Lietuvos kariuomenė
 
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

Karo psichologas "Penelopėms": laukti liko neilgai

 

Andrius Jurgaitis

 

LK Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karo psichologijos skyriaus

Psichologinės paramos įguloms poskyrio viršininkas

Kpt. Andrius Jurgaitis

 

 

Sveikos mielosios, savo vyrų, draugų ir artimųjų išsiilgusios Penelopės. Esu Andrius, psichologas, kuriam nesenai teko galimybė ir garbė tris savaites praleisti kartu su Jūsų artimaisiais Afganistane, PAG-16 bazėje, Čagčarane. Vykau ten po liūdnų įvykių, kuomet įvyko incidentas, kurio metu buvo apšaudyti ir sužeisti keli mūsų kariai.

 

Kadangi Afganistane lankiausi jau trečią kartą, galiu tvirtai pareikšti, kad situacijos įsivaizdavimas, baimė ir nerimas labai priklauso nuo to, kurioje „ekrano" pusėje esi. Būnant Lietuvoje, kai tavo artimas žmogus išvykęs į tarptautinę operaciją visada įvykiai atrodo baisesni, informacijos vakuumą labai greitai užpildo baimingi klausimai: „o kas jeigu tai mano vyras?", „kas atsitiko?", „kodėl jis neskambina ar nerašo?" ir pan. Tikiu, kad širdis į kulnus gali nusiristi išgirdus, kad kažkas nutiko Afganistane. Tačiau nuvykus į tą saulėtąjį ir dulkėtą kraštą, viskas stojasi į vietas ir rikiuojasi logiška grandinę. Na taip, nėra malonu kuomet į tave šauna ar rezga kitus piktavališkus kėslus, kad ir paleisti iš akmens į Hamerį, vežantį į kaimą labdarą, tačiau dėl to gyvenimas nesustoja, jis tęsiasi. Pastebėjau, kad kariai vieni kitus labai palaiko, padrąsina. Atmosfera tarp karių tikrai yra gera, kariai pasitiki savo tiesioginiais ir aukštesniaisiais vadais. O tai yra labai svarbu kuomet komanda sutelkiama bendram tikslui, veikia su užsidegimu, motyvuotai.

 


Daugiausiai sunkumų kariams iškyla būtent ne su tiesioginių užduočių vykdymu, nes jie yra gerai tam paruošti, veikia aiškiai, tiksliai ir profesionaliai. Sunkiausia kovoti su ilgesiu šeimai, vaikams, namams. Teko matyti galybę ilgesio, šilumos savo artimiesiems, meilės jiems, gal net ir išdavikę ašarą besikaupiančią akyje, kuomet šneka išeidavo apie Jus, mielosios Penelopės. Jūsų palaikymas ir parama yra be galo svarbūs kariams, esantiems toli nuo namų. Dažnai mintis apie namus ir yra pagrindinis motyvatorius vedantis pirmyn. Pirmyn link išsvajoto tikslo - grįžti į namus, apkabinti savo artimuosius, pakelti kiek ūgtelėjusius vaikus ant rankų ir mintyse sau ištarti: „pagaliau aš namie!".
 
Didžiausias džiaugsmas yra tai, kad laukti to momento liko neilgai. Tačiau nenustebkite, jei šiuo metu pastebėjote atsiradusį kažkokį irzlumą, susikaupimą, nerimą ir pan. Paskutinės dienos iki taip išsvajoto susitikimo nėra anaiptol pačios lengviausios ir greičiausiai prabėgančios. Netgi atvirkščiai, gali atrodyti, kad laikas apmirė, sustojo, slenka labai jau lėtai. Šiek tiek jaudintis yra normalu ir natūralu, juk pusmetį, o kai kas net ir šiek tiek ilgiau santykius buvo perkėlę į virtualų pasaulį, t.y. internetą ir telefoninius pokalbius.

 


 
Taip pat reikia nusiteikti ir ruoštis, kad gali tekti šiek tiek „padirbėti" siekiant atkurti iki tol buvusius santykius. Buvimas misijoje šiek tiek gali pakeisti žmogų, uždara aplinka slegia, užduotys yra gana specifinės, tad gali prireikti šiek tiek laiko kol karys integruosis šeimoje, prisiims iki tol buvusius įsipareigojimus. Taip pat Jums gali tekti šiek tiek patobulinti savo išklausymo įgūdžius, o gera praktika tam bus Jūsų artimųjų pasakojimai apie misiją. Klausykite, domėkitės, pasidžiaukite už savo artimuosius, gal net vieną kitą kartą pasakykite, kad juo labai didžiuojatės ir džiaugiatės, kad jis grįžo namo. Patikėkite, tai atsipirks. Ne kažkokia materialine išraiška (pvz., kailiniais ar sabalo apykakle J), o santykių stiprumu, gražumu ir kokybe. Labai svarbu kai karys gali jaustis suprantamas, palaikomas, kad jo buvimu šalia yra džiaugiamasi. Iš tokių dalykų ir susideda gyvenimo pilnatvė. O Jūsų vyrai, patikėkite, daro gerus ir prasmingus darbus, kad ir ką bečiulbėtų apie juos „klaviatūros ereliai", rašydami pagiežingus ir dažnai su sveiku protu prasilenkiančius komentarus.
 
Sakiau Jūsų vyrams, pasakysiu tą ir Jums, nors taip kalbėti man neįprasta, nes nesu kažkoks VIP‘as, aukštas pareigūnas ar generolas ir panašu, kad niekada juo nebūsiu, galbūt su Jumis ar Jūsų vyrais niekuomet daugiau gyvenime ir nesusitiksime, tačiau man buvo didelė garbė būti tuomet „čia ir dabar" (dabar tai jau būtų „ten ir tada") su Jūsų vyrais. Didžiuojuosi jais. Taip pat lenkiu galvą ir prieš Jus - už Jūsų stiprybę, palaikymą, meilę, šilumą. Džiaugiuosi, kad laukti liko neilgai...

 


 
O laukti tikrai verta, patikėkite. Dalinuosi sava patirtimi, nes kiekvieną kartą grįžus iš komandiruotės mano paties šeimoje santykiai tarsi atgimsta, atsinaujina, persikrauna. Grįžta noras žmonai dovanoti gėles, sakyti gražius žodžius, būti tiesiog geru vyru. Kasdienybė ir rutina užkloja tuos gražius dalykus dulkių sluoksniu, kurį buvimas Afganistane nupučia.
 
Tad su atsinaujinimu ir saulėtu pavasariu, mielosios Penelopės!

 
 
 
 
 
 
 
 

 
 
 
 
 
 
Informacija atnaujinta 2016-09-13
Sprendimas: Fresh Media