Lietuvos kariuomenė
 
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

Divizijos generolas kunigaikštis Romualdas Giedraitis

Romualdas Giedraitis

Romualdas Tadas Giedraitis gimė 1750 m. vasario 7 d. tuometiniame Breslaujos paviete, Drūkščių apylinkėje, Babtine. Sena ir garbinga Giedraičio giminė, turinti Hipocentauro herbą, kilusi iš pačių lietuviškiausių didikų sakų. Pirmą kartą Giedraičių vardas paminėtas 1399 m. vokiečių metraštininko Hermano Vartbergo kronikoje, aprašyme apie tai, kaip didysis kunigaikštis Vytautas sprendė ginčą tarp kunigaikščių Giedraičių ir Vilniaus vyskupo.

 

Bernatavo seniūno Juozapo Giedraičio ir Rožės Kelpšaitės sūnus Romualdas Tadas savo karinę karjerą pradėjo 1765 m., tarnaudamas kadetu LDK didžiosios buožės 2-ajame regimente. 1769 m. Baro konfederacijos, vadovaujamos LDK didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Oginskio, metu dalyvavo kautynėse prieš Rusijos įtakos šalininkus Lietuvoje. 1771 m.
kunigaikščiui Romualdui Tadui Giedraičiui suteiktas majoro laipsnis. Nuo pat jaunystės jis pasižymėjo įgimtu narsumu. 1771 m. rugsėjo 23 d. mūšyje prie Stalovičių mjr. Giedraitis buvo net aštuonis kartus sužeistas. Po ilgai trukusio gydymo, kunigaikštis paskirtas I tautines kavalerijos brigados (vadinamosios Kauno husarų) vicekomendantu. Neliko abejingas ir šalies ekonominiam bei politiniam gyvenimui. 1784 m. R. Gieraitis buvo vienas iš Gardino seimo Lietuvos parlamentarų. 1792 m. aktyviai dalyvavo kare su Rusija. Karo metu jam buvo suteiktas generolo majoro laipsnis. Kada tuometinis Lietuvos Lenkijos valdovas S. A. Poniatovskis stojo prorusiškos Torgovicos konfederacijos šalininkų pusėn, R. Giedraitis protestuodamas parašė raportą, prašydamas išleisti jį į atsargą. Vis dėlto kunigaikštis negalėjo ilgai likti politinių įvykių nuošalėje ir, būdamas neabejingas Tėvynės likimui, jau nuo 1793 m. ak­tyviai įsitraukė į sukilimo prieš Rusijos įsigalėjimą. Romualdas Giedraitis tapo vienu iš Kauno pavieto konspiracinės sukilimo grupės vadovų. Šiai grupei dar priklausė Vitebsko vaivados Karolio Prozoro sūnus Antanas ir Ignotas Prozorai, Šiaulių pavieto chorunžas (vėliavininkas) Kajetonas Nagurskis, buvęs karinis Kauno pavieto komisaras Jurgis Zabiela, I tautinės kavalerijos brigados vadovas Mikalojus Sulistrovskis, tos pačios brigados vicebrigadininkas Juozapas Vavževskis, 6-ojo regimento šefas Ksaveras Niesiolovskis bei Kauno pavieto teismo teisėjas Petras Zaviša.

 

