| Kariuomenės struktūra » Specialiųjų operacijų pajėgos » Istorija | Spausdinti |
Istorija
Žaliukai pokaryje ir šiandien. Sąsajos ir tradicijų tąsa
|
|
2007 metais Specialiųjų operacijų junginio Ypatingosios paskirties tarnybos kariai minėjo 10-ąsias tarnybos įkūrimo metines. Apie 1995 metus, kai prie Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) buvo suformuota Lietuvos kariuomenės Ypatingosios paskirties tarnyba, vardas „žaliukas” buvo pasirinktas ne atsitiktinai. Jau tuomet atsigręžta į Lietuvos istoriją ir rastos sąsajos su ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo, kuris vyko 1944-1953 m. Lietuvoje, kovotojais. Nors daugelis to laikotarpio įvykių lig šiol yra paslaptis ir kelia nemažai diskusijų visuomenėje, Bernardas Gailius savo knygoje „Partizanai tada ir šiandien“ aiškiai pabrėžė: „kad ir kaip neįtikėtina kam nors atrodytų, reikia pripažinti, kad tai buvo kariuomenė, o svarbiausias jos požymis yra tas, kad tai institucija, skirta valstybės gynybai ginklu”. Tad visiškai pagrįstai Specialiųjų operacijų junginio kariai savo ištakomis, šaknimis laiko būtent pokario kovotojus, miško brolius, žaliukus. |
|
![]() |
|
Žaliuko vardo prasmė nebuvo užmiršta iki šių dienų, ji įprasminama konkrečiais darbais. Prieš pusantrų metų simbolinės akcijos metu Specialiųjų operacijų junginio mokymo centre buvo iškilmingai atidengtas paminklas žuvusiems žaliukams. Trijų su puse metro aukščio ir beveik dviejų metrų pločio ąžuolinis kryžius buvo pašventintas, pokario žaliukų atminimas pagerbtas trimis simbolinėmis salvėmis: „Už Dievą!”, „Už Tėvynę!”, „Už Žaliukus!”. Šalia kryžiaus pastatytas akmuo, kuriame iškaltas posmas iš lietuvių liaudies dainos apie Kalniškių mūšį, vykusį 1945 m., kurio metu partizanai nugalėjo enkavėdistus: „Sese, pink vainiką žalią,/ Atnešk paslapčia./ Broli, juodą medžio kryžių,/ Pastatyk nakčia” ir užrašas: „Žuvusiems žaliukams 1944-1956”. |
|
|
|
Ko gero, esama ir tiesioginės pokario pasipriešinimo įtakos moderniems specialiesiems padaliniams. Šią mintį galima pagrįsti: Lietuvos partizanai plačiai naudojo kovos rikiuotes, be kurių neįsivaizduojamas šiuolaikinis patruliavimas. Dar įdomesnė kai kur minima smulkmena – naktinio žygio sąlygomis rikiuotėje partizanai pritvirtindavo prie savo aprangos jonvabalius, kad būtų lengviau sekti savo porininką. Ar tai nėra dabartinių atšvaitų prototipas? Pokario kovotojai buvo puikiai įvaldę žvalgybą. Gerai atlikus žvalgybą, vyksta puolimas. Tad argi nekyla dar viena asociacija: partizanų pasalų sėkmė priklausydavo nuo netikėtumo ir gebėjimo greitai pasitraukti. Todėl ypač dažni buvo vadinamieji „skrajojantys” partizanų būriai. Jie greitai atsirasdavo numatytoje vietoje ir, atlikę užduotį, be pėdsako išnykdavo. Panašiu principu veikia ir šiuolaikinis kovinės intervencijos būrys, pasitelkdamas į pagalbą specialiąją sraigtasparnių grandį. |
Tauro
Tauro apygardos štabo pareigūnas
|
|
|
Nors gyvenimo sąlygos buvo itin sudėtingos, stiprūs savo dvasia, pokario žaliukai visgi buvo žmonės, ilgėjęsi ramaus ir saugaus gyvenimo su savo artimaisiais. Partizanams nebuvo svetimas humoro jausmas, laisvą minutę jie kurdavo dainas, rašydavo eilėraščius. Tai liudija iki šių dienų išlikusios nuotraukos, partizanų dainos, eilės. Modernus specialiųjų pajėgų karys – ne kovinė mašina, kuri, aprūpinta moderniausia įranga, yra bejausmė, o visų pirma – žmogus, nestokojantis kritiško požiūrio į save ir į kolegas, o laisvą minutę ir papokštaujantis. Kaip palyginimo iliustraciją galima pateikti tris nuotraukas, kur vienoje iš jų prie nulipdyto sniego senio nusifotografavę pokario žaliukai, o kitose – SOJ kariai. |
|
|
|





























