Lietuvos kariuomenė
 
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

Nauja priklausomybės rūšis - Afganistanas

Andrius Jurgaitis

LK Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karo psichologijos skyriaus

Psichologinės paramos įguloms poskyrio viršininkas

Kpt. Andrius Jurgaitis

 

 

Afganistanas... Pastaraisiais dešimtmečiais nemažai teko girdėti apie šį saulėtą ir dulkėtą kraštą. Neretas karys pavadina jį Mėnulio Žeme, ir negali su tuo nesutikti, regėdamas per lėktuvo langą apačioje stūksančius kalnus bei snieguotas jų viršukalnes.
 
Pats Afganistane lankiausi trečią kartą, tad šiek tiek su šiuo kraštu esu susipažinęs. Be abejo, išsamiam vaizdui susidaryti tikriausiai prireiktų kelių dešimtmečių, nes kraštas turtingas tiek istorijos, tiek kultūros, tiek religijos objektų. Tačiau tik ne pinigų. Gal ir yra tam tikrų išlygų: kai kurie afganistaniečiai ar pavienės jų grupės turi daug pinigų, nes verčiasi narkotikų gamyba, bet kita šalies dalis skursta ir gyvena gana vargingai.
 
Šį kartą lankytis Goro provincijoje teko po liūdnų įvykių - mūsų karius, grįžtančius į bazę, granatsvaidžiu apšaudė vienas iš vietinių policijos pareigūnų. Kaip ir praėjusiais kartais, pasiruošti komandiruotei neturėjau daug laiko, nes tik pirmadienį ryte sužinojau, kad įvyko incidentas, o penktadienio vakarą jau buvau įsitaisęs mūsų kariuomenės lėktuve Spartan iškiliu pavadinimu „Vytautas".
 
Trečią kartą patirtis sako tą patį - baimė ir nerimas labai priklauso nuo to, kurioje „ekrano" pusėje esi. Galima tik įsivaizduoti karių artimųjų jaustą baimę, išgirdus, kad Afganistane įvyko kažkoks incidentas, yra sužeistų karių ir pan. Tada, kaip sakoma, iš tiesų širdis gali į kulnus nusiristi. Žinoma, visai kitas jausmas, kai pats esi Provincijos atkūrimo grupės16-osios pamainos (16-oji pamaina) stovykloje, patruliuoji po Čagčarano apylinkes, eskortuoji, vykdai saugos patrulius ir taip toliau. Tuomet esi toje realybėje ir suvoki, esąs „čia ir dabar". Žinai, kokia tikroji padėtis, kur eini, važiuoji ir ką darai. Tai pačiam suteikia didelį saugumo jausmą.
 
Visai kas kita namiškiams - jie nieko nežino, mano, kad kariai šiek tiek pagražina situaciją, saugo juos nuo neigiamos informacijos. Nors menu ir priešingą atvejį: prieš kokius penkerius metus jaunas karys, matyt, norėdamas patikti tėvams ir mylimai merginai, kasdien sakydavo jiems, kad padėtis labai įtempta, kad iš bunkerio ir apkaso beveik neišlenda, visą parą yra įsitempęs ir pasiruošęs kovai, kuri, pasak jo, galinti prasidėti bet kurią akimirką. Kaip toliau rutuliojosi istorija - tiksliai nežinau, tačiau vaikinuko tėvai tada net kreipėsi į kariuomenės vadovybę priekaištaudami, kad ši neva maskuoja gražiais žodžiais ir melagingais pasakojimais realią saugumo padėtį.
 
