Lietuvos kariuomenė
 
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

„Nesitikėjom laimėti mūšio, mes norėjom parodyti, kad yra pasipriešinimas“

2009-10-22
image

Prieš 65 metus spalio 7 d. šiaurės Žemaitijoje, Sedos miesto apylinkėse, prie Varduvos upės, įvyko mūšis. Su atplūstančia iš Rytų Raudonąja armija kovojo Tėvynės apsaugos rinktinės kariai. Šis Antrojo pasaulinio karo epizodas bendrame pasaulinio karo kontekste nėra labai reikšmingas, tačiau tarp dviejų didžiųjų agresorių kūjo ir priekalo atsidūrusiai ir antrą kartą sovietų okupuojamai Lietuvai šis jos jaunų sūnų bandymas pastoti kelią Raudonosios armijos tankams tapo svarbia tautos valios pasipriešinti išraiška.


Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos, o vokiečiams traukiantis, vis daugiau lietuvių siekė ginkluotis ir stoti į kovą prieš sovietus. Vokiečiai sudarė kliūtis steigtis savarankiškoms lietuvių ginkluotoms formuotėms. Sovietams įžengus į Lietuvos teritoriją, pradėję kurtis lietuvių savisaugos būriai traukėsi iš Aukštaitijos į Žemaitiją. Grėsmingai artėjant frontui, vokiečių vadovybė leido kurti lietuviškus karinius vienetus. Iš atsitraukusių savisaugos būrių buvo sukurta Tėvynės apsaugos rinktinė. Ji buvo įtraukta į vermachto sudėtį. Nespėjusi iki galo apsiginkluoti ir susikomplektuoti, Tėvynės apsaugos rinktinė turėjo prie Sedos pridengti atsitraukiančių vokiečių padalinius. Šio mūšio metu Tėvynės apsaugos rinktinės padaliniai buvo sutriuškinti, rinktinė nustojo egzistuoti.


Pokalbis su 1944 m. vykusio Sedos mūšio dalyviu, aktyviu antikomunistinių organizacijų veikėju Jungtinėse Amerikos Valstijose dim. ltn. Viliumi Bražėnu

 

Papasakokite apie Jūsų vaikystę ir jaunystę.


Gimiau 1913 metais Rygoje. Šeimoje augo 7 vaikai. Tėvas dirbo gumos fabrike. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvome evakuoti į Maskvą. Užklupus revoliucijai ir badui, šeimos buvo iškeliamos į Ukrainą. Ligos pasiglemžė tėvą ir vaikų, likom tik aš motina ir vyresnė sesuo.
Nežinau, kaip mano motinai pavyko, bet ji gavo leidimą mums per Maskvą sugrįžti į Lietuvą. 1922 m. atsidūriau Joniškio stotyje. Dar ir šiandien negaliu atsistebėti, kaip mama per tokią suirutę sugebėjo tai padaryti. Matyt tai moterų gudrybės.
Apsigyvenome Žeimelio miestelyje. Iš karto teko eiti piemenauti, reikėjo uždirbti kruopoms ar miltų maišeliui. Buvo labai sunkūs laikai. Mes nesakydavom žodžio „skurdas", tiesiog buvo sunku ir tiek.
Manęs vėliau dažnai klausdavo: „Kaip tu išlikai toks sveikas?". Aš atsakydavau, kad reikėjo vaikystėje persirgti cholera, šiltine, kai esi jaunuolis - plaučių uždegimu, pleuritu ir kuo tik nori. Jei lieki gyvas, po to visą gyvenimą būsi sveikas.
Mokiausi progimnazijoje Žagarėje, baigiau gimnaziją Kaune, studijavau elektrotechniką Linksmadvaryje. 1937 m. baigiau Karo mokykloje atsargos karininko kursą. Tuo metu buvau apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino III laipsnio medaliu.

