Bataliono istorija

Kariuomenių kaita Marijampolėje

        ... nuo 1795 m. Marijampolėje atsirado daugiau statinių, nes žinoma, kad jau tada mieste stovėjo Prūsijos kariuomenės garnizonas, o miestai, kuriuose stovėjo garnizonai, gaudavo pašalpas karininkų butams, ligoninėms ir mokykloms statyti. 1804 - 1805 m. marijonų žemėje, į šiaurę nuo miesto, iškilo mūrinis kariškių magazinas, tačiau atskiros karinės teritorijos nebuvo.
        1806 m. prasidėjus karui tarp Prancūzijos ir Prūsijos, o vėliau ir Prūsijai padėjusios Rusijos, Augustavo - Suvalkų - Pilypavo - Kalvarijos - Marijampolės linijoje buvo išsidėstę Prūsijos daliniai, vadovaujami generolo Ronkveto (Ronquette).
        1807 m. Prūsijai pralaimėjus, Prancūzijos kariuomenė okupavo Užnemunę ir  Marijampolėje įsikūrė maršalo M.Nėjaus štabas. Užnemunė buvo atskirta nuo Prūsijos ir prijungta prie prancūzų suformuotos naujos Varšuvos kunigaikštystės.
        1812 m. prasidėjus Prancūzijos ir Rusijos karui, nuo Vilkaviškio ir Kalvarijos per Marijampolę Prienų link į Vilnių žygiavo prancūzų armijos III, IV italų (vadovavo E.Boharnė) ir VI bavarų (vadovavo Sen-Siras) korpusai. Tuo pačiu  keliu iš Rusijos traukėsi ir Prancūzijos kariuomenės likučiai. Pats Napoleonas Marijampolėje buvo sustojęs pakeliui į Varšuvą 1812 m. gruodžio 5 dieną. 1815 m. po Rusijos, Prūsijos ir Austrijos pasirašyto dekreto, Prancūzijos sukurta Varšuvos kunigaikštystė buvo pertvarkyta į Rusijos imperijai pavaldžią Lenkijos karalystę. Karinė Marijampolės reikšmė ypač padidėjo, kai 1820 m. per miestą pradėta tiesti Peterburgo - Varšuvos plentą.

        1830 m. prasidėjus Lietuvos sukilimui, Marijampolės atsidūrė sukilėlių ir Rusijos kariuomenės aktyvių veiksmų zonoje. Tų pačių metų gruodžio mėnesį mieste ir apskrityje buvo suformuotas sukilėlių kariuomenės dalinys (apie 3800 karių), kuriam vadovavo Antanas Pušeta ir Karolis Šonas. 1831 m. sausio 6-7 d. į miestą iš Kauno atvyko du Rusijos kariuomenės pulkai su 12 patrankų. Sukilėliams kariaujant partizaninį karą, į miestą buvo atsiųsta dar daugiau Rusijos armijos dalinių. Pirmąkart užimti miestą sukilėliai pabandė 1831 m. balandžio mėnesį. Sukilėliai iš trijų pusių puolė Marijampolėje dislokuotą kariuomenės įgulą, kurią sudarė jau trys su puse pėstininkų pulko su patrankomis ir 256 kazokai. 300 sukilėlių žuvo, daug nuskendo Šešupėje, 1170 pateko į nelaisvę. Tai didžiausias Užnemunės sukilėlių pralaimėjimas.

         1929 rugsėjo 26 dieną 9-tam pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulkui dešimties metų gyvavimo sukakties proga valstybės Prezidentas Antanas Smetona įteikė vėliavą su šūkiu: „Amžiais už Vilnių dės galvą lietuvis".

1923 gegužės 1-ąją į Marijampolę buvo atkeltas 9-asis Lietuvos kunigaikščio Vytenio pėstininkų pulkas. Per visą tą laiką (iki 1940 metų), kol kareivinėse buvo įsikūręs šis pulkas, karinio miestelio teritorija buvo intensyviai tvarkoma, suremontuoti kareivinių ir kiti pastatai. Karinio miestelio pastatų kompleksas buvo rūpestingai prižiūrimas, gražiai apželdintas. Teritorijoje iškilo paminklas Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Vyteniui. Naujų pastatų šiuo laikotarpiu nepastatyta.