16-osios pamainos stovykloje vyravo draugiška atmosfera, arba normalus psichologinis mikroklimatas, jei kalbėtume šiek tiek moksliškiau. Pastebėjau, kad kariai vieni kitus palaiko, vieni kitiems yra geranoriški. Per ilgus rengimosi ir penkis buvimo tarptautinėje operacijoje mėnesius iš pavienių karių, karių savanorių ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų 8-osios rinktinės štabo karininkų susidarė stiprus ir tvirtas darinys - Provincijos atkūrimo grupės 16-oji pamaina. Žinoma, situacija, kai į tave šauna piktų kėslų turintis afganistanietis, nėra maloni, bet mūsų kariai savo elgesiu ir tvirtumu įrodė, kad yra profesionalai, gerai pasiruošę ir geba vykdyti užduotis itin sudėtingomis, kartais - ribinėmis sąlygomis.
 
Taip, tada buvo ir išgąsčio, ir baimės, ir kitokios reakcijos, bet tokiais atvejais tas laikoma adekvatu ir normalu. Tai nėra kasdienė patirtis, prie kurios gali priprasti. Prie tokių dalykų priprasti gana sunku, nes anksčiau ar vėliau tave gali apleisti Angelas Sargas, o jis, tikiu, lydi mūsų karius, nes tokiomis aplinkybėmis nuo sėkmės priklauso nemažai. Mūsų karius sėkmė lydi ir neapleidžia tiek per kovinius incidentus, apšaudymą, tiek užvažiavus ant improvizuotų sprogstamųjų užtaisų, tiek per visokius atsitiktinius įvykius, kai hummeris (šarvuotas automobilis) virsta ant šono ar per minutę nuskęsta sraunioje upėje. O iš jo galima išsikrapštyti vienu keliu - tik per bokštelį, tai yra stogo liuką. Prieš tai dar reikia nusiimti šalmą ir neperšaunamąją liemenę. Tokia situacija neabejotinai padidina adrenalino kiekį organizme.

 

 


Labai norėtųsi, kad visi skeptikai ar šiaip klaviatūrų „ereliai", rašinėjantys pagiežingus, piktus, dažnai su sveiku protu prasilenkiančius komentarus interneto svetainėse, savo akimis galėtų pamatyti, kiek naudos Goro provincijai davė Provincijos atkūrimo grupės pamainos. Progresas labai ryškus. Tai asfaltuoti keliai Čagčarane, elektra, mokyklos, sveikatos priežiūros įstaigos ir pan. Nesu infrastruktūros plėtros specialistas ir negaliu išsamiai aptarti visos naudos, tačiau net žvelgiant plika akimi matyti nemenka pažanga. Aplink ką tik besikūrusią mūsų bazę beveik nebuvo jokių namų, o dabar jų pridygę kaip grybų po lietaus. Vietiniai žmonės stengiasi statytis namus kuo arčiau stovyklos, sklypai šalia jos yra gana brangūs ir paklausūs. Tai rodo, kad viena iš pagrindinių Provincijos atkūrimo grupės užduočių - saugumo užtikrinimas - puikiai įgyvendinama, vietos gyventojai pasitiki grupės kariais, juos vertina ir gerbia. Be abejo, būna ir tam tikrų pykčio apraiškų, kai afganistaniečiai, ypač vaikai, „pavaišina" hummerius akmenimis ir įskelia stiklą. Tačiau didesnės žalos šiam šarvuotam monstrui, žinoma, nepadaro - juk, kaip sakė vieno skyriaus vadas, „hummeris yra mūsų tvirtovė", nes gerai apsaugotas. Šitaip veikiau išliejamas pyktis, kurio kitais būdais išreikšti nėra galimybių. Be to, tai, kad Provincijos atkūrimo grupė užtikrina saugumą, pritraukia užsienio investuotojų. Jie įrengia rekreacijos zonų, parkų, rūpinasi gėlo vandens tiekimu ir panašiais projektais.
 
Per tris savaites šešis kartus prisidėjau prie Provincijos atkūrimo grupės karių apsaugos patrulių, eskorto, pėsčiojo patrulio, kartu su civilių ir karių bendradarbiavimo specialistais (angl. CIMIC) vykome į netoliese esantį kaimą, dalijome labdarą, kartu su Operacijų koordinavimo centro (angl. OCCP) vyrais dalyvavau susitikime su vietinių saugumo pajėgų (kariuomenės, policijos, saugumo tarnybų) atstovais.
 