1794 m. balandžio mėnesį Vyriausioji sukilimo rengimo Lietuvoje vadovybė Vilniuje pavedė kunigaikščiui Romualdui Giedraičiui vykti į Šiaulius, kur tuo metu stovėjo LDK kariuomenės daliniai, kurių vadovybė bei karininkai buvo apimti sukilimo idėjos, ir tenai paskelbti Lietuvos kariuomenės sukilimo aktą. Kartu su Romualdu Giedraičiu į Šiaulius nuvyko Ksaveras Niesiolovskis, Antanas Prozoras bei Petras Zaviša. Kelionė nebuvo lengva. Pakeliui knibždėjo rusų statytiniui etmonui Simonui Kosakovskiui bei rusų karinei vadovybei lojalūs slaptųjų tarnybų agentai, turintys įsakymą pradėti suiminėti etmonui nepatikimus asmenis. Tačiau R. Giedraičio grupė veikė labai apdairiai ir balandžio 15 d. sėkmingai pasiekė Šiaulius. Ten per paskutinę naktį teko įtikinti prisijungti prie sukilimo keletą karininkų, kai kam teko ir pagrasinti. Kitą dieną į Šiaulių pavieto Žemės teismo sesiją, specialiai suplanuotą balandžio 16 d., rinkosi vietiniai bajorai. Šios sesijos metu ir buvo paskelbtas LDK sukilimo aktas. Vienas pirmųjų šį aktą pasirašė kunigaikštis Romualdas Giedraitis. Baigiantis tai pačiai dienai, prisiekęs sukilėliams ir gavęs nauja užduotį -žygiuoti per Šėtą, Jonavą, Žiežmarius į Lietuvos sostinę ir čia naktį iš balandžio 22 d. į 23 d. atakuoti ir užimti tuo metu Vilniaus priemiestyje, vadinamojoje Pohuliankoje, įsikūrusi rusų įgulos artilerijos parką, kunigaikštis 22 val. 30 min. iš Šiaulių išskubėjo Vilniaus kryptimi. Jis vadovavo nedideliam karių būriui, kurio pagrindą sudarė dalis I tautinės kavalerijos brigados husarų.


Žygio metu teko susikauti su rusus palaikančiais, etmonui S. Kosakovskiui ištikimais daliniais ties Šėta, Žeimiais, Jonava. Įveikę priešininkus, sukilėliai papildydavo savo ginkluotės ir amunicijos atsargas. Daugeliu atvejų į sukilėlių pusę pereidavo visa miestelio įgula. Žygiuodami Vilniaus kryptimi, kunigaikščio R. Giedraičio pasiųsti, žvalgų patruliai atliko keletą sėkmingų operacijų ir pakeliui suėmėdaug rusų šalininkų bei svarbių sukilimo priešininkų, tarp jų - etmono Simono Kosakovskio brolį Infliantų kaštelioną Antaną Kosakovskį, prorusiškos Targovicos konfederacijos Kauno pavieto maršalką Antaną Blinstrubą, 3-iojo regimento šefą LDK lauko raštininką Mykolą Kosakovskį. Nedaug trūko, kad sukilėliams būtų pakliuvęs pats etmonas, kuriam teko sprukti vienmarškiniam užšokus ant žirgo.

 

Balandžio 21 d. kunigaikščio R. Giedraičio būrys pasiekė Žiežmarius. Čia prie sukilėlių prisijungė 4-ojo pėstininkų regimento šefas Jonas Jokūbas Meienas su šešiomis kompanijomis - 500 karių ir dviem 3-jų colių patrankomis. Dar išvakarėse, Jonavoje R. Giedraičiui pavyko iš priešininko atimti keletą senų, tačiau dar tinkamų naudoti patrankų.
Iš Šiaulių R. Giedraitis išžygiavo teturėdamas vos 200 karių, o jau ties Vieviu jo būrį sudarė per 1300 pėstininkų bei 200 raitelių. Taip pat pavyko žymiai papildyti amunicijos atsargas. Tačiau, gausėjant sukilėlių kariuomenei, žygio tempas gerokai sulėtėjo ir pasiekti Vilnių bei numatytą dieną smogti rusų artilerijos parkui kunigaikščiui nepavyko. Iš dalies tai nulėmė ir nenumatyti susidūrimai su priešininku. Būtent taip atsitiko balandžio 22 d. Vievyje, kai sukilėlių daliniui teko stoti į mūšį su Narvos muškietininkų pulko, vadovaujamo mjr. Rautenstemo, kariais. Šiose atkakliose kautynėse sukilėliai sunaikino visą, kuopą karių: 50 buvo užmušta, 80 pateko į nelaisvę, tarp jų - trys karininkai. Be to, priešas neteko vieno pabūklo ir vėliavos. Rusai nuo visiškosutriuškinimo išsigelbėjo tik skubiai besitraukdami Trakų kryptimi.