           1940 -ųjų birželį  Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, kariniame miestelyje įsikūrė sovietų kariuomenė. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai kuriuos kareivinių pastatus naudojo vokiečių armija. 1941 metais karinio miestelio teritorijoje, šiauriniame pakraštyje, Šešupės pakrantėje, buvo sušaudyta 5090 žydų ir kitų tautybių žmonių. Ten pat užkasti  ir jų palaikai.
        1944 m. pradžioje, tebesant vokiečių okupacijai, generolas Povilas Plechavičius pakvietė savanorius ir subūrė Lietuvos Vietinę rinktinę. Nuo 1944 m. kovo pradžios Marijampolėje buvusiose 9-to pėstininkų pulko kareivinėse buvo įsteigtas 18-asis mokomasis batalionas (vadintas Karo mokykla), į kurį buvo surinkta beveik 2000 studentų ir moksleivių iš visos Lietuvos. Tačiau 1944 gegužės 15 dieną fašistinė Vokietija rinktinę likvidavo. Dešimtys kariūnų buvo nušauti, dauguma išsiskirstė, nespėjusieji pasitraukti buvo aprengti vokiškomis uniformomis ir išvežti į priešlėktuvinius vokiečių  dalinius Rytų fronte.

        Po Antrojo pasaulinio karo kariniame miestelyje vėl buvo dislokuoti Sovietų armijos daliniai. Nuo 1947 metų kariniame miestelyje įsikūrė 7-osios oro desantinės divizijos 119 parašiutinis desantinis pulkas. Tada buvo nugriauti mediniai pastatai, o likusiose laisvose vietose pastatyta daugybė mūrinių bei surenkamų konstrukcijų įvairios paskirties statinių (administracinių pastatų, garažų, sandėlių). Teritorijos vaizdas smarkiai pakito. Tačiau karinio miestelio teritorija nepadidėjo. Tuo metu buvo rekonstruojami senieji mūriniai pastatai.  Šiuo laikotarpiu buvo sunaikintas karinio miestelio teritorijoje stovėjęs paminklas Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vyteniui. 

        1992 m. Rusijos armijai palikus Lietuvą, šioje teritorijoje įsikūrė Alytaus Motodesantinio bataliono Marijampolės greitojo reagavimo kuopa, kuri 1993 kovo 1 dieną buvo perorganizuota į Marijampolės motodesantinį batalioną. 1992 metų gruodžio mėnesį kuopa gavo nurodymą persikelti į sovietinės armijos patalpas Vytauto gatvėje. Palikimas buvo ne itin džiuginantis: viskas nuniokota, išplėšta, iš durų išluptos spynos, išdaužyti langai, kabinetuose nelikę nei stalų, nei kėdžių, aplaupytos sienos, išdraskyta šildymo sistema.

9-asis pėstininkų pulkas

        1919-1920 m. 9-asis pėstininkų pulkas dalyvavo kovose prieš lenkus ties Vilniumi, Molėtais, Širvintomis, Giedraičiais, saugojo demarkacijos liniją ties Žasliais.

Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, 1923 metų gegužės 1 dieną, 9-tas Lietuvos kunigaikščio Vytenio pėstininkų pulkas iš Žaslių buvo perkeltas į Sūduvos sostinę Marijampolės miestą. Vieta geografiniu ir strateginiu požiūriu graži ir patogi: apie du kilometrus į pietvakarius nuo miesto Šešupė daro platų ir gilų posūkį šiaurės kryptimi, savo vingiu sudarydama didelį slėnį, patogų kareivių apmokymui, manevravimui. Aukštas ir status kairysis upės krantas sudarė natūralias ir saugias sąlygas šaudymo pratimams. Pietų pusėje tęsėsi platūs Kvietiškio dvaro laukai. Strateginis plentas, ateidamas iš Rytprūsių, per Kalvariją, Šešupės tiltą, kirto pulko kareivinių rajoną ir Marijampolės miestą Kauno kryptimi. Čia ant dešiniojo Šešupės kranto carinės Rusijos okupacijos laiku buvo pastatyti keli mūriniai kareivinių blokai ir įvairių pastatų. Juose įsikūręs 9-tas pėstininkų pulkas, visą rajoną pertvarkė, pagražino, pastatydamas naujų pastatų bei tautinių paminklų.

 Laike dvidešimties Lietuvos Nepriklausomybės metų per 9-to pėstininkų pulko karių eiles praėjo daug tūkstančių jaunų Sūduvos ūkininkų, darbininkų ir kitų profesijų vyrų. Tarnybos metu visi jie pulke įsigijo ne tik karinį pasiruošimą, bet ir tautinį auklėjimą, švietimą bei kai kurias profesijas, vėliau naudingas civiliniame gyvenime. Išėję iš kariuomenės jie buvo tautiniai subrendę, sąmoningi krašto piliečiai. 

        1929 rugsėjo 26 dieną 9-tam pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulkui dešimties metų gyvavimo sukakties proga valstybės Prezidentas Antanas Smetona įteikė vėliavą su šūkiu: „Amžiais už Vilnių dės galvą lietuvis".

