Lietuvos kariuomenė
 
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

Juozas Vitkus

Karo inžinierius pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis
(1901 - 1946)
 

 

Pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių apskrityje, Tirkšlių valsčiuje, Ketūnų kaime, ūkininko šeimoje.

1906-1907 metais, gyvendamas Anglijoje pramoko anglų kalbos.      

1909-1913 metais mokėsi Tirkšlių pradžios mokykloje, kur visi dalykai buvo dėstomi rusų kalba. 1913 m. rudenį, pasimokęs vokiečių kalbos, įstojo į Mažeikių prekybos mokyklą. Čia taip pat mokėsi rusų,  vokiečių ir prancūzų kalbų. Baigė dvi klases.

Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915-1918 m. užsidarius mokykloms, mokėsi savarankiškai ir mokė aplinkinių ūkininkų vaikus. Tuo metu išmoko skaityti natas ir groti smuiku.

Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę ir ėmus organizuoti vietinę savivaldą, 1918 m. pabaigoje pradėjo dirbti Tirkšlių savivaldybėje raštininku sekretoriumi.

1919 m. įstojo į Telšių gimnazijos ketvirtą klasę. Per vasarą išmoko penktos klasės kursą ir 1920 m. rudenį išlaikė egzaminus į šeštą klasę. Mokydamasis gimnazijoje dalyvavo ateitininkų veikloje, domėjosi Lietuvos politine padėtimi.

1920 m. lapkritį, su būriu bendraklasių, savanoriu  įstojo į Karo mokyklą Kaune. Lapkričio 15 d. buvo paskirtas I-osios kuopos 3-iojo būrio kariūnu. Nuo tada Juozo Vitkaus gyvenimas siejosi su kariuomene.     

 

Karo mokyklos kursantas, junkeris 1921 m. kovo 4 d.

   
Baigęs Karo mokyklos IV laidą, 1921 m. gruodžio 18 d. jaunesnysis leitenantas Juozas Vitkus paskirtas į veikiančios Lietuvos kariuomenės 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, Nepriklausomybės kovose gynusį Širvintų-Giedraičių ruožą.

Pagal to meto Krašto apsaugos ministerijos nustatytą tvarką karininkai, turintys Karo mokyklos baigimo pažymėjimus, bet prieš tai nebaigę gimnazijos kurso, privalėjo baigti gimnaziją ir išlaikyti papildomą lietuvių kalbos egzaminą. Mokytis privalėjo po tarnybos, o egzaminus laikyti per atostogas. 1922 m. spalio 28 d. Telšių gimnazijoje Vitkus eksternu išlaikė šeštos klasės egzaminus.

Lietuvos kariuomenės vadovybė matė, kad paskubomis apmokytus karininkus reikia mokyti papildomai, todėl Juozas Vitkus buvo komandiruotas į Kauną ir 1924-1926 metais mokėsi Aukštųjų karo technikos kursų statybos skyriuje. Baigiant dvimečius kursus gavo vyresniojo leitenanto laipsnį.

1927 m. birželio 5 d. vedė pradinių klasių mokytoją Genovaitę Grybauskaitę, palaikiusią jį visuose gyvenimo darbuose ir sumanymuose. Buvo ištikimas, jautrus sutuoktinis ir pareigingas tėvas. Su žmona Genovaite susilaukė šešių sūnų ir dukters. Abu Vitkai gyveno mylėdami ir gerbdami vienas kitą, gerbdami tikėjimą. Genovaitė Vitkienė nepriekaištavo vyrui dėl jo pogrindinės veiklos vokiečių ir sovietų okupacijos metais, jam pritarė ir palaikė, didžiavosi juo.