 

Kuomet Lietuvos sostinėje naktį iš balandžio 22 d. į 23 d. įvyko sukilimas, Romualdo Giedraičio dalinys stovėjo vienos paros žygio atstumu iki Vilniaus. Sužinojęs, kad visai arti yra besitraukiantys iš Vilniaus į Gardiną kpt. N. Tučkovo bei mjr. Rautenstemo vadovaujami rusų daliniai (iš viso 1730 karių, tarp jų 100 kavaleristų ir 18 patrankų), kunigaikštis su savo sukilėliais puolė persekioti priešą. Vydamasis rusus, per dvi dienas turėjo keturis susidūrimus, per kuriuos priešininkui buvo padaryta nemažai nuostolių. Ir tik balandžio 27 d., rusams palikus Varėną ir patraukus Merkinės kryptimi, generolo R. Giedraičio daliniai nutraukė persekiojimą ir pasuko į Vilnių, čia buvo su džiaugsmu sutikti išsivadavusios sostinės gyventojų.


1794 m. gegužės 31 d. LDK sukilėlių Vyriausioji Tautinė Taryba paskelbė plk. Jokūbą Jasinskį vyriausiuoju lietuvių tautos ginkluotųjų pajėgų vadu. Vienu iš trijų vado pavaduotojų tapo R. Giedraitis. Jam teko palaikyti nuolatinį ryšį tarp sukilėlių kariuomenės bei Lietuvos Vyriausiosios Tautinės Tarybos. Birželio 20 d. vyriausiasis sukilimo vadas gen. Tadas Kosciuška paskyrė R. Giedraitį kartu su gen. Tomu Varžeckiu organizuoti Žemaičių diviziją. Kunigaikštis turėjo vadovauti dešiniajam šios divizijos sparnui. Sėkmingų šios divizijos veiksmų dėka, sukilėliams pavyko priartėti prie Daugpilio, o birželio 25 d. - užimti Liepoją. Ši drąsi sukilėlių iniciatyva buvo viena sėkmingiausių per visą sukilimo laikotarpį. Sėkmingai panaudodamas artileriją, R. Giedraitis dalyvavo mūšiuose: liepos 31 d. ties Pušalotu, liepos 28 d. ties Vaškais, o ypač šaunią pergalę iškovojo liepos 29 d. ties Saločiais (Pasvalio raj.), kur rusai neteko dviejų amunicijos vežimų, kelių patrankų bei daugelio karių. Už šias operacijas T. Kosciuška apdovanojo kunigaikštį R. Giedraitį vardine dovana - auksine apyranke „Tėvynė savo gynėjui" ir suteikė teisę formuoti naują karinį vienetą, kuriam buvo numatytas „Saločių" pulko pavadinimas.


Sukilimui malšinti į Lietuvą atsiųstos didelės Rusijos kariuomenes pajėgos. Sukilėliams vis sunkiau sekėsi priešintis. Vilnius, atkakliai ginamas sukilėlių, atmušė kelis įnirtingus rusų antpuolius, tačiau daugiau neįstengė atsispirti ir 1794 m. rugpjūčio 12 d. sostinę užėmė rusų kariuomenė. Tai buvo skaudus smūgis Lietuvos sukilėliams. Teko skubiai atšaukti iš Žemaitijos ir Kuršo vadinamąją „Žemaitijos" diviziją, kuriai sėkmingai vadovavo generolai T. Vavžeckis ir R. Giedraitis. Kėlė baimę tai, kad šie daliniai nepakliūtų į visu frontu puolančios rusų armijos apsuptį. Ypač buvo gaila palikti Liepoją, kur sukilėliams pavyko surinkti 450 tūkst. zlotų laivo nuomai ir ginklams iš Danijos atgabenti. Šioms viltims žlugus, generolo R. Giedraičio divizija pamažu traukėsi per Joniškį, Meškuičius, Šiaulius Kauno kryptimi. Kauną tuo metu gynė generolo J. J. Meieno 500 vyrų įgula. Atvykęs su savo daliniais, kunigaikštis kartu su J. J. Meienu dengė miestą nuo rusų generolo L. Benigseno divizijos, sudarydamas galimybę T. Vavžeckio sukilėliams persikelti per Nemuną ties Veliuona. Ilgiau Kaune likti tapo rizikinga. Spaudžiami gausių rusų kariuomenės dalinių, lietuviai paliko miestą. Sukilėliams sėkmingai persikėlus Kaune per Nemuną, generolas rugsėjo 13 d. davė nurodymą artilerijos baterijai įsitvirtinti kairiajame Nemuno krante, Aleksoto aukštumose.