  Nors pulke lietuviai sudarė daugumą (veik 95%), tačiau šalia jų karinę prievolę atliko ir Lietuvos tautinių mažumų vyrai: žydai, vokiečiai (vėliau Klaipėdos krašto vyrai), šiek tiek rusų ir lenkų. Jokios tautybių diskriminacijos pulke nebuvo, karių sugyvenimas buvo pavyzdingas. Nuo pat pradžios savo apsigyvenimo Marijampolėje pulko vadovybė palaikė gerus santykius su miesto vadovybe ir apylinkės ūkininkais. Tame laikotarpyje Marijampolės miestas sparčiai augo ir plėtėsi. Jis buvo visos Sūduvos kultūros centru. Mieste veikė dvi gimnazijos, mokytojų seminarija, amatų ir žemės ūkio mokyklos ir tautinių mažumų mokyklos.

        Tokiu būdu mokslo metu Marijampolėje gyveno ir mokėsi daug jaunimo. Gyvai veikė ir Lietuvos Šaulių sąjungos rinktinė, kuri turėjo ir savo dramos teatrą. Pulkas aktyviai jungėsi į visą kultūrinį miesto gyvenimą: organizuotai dalyvaudavo miesto tautinių švenčių paraduose, eisenose, jaunimo gegužinėse, jų rengiamuose vaidinimuose, misterijose.
        9-tas pėstininkų pulkas turėjo vieną iš geriausių kariuomenėje dūdų karinį orkestrą, kapelmeisterio Bagdono Visockio vedamą. Jis yra orkestrui sukūręs lietuvių liaudies motyvais keletą skambių karinių maršų. Kai sekmadieniais maršų muzikos lydimas pulkas žygiuodavo į šv. Vincento bažnyčią mieste pamaldom, juo pasigėrėti ir pasiklausyti muzikos susirinkdavo daug mokyklinio jaunimo  ir gyventojų. Be to, šventėse pulko orkestras miesto sode visuomenei duodavo karinės muzikos koncertus.
        Kiekvienų metų vasarą pulkas su šaulių rinktine savo rajone rengdavo visuomenės ir kariuomenės susiartinimo dieną. Jos metu pulko rajone buvo organizuojamos sporto šventės, raitųjų rungtynės, vaidinimai, kareivių dviratininkų sportinio važiavimo pasirodymai, įvairios pramogos. Visi šventės dalyviai būdavo maitinami kariniu daviniu visą dieną iš pulko kariškos virtuvės. Velykų šventės rytą visas pulkas dalyvaudavo Kristaus prisikėlimo mišiose, dūdų orkestrui su vargonų palyda ir šv. Mykolo parapijos bažnytiniam chorui giedant velykines giesmes. Visa tai Marijampolės visuomenę labai suartino su pulku ir augantis jaunimas laukdavo dienos, kada galės pradėti pulke savo karinę tarnybą.
        1940 birželio 15 dieną politinių įvykių akivaizdoje, Lietuvos vyriausybei priėmus Maskvos ultimatumą, o vyriausiam kariuomenės vadui, išdavikui gen. V. Vitkauskui, įsakius nesipriešinti okupaciniams rusų daliniams, 9-tas pėstininkų pulkas, nepaisydamas kariuomenės vadovybės įsakymo, birželio 15 dieną, į 16-tą naktį kautynių žygio tvarka iš savo stovėjimo vietos Marijampolėje išžygiavo Vokietijos sienos link. Tačiau švintant pulko žygio vora prie Vilkaviškio buvo pasivyta iš Kauno laikinosios vyriausybės sudarytos delegacijos. Ji prikalbėjo pulko vadą gen. štabo plk. Antaną Gaušą grąžinti 9-tą pėstininkų pulką į jo stovėjimo vietą Marijampolėje.
        Pulkui sugrįžus į nuolatinę stovėjimo vietą, okupaciniai rusų motorizuoti daliniai dviejų kilometrų atstume apjuosė pulką ir miestą, svarbesniuose keliuose - kryžkelėse išstatydami savo motorizuotas sargybas. Jų divizijos štabas apsistojo prie Vilkaviškio plento Rudžių giraitėje, du kilometrai nuo Marijampolės. Kol kas rusai į miesto bei pulko vidaus reikalus nesikišo. Visokie užsiėmimai pulke buvo sustabdyti. 