Operacijos Balkanuose

1991 m. subyrėjo tuometinė Jugoslavijos Federacija. Etniniu ir religiniu požiūriu tai buvo margas politinis darinys. Prasidėjus tautinių valstybių formavimuisi paaštrėjusi tautinė ir religinė nesantaika virto ypač žiauriu ginkluotu konfliktu. Aštriausi konfliktai vyko tarp stačiatikių serbų, katalikų kroatų ir musulmonų bosnių, taip pat konfliktas Kosove tarp islamą išpažįstančių albanų ir serbų. 1991 m. nuo Jugoslavijos atsiskyrė Slovėnija, Makedonija, Kroatija ir Bosnija. Pirmiausiai konfliktas įsiplieskė Slovėnijoje, tačiau ten ginkluota kova, palyginti su kitomis Buvusios Jugoslavijos respublikomis baigėsi greitai ir neišsiplėtė į plataus masto pilietinį karą su tautinio genocido elementais. Dar tais pačiais metais konfliktas persimetė į Kroatiją, o 1992 m. į Bosniją, kur kilo karas tarp bosnių, kroatų ir serbų. Formaliai Federacinė Jugoslavijos Respublika (Serbijos ir Juodkalnijos) konflikte nedalyvavo, tačiau Jugoslavijos kariuomenė rėmė vietines serbų ginkluotas formuotes ginklais, technika ir kariais. Siekdama nutraukti kruvinus konfliktus Jungtinių Tautų Saugumo Taryba 1991m. priėmė rezoliucija Nr. 721, kuri suteikė galimybę taikos operacijoms Balkanų regione.

Vakarinėje buvusios Jugoslavijos dalyje konfliktai baigėsi taikos derybomis Deitone (JAV) 1995 m. Nors Bosnijoje ir Hercegovinoje įtampa dar neatslūgo iki 1999 m. 1998 m. kilo konfliktas Serbijos ir Juodkalnijos provincijoje Kosove, tarp vietos albanų Kosovo išlaisvinimo armijos ir Jugoslavijos ginkluotųjų pajėgų. 1999 m. NATO pajėgos pradėjo bombarduoti Serbijos karinius objektus. Netrukus į provinciją buvo įleistos NATO ir Rusijos taikos palaikymo pajėgos. Pasibaigus NATO karinei operacijai suformuotas KFOR (angl. Kosovo Forces) kurio pagrindą sudaro NATO pajėgos.