Užėmę patogią strateginę poziciją, R. Giedraičio vadovaujami sukilėliai ėmė įnirtingai apšaudyti rusų kariuomenės pozicijas, esančias Kauno prieigose. Netikėta artilerijos ugnis priešą stipriai sutrikdė. Šių, itin sėkmingų veiksmų dėka, sukilėliai, remiami kelių patrankų, perėjo tiltą ir netgi mėgino šturmu užimti miestą. Deja, generolas L. Benigsenas jau buvo spėjęs sutraukti prie Kauno daug kariuomenės ir gen. R. Giedraičio vadovaujami sukilėliai turėjo pasitraukti.


Rugsėjo mėnesį visus Lietuvos sukilėlių dalinius pasiekė vyriausiojo sukilimo vado gen. T. Kosciuškos įsakymas susirinkti Gardine ir ten pergrupuoti savo jėgas. Taip pat rugsėjį kunigaikštį R. Giedraitį pasiekė vyriausiojo vado pasirašytas įsakymas dėl generolo leitenanto laipsnio suteikimo bei šio laipsnio patentas. Greičiausiai tai įvyko Gardine, kur slapta rugsėjo 29 d. persirengęs adjutantu atvyko Tadas Kosciuška. Čia galutinai suformuota generolo leitenanto Romualdo Giedraičio divizija (žr. lentelę).

 

Kunigaikščio generolo leitenanto Romualdo Giedraičio divizija 
Artilerijos korpusas

 

1 pėstininkų  regimentas

656 kariai 

2 pėstininkų  regimentas 

329  kariai

6 pėstininkų regimento I batalionas 

416  karių

9 pėstininkų  regimentas 

361 karys

Ukmergės  dalgininkų bat., Daukšos vadovaujamas Iždo vėliavos  dalinys

289  kariai

Pėstieji ir  raitieji šauliai

  

Iš viso  pėstininkų 

3468  kariai

Kavalerija

 

I tautinės  kavalerijos brigada 

415  karių

III tautinės  kavalerijos brigada

209  kariai 

2-asis Žemaitijos  kunigaikštystes pulkas

176  kariai

Divizijos šefo  pulkas

311  karių

Iš viso  kavalerijos

1111  karių

Iš viso R.  Giedraičio divizijoje

4579  kariai 

 

 


 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Generolas Romualdas Giedraitis garbingai įvykdė jam pavestą užduotį, tai yra sumaniai manevruodamas išvedė savo diviziją iš apsupties į Lenkijos teritoriją, kur buvo numatoma tęsti tolesnį pasipriešinimą. Tuo tarpu sukilėlių padėtis vis blogėjo. Kai po pralaimėjimo ties Macejovicais spalio 10 d. į rusų nelaisvę pakliuvo sužeistas T. Kosciuška, vyriausiuoju sukilimo vadu buvo paskirtas geras R. Giedraičio draugas ir kraštietis Tomas Vavžeckis. Besiruošiant ginti Varšuvą, jos priemiestį Pragą, būtent pats T. Vavžeckis paskyrė R. Giedraičiui su savo divizija dengti kairįjį Vyslos krantą nuo Prūsijos kariuomenes atakų. Rusijos feldmaršalo A. Suvorovo vadovaujamai kariuomenei lapkričio 5 d. užėmus Varšuvą, generolo R. Giedraičio divizija kartu su lenkų daliniais norėjo per Galiciją, Moraviją, Čekiją ir Bavariją prasibrauti į revoliucinę Prancūziją, tačiau ilgos kelionės iš Lietuvos į Varšuvą išsekinta divizija stokojo maisto atsargų bei amunicijos,
buvo kamuojama ligų ir žaizdų. Kavalerijai ir artilerijai labai stigo žirgų ir arklių. Susidūrimai su lipančiu ant kulnų priešu palaužė divizijos moralinę ir karinę dvasią. Tolesnis pasipriešinimas pasidarė nebeįmanomas. Lapkričio 18 d.generolo R. Giedraičio divizija kartu su kitais lenkų ir lietuvių daliniais ties Radosičais sudėjo ginklus.