9-to pėstininkų pulko vadas gen. štabo plk. A. Gaušas buvo atleistas iš pareigų kariuomenės vado įsakymu. O pulkui vadovauti laikinai paskirtas štabo viršininkas gen. št. plk. ltn. M. Naujokas. Kareiviai su leidimais buvo išleidžiami į miestą. Bendradarbiaujant su miesto policija, buvo vykdomas naktinis miesto gatvių patruliavimas, nes pasinaudodami politine padėtimi , neatsakingi pogrindžio gaivalai, recidyvistai, susidėję su ekstremistais žydais, pradėjo akiplėšiškai užkabinėti, užgaulioti viešą tvarką palaikančius uniformuotus policininkus, kareivius bei karininkus. Įvyko ir keletas fizinių susirėmimų bei langų stiklų daužymo. Minimi neramūs gaivalai palaikė glaudų ryšį su rusų kariniu štabu, skųsdami lietuvius pareigūnams, ypač karius, „neramumų kėlimu", o jų persekiojimu. Todėl mieste pasirodė ir rusų motorizuotas patrulis, buvo iššauktas 9-to pėstininkų pulko štabo viršininkas plk. ltn. M. Naujokas pasiaiškinti. Padėtis aprimo, kareiviams buvo uždrausta išeiti į miestą, tačiau tamsūs gaivalai mieste veikė laisvai, rengdami mitingus ir politines demonstracijas. Po keleto dienų pulkui buvo paskirtas naujas pulko vadas plk. K. Dabulevičius, ir pulkas, kariuomenės vado įsakymu, turėjo skubiai persikelti iš Marijampolės į Švenčionėlių poligoną, pasiimant visą judomą turtą. Pulko patalpas užėmė iš Kauno atvykęs husarų pulkas.
        ...Pulkui atvykus į poligoną buvo sušauktas viešas visų karių mitingas poligono aikštelėje. Jį pravesti iš Vilniaus buvo atvykę didelis būrys komunistų partijos narių - propagandistų. Mitingas visiškai nepasisekė - prisijungimo prie Tarybų Sąjungos rezoliucija 9 pėst.pulko karių buvo atmesta. Rugpjūčio 5 d. į Švenčionėlius atvykus kariuomenės vadui Vincui Vitkauskui bei naujosios santvarkos atstovams įvyko politinis pulko „valymas". Buvo areštuota 13 įvairaus laipsnio karininkų su mjr. Brizgiu priešakyje bei keliasdešimt kareivių ir jaunesnių vadų. Kitą dieną du pulko batalionai buvo perkelti į Vilnių, o vietoje jų atvyko du pėstininkų batalionai, sudaryti iš 1-mo, 2-ro ir 5-to pėst. pulkų. Taip sukeitus batalionus, sumaišius karius ir karininkus, 9-tas p.pulkas prarado tipišką - sūduvietišką charakterį. Keletą dienų prieš delegacijos atvykimą pulko vadas gen.št.plk. K.Dabulevičius buvo atleistas ir nauju pulko vadu buvo paskirtas mjr. Štrimas, pakeliant jį plk. ltn.
        Rugpjūčio 15 d. 9-tam pėstininkų pulkui buvo duotas įsakymas apleisti Švenčionėlių poligoną ir kraustytis į Alytų prie lauko aerodromo darbų. Prie Alytaus, Nemuno dešinėje pusėje pulkas buvo apgyvendintas lauko palapinėse, jokių karinių užsiėmimų neturėjo, kariai privalėjo dirbti prie žemės kasimo darbų, prižiūrint raudonosios armijos inžinerijos daliniams. Alytuje, Lietuvos kariuomenę pavertus „Liaudies kariuomene", 9-tas p.p. buvo pavadintas 215 šaulių pulku. Artėjant žiemai jis buvo iš Alytaus perkeltas į šiaurinę Lietuvą Rokiškį - Obelius.
        Per visą 9-to pėstininkų pulko egzistavimo laikotarpį jam vadovavo: mjr. A.Paškovičius, plk.ltn. V.Vitkauskas, plk. Ed.Adamkavičius, plk. P.Jurgaitis, plk. A.Svylas, gen.št.plk. A.Gaušas, gen.št.plk. K.Dabulevičius ir plk. ltn. Štrimas - Štrimavičius.
( Karys Nr.3-4, Bruklinas 1988m. 111-117 psl.) 

Logistikos raida

         Logistikos kariuomenės apraiškų galima surasti jau XII - XIII a. lietuvių karių kovose su Ordino kariuomene. Tai nebuvo atskiras kariuomenės vienetas, besirūpinantis tik kariaujančių aprūpinimu, tačiau kad pasiruošimas mūšiams vykdavo gana stipriai ir jis buvo puikiai organizuotas, galima spręsti iš eiliuotosios Livonijos kronikos:
 
            „Noriu pasakyti apie pagonių darbus:
             jie per dešimtį dienų
             pastatė daug didelių apgulos mašinų.
             Darbas jų visai nevargino,
             Medžių grioviams užpildyti
             Jie atgabeno tūkstančius vežimų."
 
