Karių savanorių tarnyba

 Norintiems veiklos netrūksta

Praeitų metų pabaiga ir šių metų pradžia mums 504 kuopos kariams savanoriams buvo pilna įvairių renginių . Jau beveik metai , kai mūsų kuopai ėmė vadovauti kpt. Boris Gembickij . Pats būdamas neitikėtinai veiklus , nuoseklus siekiant užsibrėžtų tikslų, į kuopos gyvenimą įnešė daug naujų idėjų ir veiklos . Jo paskatinti , nors šiais metais dar ir ne gausiai , bet jau dalyvavome Sausio 13-osios dienos aukoms atminti skirtame bėgime Vilniuje „Gyvybės ir Mirties keliu".Mums tai buvo puikus būdas išbandyti save , pasisemti puikios nuotaikos , pabendrauti .
Kuopos gretas papildė daug naujų jaunų karių . Džiaugiamės jų energingumu , noru dalyvauti tiek užsiėmimuose , tiek šventėse , tiek kitokiuose renginiuose . Vado iniciatyva mūsų kuopos kariai aplankė beveik visas Kupiškio raj. esančias vidurines ir pagrindines mokyklas, gimnazijos moksleivius, Kupiškio Verslo ir technologijos mokyklos studentus. Susitikimų metu klausytojus supažindinome su Lietuvos kariuomenės ginkluote, KASP veikla, savanorių karių kasdienybe ir šventėmis. Didžiausio susidomėjimo be abėjo sulaukė ginklų ekspozicija. Jų pakilnoti, pabandyti nusitaikyti veržėsi net ir pradinukai. Dažnas paklaustas, ar norėtų tapti kariu užtikrintai linksėjo galva, vyresni domėjosi priėmimo į mūsų kuopą reikalavimais ir galimybėmis. Manome, kad jau po poros metų sulauksime pirmųjų rezultatų. Kadangi savanorių skaičiumi kolkas nesame gausi kuopa, tikimės, kad mūsų gretas papildys ne viena dešimtis jaunuolių.
Jau tradicija tampa kiekvienais metais rengiamos poledinės žūklės varžybos. Mūsų kuopos savanoriai ir šiais metais liko ištikimi gražiai idejai. Dideliais ir gausiais laimikiais pasigirti negalėjome, bet visiems dalyviams įspūdį palikome išvirta žuviene. Artėja vasara, o su ja ir dar viena mūsų kuopos intendanto vyr. srž. Dainiaus Meškausko puoselėjama tradicija - žygis aplink Kupiškio marias. Su kiekvienais metais norinčių dalyvauti atsiranda vis daugiau. Kasmet keičiame žygio būdą: maršrutą įveikinėjome pesčiomis, o pernai dviračiais.
Susirinkę į užsiėmimus, vieni kitus skatiname pagalvoti ir pasiūlyti uo daugiau naujų minčių bei idėjų, ką galėtume nuveikti kartu. Vienas paskutinių siūlymų - iki vasaros sudaryti komandą ir dalyvauti Kupiškio mariose rengiamose irklavimo varžybose.
Kaip ir kiekvienas metais , kuopai svarbios Lietuvos valstybinės šventės. Vasario 16 - osios dienos minėjime kariai - savanoriai atliko salves, padėjo gėlių ant Laisvės gynėjų kapų, dalyvavo šv. Mišiose, šventiniame koncerte.
Taigi sričių, kur kiekvienas galėtumėme pasireikšti tikrai gausu. Tereikia truputėlio noro, nepagailėti laisvalaikio ir tarnyba mūsų kuopoje bus turininga ir įdomi. Skatinu visus, vis dar abėjojančius ar nežinančius kuo užsiimti, įsitraukti į kuopos veiklą. Patikėkite, tai puikus būdas pabėgti nuo monotonijos, susirasti draugų ar paprasčiausiai gerai praleisti laiką

504 kuopa

 gr. Regina Kavoliūnaitė

Rinktinės 502 kuopos karių savanorių tarnybos įspūdžiai

Dešimties metų tarnybos patirtis rinktinėje

Pamenu, kaip 2000 metais gruodį labai norėjau tapti kare savanore. Jau tada buvo priimami ne tik vaikinai, bet ir merginos. Iki šiol atsimenu, kai buvusi mano kambario draugė parsinešė kario uniformą ir pradėjo pasakoti įspūdžius apie mokymus miške, tikrą ginklą ir imituojamą karą. Tą akimirką neabejojau, kad ir aš norėčiau išmokti tai, kas kiekvienam vaikinui yra pareiga: mylėti, ginti, saugoti ir gerbti mūsų Tėvynę. Tada ir prasidėjo mano kelias tuometinėje 511 kuopoje. Metams bėgant vis daugiau įgyjau patirties, plėtėsi patriotiškumo Tėvynei suvokimas. Po kelerių metų dėl karių savanorių mažėjimo susijungė kuopos, mane perkėlė į tuometinę 513 kuopą. Naujas vadas, nauji reikalavimai, nauji įspūdžiai turbūt dar labiau sustiprino mano norą ir jėgas likti kuopoje. Pamenu mokymus, kaip tik išsiruošiame į mišką ir lietus pradeda lyti. Šlapia uniforma, prisemti batai, tačiau mano veide dar šypsena. Smagu ištrūkti iš kasdieninio gyvenimo rutinos ir išmokti ką nors naujo: gynybos, puolimo strategijos, kaip reikia ginti Tėvynę nuo priešų. Jau dešimtmetį esu Rinktinės karė savanorė. Dar turiu jėgų, ryžto ir atsidavimo tarnauti Tėvynei. Manau, kad dar ne kartą teks patirti ir įveikti kariškos ištvermės reikalaujančius naujus išbandymus mokymuose ir pratybose.