 

Poilsio akimirkos su šeima Vilniuje, Vingio parke 1942 rn. vasarą

   

1928 m. vasario 15 d. Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų jubiliejaus proga apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

1929-1934 m. gavęs Vyriausiojo štabo spaudos ir švietimo skyriaus stipendiją studijavo Briuselio aukštosios karo mokyklos inžinerijos skyriuje - Ecole Militaire section du Genie (Belgijos Karalystė). Divizijos vadas, rekomenduodamas vyresnįjį karininką Juozą Vitkų kandidatu mokytis užsienyje, apibūdino jį kaip „<...>gabų, turintį organizacinių gebėjimų, vidutinio griežtumo karininką, aukštos moralės, darantį teigiamą įtaką pavaldiniams. Gerų būdo savybių: energingas, nors lėto būdo, bet tvirtos valios, darbštus, nuoseklus, iniciatyvus, taktiškas ir gerai išsiauklėjęs" (Vytautas Vitkus. „Pulkininkas Kazimieraitis". Vilnius, 2001).

 

  

Briuselio karo vadovybės karo inžinerijos mokykloje

   

Bestudijuojant Vitkui buvo suteiktas kapitono laipsnis.

Mokėsi Juozas Vitkus stropiai, „kad išvengus gėdos ne tik Lietuvai, bet ir sau asmeniškai" (Vytauto Vitkaus archyvas). Baigiamuosius egzaminus išlaikė antras, pirmąją vietą egzaminų komisija pripažino Belgijos Karalystės kronprincui Albertui. Ecole Militaire Commandement išduotame pažymėjime įrašyta: „labai darbštus ir labai sąžiningas, tinka visų ginklų rūšių techninėms tarnyboms, sugeba imtis kiekvieno specialaus mokslo" (Vytauto Vitkaus archyvas).  Baigęs įgijo karo inžinieriaus kariuomenėje ir civilio inžinieriaus civilinėje tarnyboje specialybę.

Grįžęs į Lietuvą toliau tarnavo Pionierių batalione technikos skyriaus viršininku - bataliono vado pavaduotoju. Batalione tarnavę eiliniai kareiviai kapitoną Juozą Vitkų prisiminė kaip griežtą, bet teisingą karininką, - be reikalo kareivių nebausdavusį. Šie jį vadindavę Tėvu.

 

1936 m. vasario 16 d. Respublikos Prezidento aktu už nuopelnus Lietuvai I Inžinerijos bataliono majoras Juozas Vitkus apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino Garbės ženklu (Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu).

Eidamas I Inžinerijos bataliono technikos skyriaus viršininko pareigas nuo 1937 m. lapkričio buvo įpareigotas dėstyti Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo mokykloje karo pionierių ir sprogstamųjų medžiagų kursus. Numatyta darbo apimtis - 355 valandos per mokslo metus. Šaulių sąjungos kvietimu Juozas Vitkus skaitė paskaitas apie priešlėktuvinę gynybą ir slėptuvių rengimą. Karininkas honoraro neėmė, atsisakė palikdamas sąjungos reikalams.

1938 m. birželio 24 d. Respublikos Prezidento vardu už nuopelnus Lietuvai ir Šaulių sąjungai  Krašto apsaugos ministras majorą Juozą Vitkų  apdovanojo  Šaulių žvaigžde.

1938-ųjų metų pabaigoje, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, tapo etatiniu Karo mokyklos lektoriumi - dėstė karo inžineriją. Dirbdamas pedagoginį darbą, Vitkus pradėjo aktyviai bendradarbiauti karo spaudoje. Jo straipsniai karo inžinerijos tematika buvo publikuojami „Kardo", „Kario", „Trimito" žurnaluose. Vitkus buvo „Mūsų žinyno" redakcijos nariu. Kartu su kitais buvo jubiliejinio leidinio „Karo technikos dalių dvidešimtmetis: 1919-1939" redakcinės komisijos nariu (išleistas 1940 m.).

Nuo 1940 m. birželio mėn. sovietai perėmė vadovavimą Lietuvos kariuomenei. Iki 1940 m. rudens pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus dirbo Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokykloje Kaune, vėliau buvo perkeltas į Vilnių. Rugsėjį iš Kauno į Vilnių perkelta Karo mokykla buvo panaikinta, jos vietoje įsteigta sovietinė Vilniaus pėstininkų karo mokykla, kurioje daugumą sudarė atvykėliai iš Rusijos. Kariškiai prieš savo valią atsidūrė okupacinėje armijoje. Vitkus gavo sovietinę karinę uniformą ir sovietinį papulkininkio laipsnį. Šį laikotarpį skaudžiai išgyveno, jautė moralinę prievartą, bet privalėjo laikytis karinės drausmės.

