Lietuvos kariuomenė
 
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

Išbandymas po misijos - šeima

 

Andrius Jurgaitis

 

LK Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karo psichologijos skyriaus

Psichologinės paramos įguloms poskyrio viršininkas

Kpt. Andrius Jurgaitis

 

 

Tik nedaugeliui porų ilgalaikis išsiskyrimas padeda išsaugoti šeimą.

 

Nors mūsų kariai misijose sulaukia puikių įvertinimų, nedžiuginanti skyrybų statistika po misijų rodo, kad kartais visai nepelnytai pamirštamas kitas kario frontas - šeima. Kas laukia kario misijai pasibaigus? Ar viskas po misijos šeimoje einasi kaip sviestu patepta? Grįžusiems kariams atkurti santykius šeimoje - sunkus darbas, reikalaujantis valios ir pastangų. Keletas patarimų, ką daryti, kad būtų lengviau.

 

Geliantis išsiskyrimo jausmas

 

Išsiskyrimas ir susiėjimas yra neeilinė situacija, nesvarbu, ar tai trunka savaitę, mėnesį, ar metus. Nors psichologai nepaliauja kartoti, kaip naudinga kartais išsiskirti ir kaip nuolatinis buvimas kartu skatina trinties atsiradimą ir kenkia santykių kokybei, ilgalaikis išsiskyrimas (ilgiau nei 6 mėn.) vis dėlto nepatenka į tokių rekomendacijų sąrašą.

 

Vieniši rytai ir vakarai, elektroninio pašto dėžutės, perpildytos laiškų, ilgi pašnekesiai ir diskusijos telefonu. Sakoma, kad tokios poros nepatiria monotonijos, nepavargsta nuo tarpusavio santykių, gyvena nuolatiniu laukimu. Taip, visa tai tiesa, kaip ir ilgainiui atsirandantis nebemokėjimas būti kartu, susvetimėjimas, nutolimas. Atskirai gyvenančios poros nuolatos balansuoja ant išsiskyrimo ir nutolimo ribos. Laimi tik patys ištvermingiausi ir iš tiesų mylintys žmonės. Jeigu jausmas tikras - jokie atstumai nebaisūs.

 

Kiekviena misija - didelis išbandymas tiek pačiam kariui, tiek ir jo šeimai. 6 mėnesių išsiskyrimas sukelia ne tik intensyvius jausmus - vienišumo, ilgesio, bejėgiškumo, pykčio, nevilties, nerimo, bet ir radikaliai paveikia visą šeimos kasdienį gyvenimą.

 

Antras medaus mėnuo?

 

Kario išankstinis ruošimasis sugrįžti į šeimą iš misijos labai padeda jo šeimai ir užtikrina sėkmingą santykių atkūrimą. Žinoma, niekas negali pasakyti, ar įsiliejimas į šeimą bus idealus, tačiau svarbu žinoti, į ką reikėtų atkreipti dėmesį.

 

Baigiantis misijai ruoškitės ir planuokite medaus mėnesį. „Pripratimas vienas prie kito iš naujo" paprastai yra kur kas sunkesnis, nei įsivaizduojama ar tikimasi. Vienose šeimose ankstyvasis etapas tampa savotišku medaus mėnesiu, kai jos nariai idealizuoja vienas kitą, kitose - adaptacija iš pradžių vyksta sudėtingiau, prie atsiradusio susvetimėjimo jausmo prisideda neatitikimas tarp lūkesčių ir tikrovės. Abi šios reakcijos visiškai normalios. Palaukite, kol vėl suartėsite su žmona; kai kurioms poroms reikia laiko, kad vėl susigrąžintų įprastą intymumą, galėtų vėl turėti seksualinių santykių. Nepriimkite to, kaip žmonos meilės jausmų atšalimo, galbūt ji, skirtingai nei jūs, tam dar nėra pasirengusi.

 

Kartu su šeima išvykite pailsėti į neutralią aplinką (kaimo turizmo sodybą, reabilitacijos centrą ir pan.). Ten galėsite daugiau dėmesio skirti vienas kitam, o ne, tarkim, naujai perdažytinoms buto sienoms, kurių spalva jums ne prie širdies.

 

Su žmona dalykitės savo jausmais. Tai yra raktas į laimingą susiėjimą. Pasakokite apie savo jausmus ir stenkitės išklausyti ją, kai ji pasakos jums apie savuosius. Nepasiduokite ir netikėkite stereotipu, kad vyrai apie jausmus nešneka ir neverkia. Nereikia būti robotais ar bejausmėmis būtybėmis, nes atvirumas artimiausiam savo žmogui šiuo atveju išties atsiperka.

 

Kitokia žmona - kitoks ir jūs!