 

Kas paskatino įstoti į Tėvynės apsaugos rinktinę? Kaip tai įvyko?
Sovietų okupacija mane užklupo, kai elektros stotyje Vilniuje atlikau studento praktiką. Sužinojau, kad man, kaip žinomam „reakcionieriui", atimta stipendija. Gavau darbelį Energijos valdybos Planavimo skyriuje. Kartą buvau iškviestas pokalbiui dėl stipendijos. Labai nustebau, nes aš jos neprašiau. Aš buvau skautas, pasižymėjęs kaip renginių vedėjas „laužavedys". Sovietinei vadovybei, pasirodo, kaip tik reikėjo žmogaus, kuris galėtų vadovauti revoliucijos minėjimams. Taigi man buvo pasiūlyta stipendija. Gerai nepamenu, bet, rodos, tai buvo 106 rubliai. Bandžiau atsisakyti pinigų, tada man pasiūlė dvigubą stipendiją. Šaltas prakaitas nubėgo per nugarą - supratau, kad esu bėdoj. Laukiau karo, kaip išsigelbėjimo, žinojom, kad jis gali prasidėti bet kurią dieną. Tąsyk užkalbėjau dantį, bet sovietų saugumas pradėjo mane spausti, todėl pabėgau į pasienį, į Skaudvilę. Maniau: arba karas prasidės, arba jei kas blogo atsitiks, galėsiu pereiti sieną. Ten aš pagaliau sulaukiau karo.


Teko patirti ir sovietų, ir nacių okupaciją, supratau, kas iš tikrųjų yra nacizmas ir komunizmas. Mano įsitikinimu, šios ideologijos yra vienas ir tas pats. Aišku, viena yra nacistinis socializmas, o kita - internacionalinis socializmas. Skirstymas į kairiuosius ir dešiniuosius šiuo atveju yra didelis melas, su kuriuo aš vėliau visą gyvenimą kovojau savo kalbomis, rašydamas knygas ir straipsnius. Abi ideologijos buvo priešiškos lietuviams ir mūsų tautos idėjai.
Jau tada žinojom, kad Vokietija pralaimėjo karą, patys vokiečiai tai žinojo. Mes stojome į Tėvynės apsaugos rinktinę, nesitikėdami pasiekti pergalės, stojom į kovą tam, kad parodytume pasauliui, jog Lietuva priešinasi sovietų okupacijai. Žinojau, kad teks pasitraukti iš Lietuvos, bet tikėjau, kad po poros mėnesių, ilgiausiai - po pusės metų, sugrįšime ir iškovosime nepriklausomybę.

Kaip skautas, kaip Lietuvos karininkas, jaučiau pareigą ginti Tėvynę.

 

Papasakokite apie mūšį. Ar tai buvo Jūsų pirmoji kovinė patirtis, kaip jautėtės išvydęs artėjantį priešą, kas labiausiai įsiminė?


Įstojau į Tėvynės apsaugos rinktinę kaip būrio vadas. Ankščiau kovos veiksmuose neteko dalyvauti, nors buvau mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę 1939 m., kai Lenkų kariai sutriuškinti vokiečių ir sovietų internavosi į Lietuvą.
Susidūrus su sovietų tankais, didvyriškumo parodyti neteko, buvome prastai ginkluoti, nebuvo laiko pasiruošti. Aš turėjau vokišką rankinę granatą už diržo kairėj, belgišką pistoletą dešinėj, buvau apsivilkęs lietuviško karininko vasarinę uniformą ir vokišką milinę, taip pat turėjau sovietinį diskinį kulkosvaidį tik su 70 šovinių. Prieš mūšį prie manęs priėjo puskarininkis ir pasakė, kad vienas mūsų karys turi tokį kulkosvaidį kaip mano, bet visai neturi šovinių, tai aš atidaviau pusę savo šovinių tam kareiviui. Štai kokiomis sąlygomis vyko susidūrimas su sovietų pajėgomis.
Žinau žmogų iš kito bataliono (nebeprisimenu jo pavardės), kuris sunaikino tame mūšyje kelis sovietų tankus, kadangi tas batalionas turėjo „panzerfaustus". Mes buvome ką tik susibūrę Salantuose, dar nespėjom gauti normalių ginklų, apmokyti karių, o jau gavome nurodymą vykti prie Sedos į jau parengtas pozicijas. Apkasai buvo iš anksto vokiečių iškasti upės vingyje. Upė buvo mums už nugarų, todėl ne priešas turėjo keltis per upę mus puldamas, bet mes, norėdami atsitraukti. Toks pozicijų išdėstymas prieštarauja karo mokslui. Nežinau, kodėl mūsų apkasai buvo taip įrengti. Kai tik pasirodė sovietų tankai ir jų paleisti sviediniai ėmė kristi į mūsų apkasus, vienas jau anksčiau Rytų fronte kovojęs vyr. ltn. Stasys Bakšys, be vyresnybės leidimo, paleido raudoną raketą - signalą atsitraukti. Ir visi ėmė trauktis. Tokiu būdu šis karininkas, išdrįsęs duoti signalą trauktis, išgelbėjo tą dieną nuo sunaikinimo beveik visus pulkus lietuvių. Būtų mus visus sutrynę tenai. Neturėjom jokių priemonių kovoti prieš tankus, už mūsų - vienintelis tiltas per gilią purviną upę. Ant šio tilto, mums vos tik spėjus atsitraukti, jau stovėjo sovietų tankas.
Jausmas, artėjant priešui, - sunkiai aprašomas. Jaučiau neišvengiamą žūtį, pasitraukti nebuvo kur. Labai blogos mūsų pozicijos, paskutinė valanda... Jei ne ta raudona raketa...Kada matai ryto prieblandoje už ežero jau slenka tankai, kada į tavo apkasus krenta sviediniai, o tu turi tik 35 šovinius...