Karo pradžioje Juozas Vitkus pasitraukė iš Raudonosios armijos. Sugrįžęs į Kauną ir aplankęs šeimą, jis susisiekė su Lietuvos Laikinąja Vyriausybe, apsivilko senąją lietuvišką uniformą ir aktyviai prisidėjo prie tų, kurie siekė atkurti Lietuvos kariuomenę.

Vokiečių okupacijos metais Vilniuje dirbo civiliu inžinieriumi, rūpinosi namų apsauga ir remontu.  Vitkaus alga buvo juokingai maža: jos užtekdavo tik pagal korteles gaunamam maistui nusipirkti.

1942-1944 m. pogrindinėje Karo mokykloje Vilniuje Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) nariams pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus dėstė karo inžinerijos disciplinas.

1942 m. gegužę Kaune lietuvių katalikiškasis jaunimas būrėsi į Lietuvių frontą (LF), aktyviausią antinacinės veiklos grandį. Ši organizacija rengėsi ginkluotai kovai už Lietuvos Nepriklausomybę ir sukūrė karinį skyrių „Kęstutis". Aktyviu Lietuvių fronto Vilniaus „Kęstučio" štabo nariu, vėliau ir vadovu buvo pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus. 

Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, įsigalėjus fiziniam ir dvasiniam tautos genocidui,  Juozas Vitkus, atsidūrė kelių galimybių sandūroj: laisvės ir pasiaukojimo kovos vardan Lietuvos, pasitraukti į Vakarus arba žingsnis atgal - melo ir kompromiso keliu. Buvusio karininko niekas nenorėjo priimti į darbą nei Kaune nei Vilniuje. Šeima skurdo. Vasaros uždarbį - du pūdus grūdų - sumalė gruodžio pradžioje ir baigė valgyti. Pinigų neturėjo. Sovietinis saugumas nuolat domėjosi jo šeima.  Vitkus pasitraukė į Dzūkiją ir įsidarbino Kabelių girininkijoje buhalteriu.

Algio Rupainio sudarytoje Partizanų karo kronikoje nurodoma, kad 1945 m. balandžio 4 d. Varėnos vals., Kabelių kaime, partizanų vadas A. Valentukevičius-Bijūnas pakvietė pulkininką leitenantą J. Vitkų-Kazimieraitį vadovauti partizanams. (Algis Rupainis. Partizanų karo kronika)

1945 m. gegužės mėn., dar gyvendamas legaliai, Juozas Vitkus įkūrė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė pirmuosius direktyvinius dokumentus. Į miškus pasitraukė 1945 m. birželį.

1945 gegužės 6 (7) d. J. Vitkaus-Kazimieraičio pasiūlymu, dalyvaujant L. Švalkui-Šernui, A. Valentukevičiui-Bijūnui ir kitiems asmenims, nutarta suvienyti Dzūkijos partizanus į Dzūkų grupę su štabu Alytaus aps., Marcinkonių valsčiuje; grupės vadu paskirtas pulkininkas leitenantas J. Vitkus. (Algis Rupainis. Partizanų karo kronika).

1945 m. gegužės 7 d. išleidžiamas Lietuvos partizanų Dzūkų grupės vado  Kazimieraičio įsakymas Nr. 1, 11. Dėl partizanų kovų istorijos rašymo: kuopų ir batalionų vadai rašo operacijų ir kovos veiksmų dienoraštį, kad paliktų teisingą kovų dėl laisvės vaizdą. Kaip medžiagą istorijai ir pagelbėti vėliau surasti tuos tyliuosius, mažai kam žinomus didvyrius, kuriuos tauta turėtų pagerbti. Gegužės 15 d. parengė Laikinąjį partizanų drausmės statutą ir Priesaikos tekstą: „Matydamas pavergtą ir kraujuose paplūdusią Tėvynę Lietuvą, prisiekiu prieš visagalį Dievą, kad žodžiu, darbu ir ginklu padėsiu Tėvynei, lengvinsiu jos kančias, vaduosiu ją iš vergijos nesigailėdamas nei savo turto nei sveikatos, nei gyvybės, jei to pareikalaus Tėvynės laisvė!" pagal kurį gegužės 21 d. prisiekė pirmieji 12 partizanų. (Dzūkų grupės štabo veiklos dienoraštis //Laisvės kovų archyvas. T.9. Kaunas, 1993)