 

Nesistebėkite ir netgi laukite galimų pasikeitimų. Jūs pasikeitėte, jūsų žmona ir vaikai taip pat pasikeitė. Pasikeitimai neretai yra mūsų gyvenimo variklis. Pomėgiai ir interesai, požiūris į tam tikrus faktorius, pavyzdžiui, į aprangą, gyvenimo būdą, valgį, religines nuostatas, požiūris į pinigus ar karjerą per pusmetį tikrai pasikeičia, tik jūs galbūt to nepastebite, o žmonai jus pamačius po pusmečio gali atrodyti, kad grįžo kitas žmogus, o ne jos vyras. Pusė metų yra gana ilgas laiko tarpas ir neverta tikėtis, kad artimieji liko tokie patys, kokie buvo. Žmona tapo savarankiškesnė, ji išmoko gyventi be jūsų (apmokėti sąskaitas, tvarkyti kitus buitinius reikalus, planuoti savo laisvalaikį), vaikai taip pat įprato būti vieni, tad reikės šiek tiek laiko ir pastangų, kad gyvenimas stotų į normalias vėžes ir taptų toks, koks buvo iki misijos.

 

Tikėkitės truputį sudėtingesnių ar šiek tiek įtemptų santykių šeimoje. Nusiteikite, jog reikia laiko, kad su žmona kiekvienu požiūriu vėl suartėtumėte. Kartais pakentėti gali tekti net mėnesį ar kelis...

 

Supraskite, kad būdamas svečioje šalyje jūs įgijote naujos patirties, pasisėmėte naujų įspūdžių, o tai galėjo pakeisti požiūrį į tam tikrus reiškinius ir santykius, tai gali paveikti ir bendravimą su partneriu. Gali būti, kad jūs tapote šiek tiek baikštesnis ir jautriau reaguojate į tam tikrus dalykus. Žmonai reikėtų paaiškinti, kad tai yra normali būsena ir ilgainiui ji praeis.

 

Šeimoje nesistenkite nuo pirmos dienos prisiimti visos atsakomybės už ūkį ir buitį. Žmonai galbūt visai malonu rūpintis šeimos židiniu pačiai ir kai kurias jūsų misijos metu jai tekusias pareigas ji norėtų atlikti ir toliau. Pasišnekėkite, ko ji tikisi iš jūsų, kuo jūs galite prisidėti prie šeimos gerovės, o ne spręskite viską vienas.

 

Jei aplanko baimė...

 

Po misijos grįžti į šeimą gali būti šiek tiek baugu. Gali kamuoti klausimai: „ar aš žmonai vis dar reikalingas?", „ar vaikai mane prisimena?". Nebijokite - tai yra natūralus susiėjimo jausmas. Pasistenkite pamiršti iliuzijas, jos paprasčiausiai gali būti neįgyvendinamos, ir dėl to jums bus tik sunkiau. Būdami atskirai žmonės pradeda idealizuoti vienas kitą - žmona ilgainiui tampa gražesnė ir geresnė, nei yra iš tikrųjų. Po kelių savaičių galite pastebėti, kad miražas išnyko, todėl gali apimti liūdesys.

 

Tikėkitės, kad gali iškilti senos problemos. Nors būtų puiku prisiminti tiktai teigiamas žmonių savybes, tačiau išsiskyrimas vietos ir laiko atžvilgiu dažniausiai sukuria naujų problemų ir neišsprendžia senųjų. Pasibaigus susitikimo euforijai, jūs pajusite grįžę į tą pačią rutiną, kuri šeimoje buvo iki misijos.

 

Alkoholis kylančių problemų neišspręs. Venkite piktnaudžiauti juo ar narkotinėmis medžiagoms, raminamaisiais vaistais.

 

Bendravimas - ne tik kalbėjimas

 

Reikėtų suprasti, kad bendravimas neapsiriboja vien kalbėjimu. Tai yra daug daugiau: dalijimasis išgyvenimais, mintimis ir jausmais.

 

Išsakyta informacija ne visuomet tolygi išgirstai informacijai. Mūsų jausmai gali informaciją iškraipyti, ypač kai esame supykę ar susierzinę. Atsakymas yra gero bendravimo pagrindas. Jis parodo pašnekovui, kad informacija išgirsta ir padeda, kad nebūtų suprasta neteisingai. Vengtini žodžiai „turi", „privalai", geriau juos keisti į pageidavimus.

 

Žodinis ir nežodinis bendravimas yra vienodai svarbūs. Kūno kalba neretai gali daugiau pasakyti apie žmogų nei žodžiai. Įeiti pro duris, atsisėsti ir įsijungti televizorių, nepratarus nė žodžio, taip pat yra komunikacija. Nereikėtų pamiršti, kad dažnai vyrai ir moterys bendrauja skirtingai - vyrai labiau rūpinasi konkrečiais sprendimais, o moterų patirtis remiasi emocijomis. Įniršę neretai artimiems žmonėms išsakome įžeidžiamus žodžius, vartojame keiksmažodžius, užuot prisiminę to žmogaus ar savo teigiamas puses. Vėliau pagalvojame - gal mes galėjome perskaityti mintis ar bent nujausti, gal tas žmogus norėjo ką nors mums parodyti be žodžių?