        Iš ordino kronikininkų galima spręsti, kad prieš mūšį pilyse būdavo įrengiami maisto sandėliai ir vandens rezervuarai. Pasiruošiamiesiems darbams vadovaudavo kunigaikščiui pavaldus pilies komendantas, kuris vadovaudavo būriui specialistų, ruošiančių ne tik ginkluotę, bet ir transportą, prižiūrinčių arklius, nes į mūšius kariai ne tik raiti jodavo, bet vykdavo ir su gurguolėmis, o žiemos metu - rogėmis. Štai kaip eiliuotoje Livonijos kronikoje aprašomas rogių naudojimas kautynėse su kalavijuočiais, grįžtant ledu iš sėkmingo žygio į Ezelio salą:   
    
             „Vokiečiai tat ir lietuviai
              Čia ant ledo susitiko
              Ir arti vieni kitus regėjo;
              Lyguma tai buvo jūros.
              Tuoj kariuomenė lietuvių
              Rogėmis save aptvėrė..."
 
        Vystantis ir keičiantis ginkluotei, keitėsi ir logistikos poreikis bei paskirtis. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio valdymo laikais ( 1337-1382 m.) atsiranda puškoriai (patrankininkai), kuriuos būtų galima laikyti logistikos specialistų pradininkais. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės artilerijos kariuomenę aptarnavę puškoriai buvo  laisvieji amatininkai, kurie turėdavo laikytis ir kariui priklausančios disciplinos, o karo metu prireikus griebtis ginklo ir ginti valstybę. Žygimanto Augusto valdymo laikais (1548-1572 m.) artilerijos parke buvo galima rasti keleto profesijų puškorius: puškorius stalius, puškorius račius, puškorius kalvius, puškorius siuvėjus ir netgi puškorius „pivovarus".

XVIII a. Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje išleistuose dokumentuose, nustatančiuose tvarką nuolatinėje kariuomenėje, atsispindi ne tik kariuomenės aprūpinimui reikalingos lėšos, bet ir etatai, kurie yra aiškiai logistinės paskirties.  Jaunesnysis štabas: regimento felčeris, felčerio draugas, 2 jaunesnieji vėliavininkai, kalvis ir balnininkas, o kiekvienoje kuopoje yra po vežėją bei kvartirmeisterį (dalinio arba kuopos ūkio ir iždo tvarkytojas, galėjęs eiti ir butininko pareigas). Be to LDK kariuomenėje sutinkamas ir proviantmeisteris - tiekėjas, aprūpinantis karius maistu ir pašaru bei atsakingas už atsargų saugojimą.
        Logistikos atsikūrimo pradžią Nepriklausomos Lietuvos laikais galima laikyti 1919 m. sausio mėn. 30 d. KAM įsakymu įsteigtą inžinerijos kuopą ir auto būrį joje. Tų pačių metų kovo 1 d. auto būrys virto kuopa, jos vadu skiriamas krn. S.Fanstilis.

1919 m. balandžio mėn. 3 d. automobilių kuopa išskiriama iš inžinerijos bataliono kaip atskiras auto batalionas.

1921 m. sausio mėn. Marijampolėje prie pėstininkų divizijos štabo suformuojamas auto būrys.

1926 m. auto batalionas performuojamas į pulką.

1931 m. įkuriama autorinktinė.
        Įvairiu laikotarpiu auto kuopai - rinktinei vadovavo: krn. S.Fanstilis, kpt. Daugirdas, plk.ltn. Jonūnas, plk.ltn. Aužbikavičius, plk.ltn. Babickas.
        Be Lietuvos kariuomenės logistikos istorijos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalionas yra perėmęs 9-ojo pėstininkų pulko tradicijas bei simboliką, nes yra įsikūręs šio pulko patalpose.

Vytenio batalionas

        1991 m. pabaigoje įkurta Marijampolės greitojo reagavimo kuopa, kuri buvo dislokuota Jurgežeriuose (Kalvarijos sav.) 1992 birželio 7 d. kuopos kariai vykdė valstybės sienos perėmimo ir apsaugos užduotį iki birželio 21 d. Vištyčio - Kauknorio užkardoje. 1992 m. rudenį kariai vykdė ekologinės nelaimės padarinių likvidavimą Nemune, Druskininkų rajone.

         1993 m. kovo 1 d. įkurtas Marijampolės motodesantinis batalionas.