Viskas paliko daug neišdildomų prisiminimų. Pirmiausia dėl to, kad apskritai tai buvo pirmas kartas, kai mano profesijos (psichologijos srities) atstovas prisidėjo prie karių, vykdžiusių savo užduotis. Esu ir psichologas, ir karys, todėl džiaugiuosi, kad savo dalyvavimu nepridariau bėdos kitiems kariams, kad neteko ieškoti manęs kur nors kalnuose. Kita vertus, tai puiki galimybė būti kartu su kariais ne tik tada, kai lengva, linksma, saugu, bet ir tada, kai daromi kasdieniai darbai, kai tave, kaip ir juos, kankina nuovargis, karštis, kūną slegia neperšaunamoji liemenė, o važiuojant per duobes galva mataruojasi nuo ant šalmo įtaisytos naktinio matymo įrangos. Tačiau paskirta užduotis turi būti įvykdyta. Tinkamai pasirengę mūsų kariai profesionaliai tą daro.
 
Būdami kartu bendraujame, kalbame tiek apie užduotį, tarnybą, tiek apie šeimos ilgesį. Bendraudamas pajutau ir kintantį karių požiūrį į mane. Sutikite, viena - kai psichologas atvyksta dienai ar kelioms ir išdalija anketas kariams, o jie turi staigiai užpildyti bei atiduoti jas atgal, ir visai kas kita - kai su kariais praleidi tris savaites, drauge vyksti į patrulius, dalyvauji kitoje kasdienėje jų veikloje, kartu eini į mišias ar sporto salę. Žodžiu, darai tai, ką ir jie. Šitaip kariai lengviau įsileidžia mus į savo aplinką, nes mato, kad esi ne tik persona, nusiteikusi pasėdėti prie kompiuterio, bet ir toks pat žmogus kaip jie.
 
Paprastumas, nuoširdumas, geranoriškumas - didelės vertybės. Man jos ypač svarbios. Kartais nereikia jokių stebuklų ar svarstymų, ką galiu padaryti gera ir prasminga, juk neturiu jokių rimtų priemonių ar galių. Kartais užtenka pabūti, pasėdėti šalia žmogaus, paklausti, kaip jis jaučiasi, kaip jam sekasi. Tai gali duoti stulbinamų rezultatų, tik kažkodėl mes linkę tokių dalykų nepaisyti, manydami, kad tai tik „plepalai", anokia iš jų nauda. Tačiau nauda didelė - labai malonu, kai kas nors tavimi rūpinasi, domisi ar prireikus užjaučia. Tuomet žmogus nesijaučia vienišas, o kai nesi vienišas, ir gyvenimo spalvos daug ryškesnės, gražesnės.
 
Apie afganistaniečių skurdą nesinori dar kartą kalbėti - apie tai nemažai prirašyta kituose straipsniuose, bet jo negalima ir nutylėti, nes jį matantiems kariams kyla dvejopi jausmai. Viena, šis skurdas parodo, kad, palyginti su vietinių buitimi, esi labai turtingas ir laimingas. Lietuvoje mes nevertiname žieminių batų, elektros, karšto vandens ir daugybės kitų dalykų - nepakeičiamos mūsų gyvenimo dalies. Visai kitaip ten. Pasak karių, labai sunku žiūrėti į basakojį vos kelerių metukų berniuką vis prašantį „bakšiš, bakšiš...", spaudžiant daugiau kaip 30 laipsnių šalčiui. Arba, nematydamas nė vieno medžio, sunkiai įsivaizduoji, kaip šie žmonės išvis peržiemoja, nes šildyti namo kaip ir nėra kuo.
 