 

Skirkite laiko savo žmonai, stenkitės ją išklausyti ir venkite išankstinių nuostatų, ypač negatyvių replikų „tau visada taip blogai viskas atrodo". Bendraukite kuo atviriau - priimkite vienas kito jausmus kaip natūralų reiškinį, o ne kaip grėsmę jūsų tarpusavio santykiams. Prisiminkite poeto J. V. Gėtės žodžius: „Elgdamiesi su artimaisiais taip, tarsi jie geresni negu yra iš tikrųjų, priverčiame juos tapti geresniais."

 

Nepakliūkite į spąstus bendraudami su vaikais Laikas yra subjektyvus, jo tėkmė priklauso nuo asmens patirties ir būsenos. Įsitraukus į veiklą ir patiriant teigiamas emocijas laikas pralekia tiesiog žaibiškai, tuo tarpu laukimas kiekvieną minutę ištempia iki begalybės.

 

Šeši mėnesiai laukimo - ilgas laiko tarpas. Ypač jis prailgsta vaikams, nes jų gyvenimo tėkmė nėra tokia kaip suaugusiųjų. Pusantrų metukų vaikui laukti pusmetį - tai ketvirtadalis jo gyvenimo (kaip trisdešimtmečiui laukti dešimtmetį). Tuo pačiu metu vaikas intensyviai auga, ir jo gyvenime vyksta nuolatiniai pokyčiai. Dėl to vaiko reakcija į tėčio sugrįžimą (kaip ir į išsiskyrimą) gali būti labai įvairi. Svarbu neversti vaikų vienaip ar kitaip elgtis, duoti jiems laiko apsiprasti. Nemalonu, kai vaikas elgiasi baikščiai ar priešiškai, tačiau jiems daug sunkiau nei suaugusiems priprasti prie pasikeitimų, be to, jie nėra tikri, kad vėl nebus palikti.

 

Kūdikis (nuo gimimo iki 1 metų) grįžus tėčiui po ilgesnio laiko gali verkti, tvirtai įsikibti į mamą, gali pasikeisti jo miego ir valgymo įpročiai. Tikėtina, kad kūdikis gali neatpažinti sugrįžusio tėčio. Reikėtų kūdikį dažniau laikyti ant rankų, maudyti ir keisti sauskelnes. Nepakenktų kartu pažaisti ir pamaitinti kūdikį. Svarbu elgtis kantriai, ir vaikelis greitai jus pripažins.

 

Mažametis (nuo 1 iki 3 metų) gali elgtis bailiai su grįžusiu tėčiu, bijoti, kad jis vėl išvyks. Kai kada kamuoja kalbos sutrikimai ar naktinis šlapinimasis į lovą. Nereikėtų vaiko prievarta imti ant rankų, glostyti ar bučiuoti. Vaikui reikia daugiau laisvės, daugiau laiko priprasti. Būkite dėmesingi ir malonūs.

 

Ikimokyklinukas (nuo 3 iki 5 metų) jaučia pyktį arbą kaltę, nes tėčio nebuvo namie (tokio amžiaus vaikams būdingas egocentriškumas - jiems atrodo, kad visas pasaulis sukasi tik aplink juos ir jie yra dėl visko kalti). Įsiklausykite, išgirskite juos, jų nuomonę, padrąsinkite juos. Praleiskite daugiau laiko su vaiku - kartu žiūrėkite jų mėgstamus filmus ar televizijos laidas, peržiūrėkite jų piešinius, darbus, albumus, pagirkite juos.

 

Mokinys (nuo 5 iki 13 metų) galbūt jaučia atsakomybę, o kartais ir kaltę dėl to, kad ką nors padarė ar nepadarė, nevisavertiškumą, bijo grįžusio tėvo arba kaip tik jį kalbina, didžiuojasi prieš draugus ar pažįstamus sugrįžusiu tėčiu. Atidžiai ir nevertindami priimkite savo vaiko bandymus papasakoti apie savo dabartinius pomėgius ir veiklą. Papasakokite apie savo patirtį misijos metu ir leiskite vaikui kalbėti apie jo gyvenimą išsiskyrimo laikotarpiu.

 

Jaunuolis (nuo 13 iki 18 metų) jaučiasi kaltas, kad galbūt neišpildė lūkesčių, gali maištauti ir svarbiausiais laikyti santykius su bendraamžiais. Jums reikėtų apsišarvuoti kantrybe - paauglių patirtis mažesnė nei jūsų. Parodykite švelnumą, kantrybę ir dėmesį, nereikalaudami grąžos, priimkite kritiką, pripažinkite jų draugus.

 

Jei misija vis dėlto jus išskyrė, manykite, kad jums tam tikra prasme vis vien pasisekė, nes veikiausiai jūs vis tiek būtumėte išsiskyrę, tik kitomis aplinkybėmis jums tai kainuotų daugiau nervų ir ašarų. O išsiskyrimas pamažu, t. y. vienam iš sutuoktinių išvykus į misiją, paprastai būna ne toks skausmingas, kaip staigus santykių nutraukimas. Be to, sutuoktiniai iki galutinio išsiskyrimo paprastai jau būna apsipratę gyventi atskirai.

 

 
 
 
 
 
 
 
 

 
 
 
 
 
 
Informacija atnaujinta 2016-09-13
Sprendimas: Fresh Media