Kazimieraitis daug ir intensyviai dirbo. Labai atsakingai priėmė jam patikėtas pareigas, dažnai sielojosi, kad trūksta platesnio akiračio žmonių. Gavęs žinių apie kai kurių partizanų savivalę, birželio 4 d. išleido įsakymą Nr. 3, kuriuo įpareigojo batalionų vadus skubiai suvienyti dar likusius pavienius „žaliukų" būrius, prasižengusius griežtai sudrausminti, prisaikdinti ir „priversti dirbti Lietuvai išvaduoti naudingą darbą", atsisakius paklusti, panaudoti jėgą ir atiduoti partizanų lauko teismui, kaip Lietuvai ypatingai žalingą elementą, kuris , <...> gali pasidaryti savo brolių, dirbančių tėvynės labui pavojingą darbą, išdavikais". (Dzūkų grupės štabo veiklos dienoraštis//Laisvės kovų archyvas) Buvęs partizanas Antanas Suraučius-Tauras  (Suraučius A.-Tauras. Žaliojoje rikiuotėj: 1945 metų kovas-spalis//Laisvės kovų archyvas. T.17. Kaunas, 1996) prisiminimuose apie Kazimieraitį pasakojo: „Vos persimetėme keliais sakiniais, o jau supratau - nepaprastas tai žmogus. Didelį įspūdį jis man padarė: aukštas Lietuvos karininkas, inžinierius, baigęs užsieniuose generalinio štabo akademijas, gausios šeimos tėvas, kilimo žemaitis. Keista, bet charakterio buvo švelnaus, taikaus. Gražu žiūrėti, kaip auklėjo partizanus, atkalbinėjo vyrus nuo žiaurumų, kurių, sakė, mūsų mažai tautai nereikia. Kaip dabar prisimenu - verkdavo kiekvieno žuvusio partizano".

1945 m. vasarą  Dzūkų grupės vadas J. Vitkus-Kazimieraitis kūrė organizacines struktūras: rinktines, batalionus, būrius; veikimo plotas - Alytaus apskritis, iš dalies Lazdijų ir Trakų apskritys (Algis Rupainis. Partizanų karo kronika). Prijungė prie Dzūkų grupės Merkinės batalioną, suformavo Merkio rinktinę. Parengė svarbius partizanų judėjimo dokumentus, Karo lauko teismo ir Partizanų apdovanojimo nuostatus, be to, pats rašė Dzūkų grupės štabo dienoraštį, kuriame tiksliai fiksavo visus reikšmingesnius įvykius.

Daug keliavo po partizanų junginius, atkūrė ryšius su LLA vadais Vilniuje ir Žemaitijoje.

Juozo Vitkaus-Kazimieraičio iniciatyva 1945 m. buvo pradėtas leisti „Laisvės varpo" laikraštis.

1946 m. pavasarį suaktyvėjus ryšiams, Kazimieraitis atnaujino pastangas suvienyti Dzūkijos partizanų vienetus. Balandžio 9 d. Alytaus aps., Seirijų valsčiuje, prie Ricielių kaimo, susitikęs su Tauro apygardos vadu Zigmu Drunga suformavo vieningą partizanų sritį - Pietų Lietuvos partizanų štabą. J. Vitkus-Kazimieraitis buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų (PLP) srities vadu. PLP štabo pagrindinis tikslas - sudaryti Vyriausiąjį Lietuvos partizanų štabą; numatyta Dzūkų rinktinę įjungti į „Tauro" ir „A" apygardas. (Algis Rupainis. Partizanų karo kronika ).