 

Po dviejų mėnesių nelaisvės, 1795 m. pradžioje kunigaikštis emigravo į Paryžių. Galutinai žlugus Abiejų Tautų Respublikai, į šį miestą pasitraukė ir kiti žymiausieji sukilimo Lietuvoje vadai: M. K. Oginskis, K. Prozoras, T. Vavžeckis. Tų pačių metų rudenį čia įkuriama slaptoji 5 asmenų -emigrantų organizacija, vadinamoji „Lenkijos Deputacija", kur Generolas R. Giedraitis ir K. Prozoras buvo atstovai Lietuvai. Ši organizacija turėjo tikslą sukelti Lenkijoje ir Lietuvoje naują ginkluotą sukilimą ir atkurti valstybę. Ir šios, ir kitų emigracijoje veikusių organizacijų narių nuomone, į kunigaikštį R. Giedraitį buvo žiūrimą kaip į būsimo sukilimo Lietuvoje vyriausiąjį vadą. 1796 m. „Deputacijos" pavedimu kunigaikštis slapta atvyksta į Žemaitiją ir tampa vienu iš būsimo sukilimo koordinatoriu. R. Giedraitis užmezgė ryšius su Vilniuje aktyviai tuo metu veikusiais broliais Faustinu ir Feliksu Ciecierskiais. Vis dėlto caro agentams pavyko išsiaiškinti sukilimo rengėjus - broliai Ciecierskiai atsidūrė kalėjime, o kunigaikščiui teko bėgti per Prūsiją ir Saksoniją į Paryžių.


Paryžiuje Romualdas Giedraitis suartėjo su Žozefina Beharne (Beauharnais) ir kitais Napoleonui Bonapartui artimais žmonėmis. Tarp lietuvių emigrantų vyravo nuomonė, kad šių žinomų žmonių įtaka gali padėti atkurti valstybę. Deja, šioms viltims išsipildyti nebuvo lemta: imperatorius Napoleonas neskubėjo atkurti nei Lenkijos, nei Lietuvos, todėl R. Giedraitis, kaip ir M. K. Oginskis, K. Prozoras, pasinaudojo 1801 m. kovo 25 d. Rusijos imperatoriaus Aleksandro I amnestija 1794 m. sukilimo dalyviams ir grįžo į Tėvynę.


1812 m. birželio 24 d. Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I Didžiajai Armijai įžengus į Lietuvą, prasidėjęs karas vėl sustiprino lietuvių viltis išsivaduoti iš Rusijos valdžios. Kunigaikštis R. Giedraitis buvo vienas pirmųjų Lietuvos didikų, kurie pasiūlė savo pagalbą Napoleonui. Imperatoriui pritarus, kunigaikštis ėmėsi aktyviai organizuoti Didžiosios Armijos sudėtyje kuriamą Lietuvos kariuomenę. Liepos mėnesį jis tapo šios kariuomenės generaliniu ginkluotės inspektoriumi ir Lietuvos Laikinosios vyriausybės Karinio komiteto pirmininku. Į šią Laikinąją vyriausybę, išnaudodami savo asmeninius ryšius bei įtaką, bandė prasibrauti kai kurie rusų valdžioje iki 1812 m. buvę pareigūnai. Lietuvos bajorija reiškė nepasitenkinimą tokiais paskyrimais.
Daugiau kaip dešimt Ukmergės apskrities pareigūnų, tarp jų - 2 paprefekčio padėjėjai, Pilies ir Žemės teismų teisėjai, žandarmerijos vadas ir kiti pasirašė raštą, kuriame buvo rašoma: „prisirišę prie praeities, pareigūnai visada ir labai gali būti kenkėjiški. Tegul į tai Lietuvos Laikinoji vyriausybė išklauso savo tėvynainių perspėjančio balso. Visa tai vardan Tėvynės interesų". Patys bajorai neišdrįso šio rašto įteikti Vyriausybei ir prašė tarpininkauti kunigaikščio R. Giedraičio, kaip turinčio gerą reputaciją, dorą vardą ir užimančio aukštas pareigas.


