturto, jei dar duoda ypatingo klusnumo popiežiui įžadą, o praktiškai tai reiškia, jog jie pirmieji siunčiami į tuos kraštus, ir į tas situacijas, kur nepalankios sąlygos, kur reikia, pasiruošimo, išsilavinimo, patirties, ryžto ir drauge diplomatiškumo.

Kiek šiais laikais aktualus šv. Ignaco paliktas pavyzdys?

Sakoma, kad kas 500 metų pasaulyje vyksta paradigminiai pasikeitimai, įvyksta struktūrinės krizės; keičiasi tie pagrindiniai atramos taškai, kurie šimtmečiais mums atrodė nepajudinamai tvirti - šeima, darbas, valstybė ir panašiai. Šie pasikeitimai verčia keisti ir mūsų požiūrį į pasaulį, mūsų mąstyseną ir veikimą. Šventasis Ignacas gyveno panašių permainų laikais, kaip ir dabartiniai, kuriais šiandien mes gyvename. Tai laikai, kuomet susiduria, viena šalia kitos gyvena ir neretai neišvengia sunkumų, tradicinė, modernioji ir postmodernioji kultūros. Kai Ignacas buvo tik vienerių metų, Kristupas Kolumbas atrado Ameriką. Ignaco bendraamžis Mikalojus Kopernikas pakeitė tuomet galiojusį kosmoso supratimą, įrodydamas, kad žemė sukasi aplink savo ašį ir aplink saulę. Martynas Liuteris 1517 metais paskelbė savo 95 tezes, kuriomis prasidėjo protestantiškoji reforma ir skilimas Bažnyčioje. Būtent tuo metu ir Ignacas, būdamas 25 - 26 metų išgyveno savo asmeninį atsivertimą. To sudėtingo atsivertimo patirtis, sudėta į „Dvasines pratybas", yra tarsi Dievo atsakas į anų laikų dvasinę ir socialinę krizę. Ignaco dvasingumas - tai analizė ir sintezė. Neneigdamas kylančios naujos kultūros elementų, jis ragina visame kame gyventi su Dievu ir leisti jo vadovaujamiems.
Pasaulis - tai ne muziejus ir ne vitrina, į kurią turėtume tik žiūrėti, bet dirbtuvė, kurioje dirba pats Dievas. Jis mus kviečia padėti jam ir jo Sūnui. Ignacui žmogaus gyvenimas - tai ne laikas, skirtas kaupti nuopelnams ir laukti Dangaus, vengiant nuodėmių. Gyvenimas - tai ieškojimų metas, darbo ir vykdymo to, kas tarnauja Dievo garbei. Ignacas neneigia ir neignoruoja pasaulio prieštaravimų, bet juos integruoja į dvasinę sintezę, susidedančią iš kontempliacijos, asmeninės iniciatyvos ir kūrybingumo, klusnumo ir bendrų projektų, intelektinio pasirengimo ir profesionalumo, tarnavimo vargšams ir atstumtiesiems, inkultūravimo ir visuotinumo, sudėtingų instrumentų naudojimo ir kartu tarnavimo ir nusilenkimo slėpiniui.
Šv. Ignaco pavyzdžiu tarnauti žmonėms vilkintiems karišką uniformą, reiškia suteikti prioritetą kario krikščioniškam formavimui, palydint jį ir jo šeimos narius krikščioniškosios iniciacijos taku, pašaukimo keliu, kurie savo ruožtu nuveda į tikėjimo brandumą ir į kasdienį liudijimą. Tuo pačiu tai reiškia puoselėti tam tikras broliškumo ir bendrystės formas, liturginę ir asmeninę maldą, tinkamas kariškai gyvenimo aplinkai ir sąlygoms.