Kazimieraitis turėjo didžiulę įtaką partizanams, nes buvo išsižadėjęs asmeninės gerovės, be galo atsidavęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, sąžiningas, teisingas, kantrus ir karštai tikintis žmogus. Aplinkiniai jį gerbė už kuklumą ir draugiškumą. Tačiau, kaip ir daugelio kitų, jo likimas buvo tragiškas. 1946 m. vasarą sovietinis saugumas sužinojo galimą Pietų Lietuvos partizanų štabo buvimo vietą ir pradėjo didelio masto paieškas. Liepos 2 d. Vitkus Žaliamiškyje, netoli Liškiavos (Lazdijų aps.), susidūrė su NKVD kariuomene ir buvo sunkiai sužeistas. Čekistų vežamas į Leipalingį po kelių valandų mirė. Jo kūnas buvo numestas turgaus aikštėje. Kur palaidotas - iki šiol nežinoma, nors spėjama, kad užkastas įgulos štabo kieme.

Kaip savo prisiminimuose (Ramanauskas A.-Vanagas. „Daugel krito sūnų...Partizanų gretose". Vilnius, 1999) rašė kitas žymus partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas „Kazimieraičio asmenyje sąjūdis neteko vieno iš aukščiausiųjų vadų, iki kraštutinumo atsidavusio savo Tėvynei. <...> Keliaudamas po dalinius, aš visuomet partizanams kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos laisvinimo kovai; karininką, kuris iki paskutinio atodūsio ištesėjo duotąją priesaiką; kovotojo, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizanų idealu".

1947 m. rugsėjo 25 d. Dainavos apygardos vadų sąskrydyje pulkininko leitenanto Juozo Vitkaus-Kazimieraičio suformuota Merkio rinktinė buvo pavadinta Partizano Kazimieraičio vardu.

Stalinistinė valdžia, keršydama karininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio  šeimai, jo našlę Genovaitę Vitkienę su šešiais vaikais 1948 m. gegužės 22 d. ištrėmė į Irkutsko sritį (Rusija). Į Lietuvą jie grįžo tik 1958  metais.

1949 m. vasario 16 d. Juozui Vitkui suteiktas Laisvės Kovotojo Karžygio vardas, kartu jis apdovanotas I laipsnio Laisvės Kovų kryžiumi (su kardais).

Atgavus Lietuvos Nepriklausomybę, 1997 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Juozas Vitkus-Kazimieraitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus I-ojo laipsnio ordinu, 1998 m. sausio 26 d. dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis.

1999 m. Krašto apsaugos ministro įsakymu Juozo Vitkaus vardas suteiktas Inžinerijos batalionui, dislokuotam Kaune, Kareivinių g. 9.

Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vardu pavadintos gatvės Vilniuje ir Kaune.

2013 m. rugsėjo 1 d. Mažeikių r. savivaldybės Tarybos sprendimu Nr. T1-371 Tirkšlių vidurinė
pertvarkyta ir pavadinta Tirkšlių Juozo Vitkaus-Kazimieraičio pagrindine mokykla. 

Visą gyvenimą gyvenęs tyra širdimi, klausydamas proto balso, partizanų vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis paliko priesaką: „Visiems mums svarbu žinoti visiškai teisingą padėtį, nes tik tada galima padaryti teisingi sprendimai, kaip mes turime pasiruošti ateities kovoms, kaip mes geriau galėtume tiek patys save, tiek savo šeimas apsaugoti nuo galimų bolševikinių banditų siautėjimų. Išvada - mes turime visiškai ramiai priimti visus laikinus nepasisekimus ar nusivylimus, kurie turi mums dar labiau įkvėpti lietuviško užsispyrimo mūsų šventoje kovoje, pasitikint Apvaizdos gailestingumu ir teisingumu". (Vytauto Vitkaus archyvas)

 
 
Atgal
 

 

 
 

 
 
 
 

 
 
 
 
 
 
Informacija atnaujinta 2013-11-25
Sprendimas: Fresh Media