Istorija

Įvadas

Lietuvos karininkija tarpukario respublikoje buvo ypatingas visuomenės sluoksnis. Visų pirma, Lietuvos kariuomenė buvo daug gausesnė - įvairiais laikotarpiais siekė nuo 28000 iki 40000. Antra, Lietuvos karininkija turėjo neginčijamų nuopelnų apginant ir tvirtinant Lietuvos valstybę per 1918-1923 m. kovas už nepriklausomybę. Buvo laikotarpis, kai mūsų kariams teko vienu metu kovoti net trijuose frontuose - su bolševikais rytuose, lenkais pietuose ir bermontininkais Vidurio Lietuvoje. Tuometinio Seimo nariai iš ryto skaitydavo suvestines iš frontų, ir tik po to imdavosi įstatymų leidybos. Nepaisant visų vargų ir grėsmių, jauna valstiečių valstybė atsilaikė ir stojosi ant kojų. Jai trūko daug ko, skurdas žvelgė iš visų kampų, tačiau vienas didžiausių trūkumų buvo šviesuomenės, inteligentijos stoka. Šią nišą buvo pašaukta užpildyti ir jaunosios Lietuvos karininkija, tuo metu įgijusi aukštą visuomeninį, moralinį, o taip pat ir politinį svorį, dabar sakytume „reitingą". Juk būtent karininkija kartu su savanoriais, gavusiais žemės, ir buvo pagrindinė to meto Lietuvos valstybės stuburas, pagrindinė jos atrama.Todėl, valstybei atsigavus, atsiradus gerbūviui iškilo būtinybė šiai gerbiamai visuomenės daliai pasistatyti reprezentacinį pastatą, simbolizuojantį jos statusą.  Tai ir buvo atlikta 1935-1937m. - tuometinėje laikinojoje sostinėje Kaune, Adomo Mickevičiaus gatvėje, iškilo didingas, iki šiol nepraradęs savo estetinės vertės pastatas - KARININKŲ RAMOVĖ. Pabrėžtina, kad jis buvo pastatytas už pačių karininkų surinktas lėšas.

Ramovės bei jos rūmų istorija

Pradžia buvo tokia - 1919 m. liepos 23d. įsteigiamas Kauno įgulos karių klubas. 1924m. balandžio 30 d. krašto apsaugos ministro įsakymu klubas buvo pavadintas Lietuvos karininkų ramove. Šio originalaus, specifiškai lietuviško pavadinimo autorius yra mūsų kalbos patriarchas Jonas Jablonskis. Šis, visai nemilitaristiškai skambantis pavadinimas atspindėjo mūsų tautos požiūrį į  karą - juk lietuviškas žodis "ginklas" yra kilęs nuo "gintis", tad ramovė, kaip atvanga nuo karo vargų, turėjo pabrėžti taikų tautos mentalitetą. Ramovės tikslas buvo suburti kariškius "į vieną šeimą, stiprinti jų karinę ir tautinę dvasią, puoselėti karo ir bendrajį mokslą, švietimą, sportą...". Ramovę valdė 15-os  seniūnų taryba, o pirmuoju jos pirmininku  buvo gen. V. Nagius-Nagevičius, Ramovės siela, kurio pastangomis buvo įkurtas ir Vytauto Didžiojo Karo muziejus.

1930 m. buvo paskelbtas tarptautinis Ramovės rūmų eskizinio projekto konkursas, kurį laimėjo estų architektai. Realų projektą parengė ir statybą prižiūrėjo arch. dr. S. Kudokas, padėjo inž. K.Krikščiukaitis, konstruktorius inž. A. Rozenbliumas, rangovai P. Morkūnas ir M. Grodzenskis. Interjerus kūrė arch.J. Kovalskis (Kova). Statyba buvo pradėta 1935 m. spalyje, o jau 1937 m. balandžio 23 d. rūmai buvo iškilmingai atidaryti. Rūmai turėjo keturis aukštus ir šaudyklą bei sporto salę rūsyje, jų kubatūra siekė 25000 m3, o kaina virš 1270000 Lt.                                          

Kadangi Vilnius buvo okupuotas lenkų, o tuometinėje laikinojoje sostinėje Kaune geresnių patalpų nebuvo, tai Ramovėje vyko ne tik kariškių, bet ir valstybinio masto renginiai - tautinių, valstybinių ir religinių švenčių minėjimai. Čia glaudėsi ir karinio profilio organizacijos - Lietuvos šaulių sąjunga, Savanorių kūrėjų sąjunga, Atsargos karininkų sąjunga, Vytauto Didžiojo universiteto studentų - atsargos karininkų korporacija „Ramovė", Kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugija, gydytojų korporacija „Fraternitas Lithuanica". Ramovė globojo Karo mokslų draugiją, kartu su ja leido iliustruotą žurnalą „Kardas". Tad Ramovės vaidmuo tuometinės laikinosios sostinės kultūriniame - visuomeniniame gyvenime buvo nelygstamas. Joje vykusių renginių atmosfera išliko ne tik senosios kartos atmintyje, bet atsispindėjo ne viename literatūros kūrinyje, ypač emigracijos kūryboje.