Taigi į priešą iššauti taip ir neteko?


Nebuvo dar į ką šaudyti. Negaliu pasigirti didvyriškumu. Kadangi ten nepavyko pakovot, aš vėliau kovojau kitomis priemonėmis. Mane amerikiečiai antikomunistai apibūdino kaip žmogų, visą gyvenimą skyrusį kovai už laisvę.
100 vyrų Salantuose gulė į bendrą kapą, nežinia, kiek pateko į nelaisvę, kas su jais po to atsitiko. Jų žūtis iki šiol įpareigoja mane daryti tai, ką jie galbūt būtų bandę padaryt, jei būtų gyvi.

Įdomu sužinoti apie Jūsų veiklą Tėvynės apsaugos rinktinėje.
Nelabai yra ką pasakoti. Salantuose pradėjome organizuotis ir po 2 savaičių buvome apkasuose. Nebuvo kada apmokyti karių, nebuvo kada ir kuo apginkluoti. Aš net nepažinojau savo vadovybės.

 

Gal teko sutikti būsimą Lietuvos Prezidentą Valdą Adamkų?
Su Adamkum nebuvau susitikęs, nes jis tada buvo kareivukas, o aš buvau karininkas. Nebuvo galimybės su juo susipažinti. Niekuomet nebuvau jo didelis gerbėjas, bet reikia pripažinti, kad ne kiekvienas jaunas vyras tada išdrįso stoti į Tėvynės apsaugos rinktinę, o jis išdrįso.

 

Kiek tikroviškai, Jūsų nuomone, Sedos įvykiai aprašyti Mariaus Katiliškio knygoje „Išėjusiems negrįžti"?


Aš jį pažinojau, jis mokėsi kartu su manimi Žagarės progimnazijoje, tik žemesnėje klasėje.
Katiliškį aš vėl sutikau, kai atsitraukėme po mūšio ir judėjome nuo Sedos į Barstyčius. Jis kažkaip pateko į mano būrio rikiuotę. Žiūriu, kad Marius eina, ir sakau jam: „Kaip tu čia atsiradai, čia ne tavo būrys". Jis man atrėžė: „Viliau, nebūk tu asilas!" Pamaniau: „Atsitraukiam, tai ko gi aš čia laikausi tų formalumų." Tada išsiskyrėm ir daugiau jo sutikęs nebuvau. Vėliau Amerikoje mūsų pažiūros nesutapo. Jis buvo iš Santaros-Šviesos organizacijos, kurie netikėjo, kad Sovietų sąjunga gali griūti, jie tik norėjo išgelbėti lietuvišką kultūrą. Bendradarbiavo su okupantų statytiniais. Jie netikėjo, o aš tikėjau ir dirbau, kad sužlugtų Sovietų Sąjunga. Siekiau, kad Vakarai nutrauktų bet kokią pagalbą jai. „Perestroika" buvo pradėta siekiant pagerinti sovietų įvaizdį, kad būtų galima gauti pagalbos iš Vakarų. Kaip sakė popiežius Jonas Paulius II, Gorbačiovas gavo neįgyvendinamą užduotį pakeisti sovietų įvaizdį nepakeičiant pačios sistemos.
Marių Katiliškį vertinu kaip rašytoją-lyriką. Jo knyga atitiko santarininkų pažiūras „negrįžti", jie nesitikėjo grįžti, o aš grįžau. Du kartus grįžau. Vieną kartą iš Rytų, kai buvau vaikas, antrą kartą - iš Vakarų. Aš esu „patyręs grįžėjas (juokiasi). "

 

Kaip Jūs pasitraukėte ir kaip susiklostė tolimesnis Jūsų likimas?