 eil. Deimantė Keršulienė
502 kuopos karė savanorė

Netradiciniai mokymai

Tradiciškai susirinkę 502 kuopavietėje išvykome į Pajuostės aviacijos bazę vykdyti dienos užduočių. Šios pratybos mums buvo ypatingos. Pasiskirstę grupelėmis buvome išlydėti į 8 km žygį su slidėmis. Tai buvo ne tik ištvermės ir koordinacijos reikalaujantis išbandymas, bet ir pramoga, kuri ilgai primins paskutinį žiemos sniegą. Po neįprasto žygio sušalusioms kojoms ir rankoms sušilti užsikūrėme laužą. Kareiviškai papietavę tęsėme kuopos taktines pratybas. Vakare su įspūdžiais grįžus į kuopavietę aptarėme dienos įvykius ir pasiekimus. Lauksime ir ateityje tokių netradicinių mokymų.

nuotraukos iš 502 kuopos archyvo  

505 kuopos  karių savanorių tarnybos įspūdžiai

Gyvenime yra vienas tikslas - tobulėti. Tik išbandydamas ir net rizikuodamas žmogus gali atrasti tikrąjį savo gyvenimo kelią. Todėl ir aš nusprendžiau ieškoti savo pašaukimo. Esu jauna Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5 - osios rinktinės 505 kuopos karė savanorė. Prisimenu, kaip laukiau, kada man pagaliau sueis aštuoniolika metų ir galėsiu pradėti tarnauti. Tik atšventusi gimtadienį, nieko nelaukdama nuvažiavau į kuopavietę ir užpildžiau prašymą. Netrukus išvykau į Klaipėdą, Kairių poligoną. Ten gana nesunkiai baigiau bazinį kario savanorio įgūdžių kursą. Jo pabaigoje visi jauni kariai viešai prisiekėme Lietuvai, kad būsime pavyzdingi. Prisiekimo Lietuvai ceremonijoje visus pašventinimą kapelionas. Tai labai graži ceremonija - net ašarą nejučia nubrauki... Be to, gera, kai skaitai priesaiką ir tiki jos tekstu. Tuomet svarbiausia tampa ne susirinkusių į ceremoniją žmonių skaičius, o tai, kad prieš tave plevėsuoja trispalvė, kad gali nulenkti galvą prieš mūsų senąją žemę... Tada norisi suklupti, ją pabučiuoti ir dėkoti Dievui, kad gali ja vaikščioti, joje gyventi. Euforija apima visus susirinkusius: ir ką tik „iškeptus", ir jau patyrusius karius.
Kaip gera, kai gali stovėti šalia patyrusio kario, iš kurio gali įgyti be galo daug patirties. Kiekvienų pratybų metu mes mokomės vieni iš kitų. Didžiausia pamoka - nedaryti tų pačių klaidų. Labai džiaugiuosi, kad niekada nebuvo taip, jog patyręs karys nepadėtų „jaunikliui". Ne veltui sakoma: vienas lauke - ne karys. Tai geriausiai atsispindi pratybų metu, kada ištiesiame pagalbos ranką, atiduodame paskutinį kąsnį. Visi tarsi viena šeima, turinti savo pareigas ir jas puikiai atliekanti. Mano manymu, tai yra svarbiausia ir būrio, ir kuopos gyvenime. Ir neišskirtinai kiekvienų pratybų metu kiekvienas jaučiame savo pareigą nepriekaištingai atlikti pavestas užduotis.
Aš labai nuoširdžiai džiaugiuosi, kad galiu dalyvauti pratybose, siekti savo užsibrėžtų tikslų, nepaisydama blogo oro, kartais rankas sveriančio ginklo ar sunkios kuprinės. „Sunku pratybose - lengva kare..." - mintyse nuolat kartoju šimtą kartų girdėtą auksinę frazę ir vėl jaučiu, kaip jėgos grįžta, o širdis dar labiau suspurda iš džiaugsmo.
Ir mano nuomone, kiekvienas karys savanoris, žino, kad svarbiausia yra įvertinti savo žemėje net pėdos vertę ir mylėti Tėvynę kaip motiną ir sugebėti apginti ją kaip mažą vaiką.

505 kuopos karė savanorė eil. Vydmantė Gramataitė

nuotraukos iš Rinktinės archyvo