Tačiau tolimesnis Ramovės likimas buvo dramatiškas. Per pirmąją bolševikinę okupaciją Ramovė iš Lietuvos karininkų buvo atimta. Nors, atėjus vokiečiams, komendanto gen. Pohl‘io įsakymu Ramovė buvo gražinta, tačiau jos veikla buvo varžoma, o ir karininkijos bei visuomenės nuotaikos buvo toli gražu ne šventiškos. Nepaisant okupacijos slogučio, prisidengus Lietuvos blaivinimo sąjungos vardu, Ramovės kultūrinė veikla buvo tęsiama iki 1944m. gegužės mėnesio.

Liūdniausių dienų Ramovė sulaukė per antrąją sovietinę okupaciją. Čia buvo įkurdinta karo ligoninė, kur tiesiai iš fronto buvo vežami sužeistieji. Buvo išgrobstyta viskas, ką buvo galima išgrobstyti, patalpos apleistos ar vandališkai perstatytos. Mažiau nukentėjo Prezidento menė, nes te sovietiniai generolai naktimis lošdavo kortomis. Ramovėje vykdavo revoliucinių švenčių ir metinių minėjimai, buvo rengiami prastos reputacijos šokiai.

Naujam gyvenimui Ramovė prisikėlė gimus Sąjūdžiui. 1988.11. 23 buvo įkurta Karininkų iniciatyvinė Ramovės atgavimo grupė, tačiau tik 1992.06.18, panaudojus ginkluoto pobūdžio spaudimą, Ramovę perėmė Lietuvos kariškiai. Pirmuoju komendantu buvo paskirtas kpt. Arnas Taujanskas. 1995.11.11 buvo vėl, kaip ir pirmosios nepriklausomybės metais, išrinkta seniūnų taryba, o jos pirmininku - kpt. Gediminas Reutas. Tačiau Ramovės materialinė ir finansinė būklė buvo tragiška, kol jos rūmai nebuvo perduoti į Lietuvos kariuomenės balansą. 2001.05.15 kariuomenės vado įsakymu Kauno įgulos karininkų ramovės viršininku paskirtas kpt. Gediminas Reutas. Nuo 2010.06.23 Kauno įgulos karininkų ramovės viršininku paskirtas mjr. Donatas Mazurkevičius.

Tuoj pat pradėta pastato restauracija - uždengtas stogas, atkurtas, griežtai prižiūrint paminklosaugos institucijoms, didžiosios, reprezentacinės salės interjeras, Vytauto Didžiojo menėje restauruotos freskos istorine tematika, kurios buvo užteptos grindų dažais (!)... Mažojoje salėje vėl pakabinti didelėmis specialistų pastangomis restauruoti didžiųjų Lietuvos kunigaikščių portretai (dail. P. Kalpokas), kurių jau nebesitikėta rasti, atstatytos pažeistos architektūrinės erdvės trečiajame pastato aukšte, kas leido ten įkurdinti nedidelę ir jaukią meno galeriją. Vėl veikia techninio paveldo paminklas - liftas, gal seniausias Kaune, atstatyta suniokota šildymo sistema, paradinio įėjimo turniketas, pradėti kiemo erdvių tvarkymo darbai. Be abejo, darbai dar nebaigti - laukia savo eilės šaudykla, sporto salė rūsyje, tačiau drąsiai galima teigti - Ramovės materialinė bazė yra paruošta atstatyti jos buvusią svarbą ir šlovę.             

Naujaisiais laikais Ramovė ir jos žmonės stengiasi šias tradicijas tęsti, tik jau naujais pagrindais, atsakydami į laikmečio iššūkius.

Kauno įgulos karininkų ramovė bei jos kolektyvas dės visas pastangas dirbti ir kurti „vardan tos Lietuvos", kad naujoji Lietuva ir jos jaunoji karininkija būtų verta savo tūkstantmetės istorijos.