Prancūzijos kariuomenė Lietuvoje daugeliu atvejų jautėsi kaip užkariautoja. Kareiviai burdavosi į būrius, kurie plėšikaudami siautėjo ne tik kaimuose, plėšdami kas po ranka papuola, bet kartais niokodavo ir miestelius ar apskričių prefektūras. Kartą nuo tokio užpuolimo Šiaulių apskrities prefektūros pareigūnus išgelbėjo tuo metu Šiauliuose netikėtai pasirodęs su savo eskortu gen. R. Giedraitis, išvaikęs Prūsijos generolo H. Jorko korpuso 180 karių būrį, kurį plėšikauti vedė kapitonas Bačko.


Vėliau kunigaikštis Romualdas Giedraitis Prancūzijos kariuomenės 4-ojo korpuso, vadovaujamo Italijos vicekaraliaus Eugenijaus Boharne'o, sudėtyje dalyvavo daugelyje mūšių su Rusijos kariuomene, kol 1813 m. lapkričio 13 d. ties Sierakovu su savo sūnumi plk. Juozapu Steponu Giedraičiu pateko į nelaisvę. Sūnus taip pat buvo vertas savo tėvo: nuo 1808 m. kovėsi prancūzų legiono sudėtyje Ispanijoje, 1809 m. liepos 5 d. Vagramo kautynėse asmeniškai dalyvavo paimant į nelaisve kunigaikštį Auerspergą, 1812 m. Raseinių paviete bandė suformuoti kavalerijos pulką iš vietinių bajorų. Šiam sumanymui nepavykus, įstojo į M. Tiškevičiaus vadovaujamą 17-tąjį lietuvių ulonų, pulką ir jo sudėtyje kovėsi ties Tilžę, Karaliaučiumi ir Labguva. Tais pačiais metais J. S. Giedraitis tapo Vyriausiojo imperatoriaus štabo nariu.


Tėvo ir sūnaus likimai buvo panašūs. Romualdą caro administracija ištrėmė į Archangelską, o Juozapą Steponą išsiuntė prie Baltosios jūros. Tremtyje jie išbuvo iki 1815 m. amnestijos. Vėliau Giedraitis jaunesnysis atsisakė prisiekti ištikimybe Aleksandrui I ir emigravo į Prancūziją, kur vėl stojo į ką tik ištrūkusio iš Elbės salos Napoleono kariuomenės gretas, dalyvavo garsiajame Vaterlo mūšyje ir buvo sunkiai sužeistas. Pasveikęs sugrįžo į Tėvynę. Apdovanotas Austrijos Geležinio Kryžiaus ordinu, Prancūzijos „Garbes Legiono" karininko Kryžiumi, bei ordinu „Virtuti Militari". Atsisakęs prisiekti naujajam carui Nikolajui I, keletą mėnesių kalintas, o vėliau jam paskirta griežta policijos priežiūra. Prasidėjus Lietuvoje 1831 m. sukilimui, jo vadovybė ketino paskelbti J. S. Giedraitį vyriausiuoju Lietuvos sukilėlių vadu, tačiau nespėjo: caro įsakymu jis buvo ištremtas už Uralo. Ten po trejų metų paieškos jį surado ir savo įtakingų ryšių dėka išrūpino paleisti į laisvę brolis Konstantinas. Jaunesniajam Giedraičiui pavyko slapta pabėgti į Prancūziją. Čia jis ir nugyveno likusį savo gyvenimą.

 

Ilgą laiką už Lietuvos laisvę kovoję garsios giminės vyrai atgulė svetur. Kunigaikštis R. Giedraitis mirė Varšuvoje 1824 m. spalio 15 d. ir palaidotas Povonzkų kapinėse, o jo sūnus Juozapas Steponas mirė 1855 m. Prancūzijoje, Montmorency.

 

Parengta pagal žurnalo „KARDAS" 2005 m. Nr.2 straipsnį.



 

 

MPB „Geležinis Vilkas“ naujienos

2019-10-11 Karių priesaika
 

 

 
 

 
 
 
 

 
 
 
 
 
 
Informacija atnaujinta 2015-05-10
Sprendimas: Fresh Media