Žodžiu, apmąstę savo buitį, kariai labiau vertina tai, ką turi, namie mažiau švaisto įvairių išteklių, nes yra matę tokių, kurie nieko neturi, kuriems nelabai pažįstamas skonis gėlo vandens, nes šio gauna iš tos pačios upės, kur kiti šlapinasi, tuštinasi, plauna mašinas, girdo gyvulius.
 
Visi žino vietinių žmonių norą viską gauti ir turėti dykai. Tai pastebėjau važinėdamas po kaimus. Tarkime, pro vieno amerikiečių įrengto vandens pumpavimo aparato jungtį kapsėjo vanduo, vietos vyresnysis tą pristatė kaip veik neišsprendžiamą problemą, nors tereikėjo guminės tarpinės detalės ar šiek tiek silikoninio tepalo. Kaltinti pačių gyventojų turbūt negalima, nes toks jų mentalitetas ugdytas dešimtmečiais - iš pradžių Sovietų Sąjunga viską davė, tiesė kelius, dabar to paties jie tikisi ir iš kitų, ypač amerikiečių. Jie patys sako: „Tada rusas davė, dabar amerikietis duos..."
 
Ir tupi, laukia. Tupėjimas itin įprastas reiškinys, ypač tas būdinga afganistaniečiams vyrams. O kai išgirsta pasiūlymą pasidaryti patiems ką nors - žiūri išplėtę akis, lyg siūlytum atlikti nežemišką dalyką.
 
Vis dėlto Čagčarane matyti ir verslumo, amatininkystės apraiškų. Stebint vietinius Čagčarano centre net apima jausmas, kad jie baisiai užimti žmonės, nes nuolat kažkur skuba, įbedę akis į mobiliuosius telefonus, lekia tvarkyti reikalų. Tai ryški priešingybė, palyginti su tuo, koks gyvenimo tempas esti kaimuose. Ten viskas vyksta iš lėto, vangiai, lėtai. O Čagčarane yra nemažai fabrikėlių ir įmonėlių, besiverčiančių kuo tik papuola, - kalvyste, medienos (šios tikriausiai atsivežama iš kitų regionų) dirbinių, maisto gamyba ir pan. Čia pat vyksta prekyba, gajūs ir mainai: tarkime, aš tau nuobliuosiu duris, o tu man sumalsi kelis maišus grūdų.
 
Namo skridau su pirmaisiais kariais, grįžtančiais po pusmečio misijos. Turėjau unikalią galimybę matyti karius, laukiančius skrydžio, besidžiaugiančius, išvydus mūsų Spartaną „Vytautą", ir liūdinčius, išgirdus, kad yra šiokių tokių gedimų ir planuoto susitikimo su šeima šiandien dar nebus, nes įstrigta Odesoje (išties tai nėra pati blogiausia vieta stabtelti).
 
Tiek Provincijos atkūrimo grupės stovykloje, tiek skrisdamas atgal su kariais kalbėjau apie tai, kad Afganistanas turi tam tikrą magišką, sunkiai suvokiamą trauką, nesvarbu, ar jame esi buvęs kelias dienas, ar kelis, gal net keliolika kartų. Apibūdinti tą jausmą gana sunku - traukia, ir tiek. Gal dėl aiškaus darbo? Vykdai konkrečias užduotis, nesi keliolikos sričių specialistas, kaip dažnai esti Lietuvoje. Gal dėl paprastų buitinių gyvenimo sąlygų? Maistas puikus, gali sportuoti, yra internetas ir taip toliau. Gal kai kas pripranta prie rizikos ir tampa nuolatiniais adrenalino ieškotojais? Priežasčių gali būti daugybė, todėl visa tai perša mintį tyrinėti išsamiau. Matau, ateityje aš ir mano kolegos turėsime darbo bandydami įminti šį fenomeną. O kol kas, sakykime, kad kariams Afganistanas - kaip naujos priklausomybės rūšis. „Nepadauginkite" jo!

 
 
 
 
 
 
 
 

 
 
 
 
 
 
Informacija atnaujinta 2016-09-13
Sprendimas: Fresh Media