Kai 1994 m. pirmą kartą grįžau į Lietuvą, man teko dalyvauti viename renginyje. Prie manęs priėjo reporterė iš kažkokio laikraščio ir paklausė: „kodėl jūs pabėgote iš Lietuvos?", matyt, galvodama mane sugluminti. Aš jai paaiškinau, kad nepabėgau, o atsitraukiau atbulas ir atsišaudydamas nuo sovietų tankų. Tai nebuvo faktinė tiesa, nes, kaip jau minėjau, nespėjau iššauti nei vieno šūvio. Bet tai buvo tiesa iš esmės, nes iš tiesų atsitraukiau, nepabūgęs stoti prieš sovietų pajėgas, tikėdamas, kad netrukus sugrįšiu.


Tada, kai traukėmės, galvojau: „Jei sovietai pagaus, - sušaudys, jei vokiečiai pagaus, - sušaudys už tai kad atsitraukėme be leidimo." Tačiau po to mus surinko ir priskyrė vokiečių pionierių-statybininkų batalionui. Kirtome miškus prie Varšuvos, statėme bunkerius Vengrijos ir Austrijos pasienyje. Karo pabaigos sulaukiau Zalcburge, britų okupacinėje zonoje. Ten per meilę dainai vos nepatekau į bėdą (šypsosi). Turėjau gerą balsą ir dažnai užtraukdavau dainą pabėgėlių stovykloje. Kartą mane dainuojantį rusų belaisvių stovykloje, kur buvę belaisviai ir išvežtieji darbams ruošėsi grįžti į tėvynę (juos, kaip žinote, vėliau visus sugrūdo į gulagus), išgirdo viena rusė pabėgėlė. Ji pasiguodė, kad yra suburtas didelis rusų choras, bet nėra solisto tenoro. Taigi mane, lietuvį, ir pasikvietė. Aš sutikau. Dainavau kaip solistas rusiškas dainas „Ty postoj, postoj krasaveca moja", „Na pole beriozy". Aš tuomet dar vaikščiojau apsirengęs savo kariškas kelnes (kitų neturėjau). Vėliau pastebėjau, kad po tą stovyklą sovietų „politrukai" žvalgosi. Dėl dainos galėjau ir galvą prarast. Ir būtų ant mano kapo kažkur „na pole beriozy" (juokiasi). Taigi pamaniau, kad yra proga dingti iš čia - ir nei šuo nesulos. Perėjau į amerikiečių zoną. Amerikiečių zonoje įsitraukiau į lietuvių menininkų ratelį. Vėl persikėlėm į britų zoną, kur pastatėme operą „Sevilijos kirpėjas", gastroliavome su vokiečių orkestru. Aš buvau solistas.


Gyvendamas Amerikoje įsitraukiau į antikomunistinių organizacijų „John Birch Society", „Eagle Forum", „Conservative Union", „Americanism Forum" veiklą. Daugelį metų visoje Amerikoje skaičiau pranešimus apie tai, kad būtų liautasi finansuoti komunizmą, vergiją ir pan. Pranešimus skaičiau visose valstijose, išskyrus Havajus. Man buvo sudaryta galimybė beveik penkiolika metų kalbėti įvairiai auditorijai. Nusileisdavau kokio nors Amerikos miesto oro uoste, ten gaudavau sąrašą mokyklų, televizijų, radijo stočių, kur turiu sakyti kalbas. Amerikiečiai puikiai išnaudojo mano oratorinį sugebėjimą. Šis talentas yra Dievo dovana man, tai ne mano nuopelnas. Esu laimingas, kad galėjau kovoti už tai, kuo tikiu.


Nuo pat senovės Egipto laikų kas nors vis mėgina užkariauti visą pasaulį. Tokie tipai kaip Aleksandras Makedonietis. Paskutinį šimtmetį tokių užkariautojų taip pat netrūko. Ryškiausi iš jų buvo komunistai, kurie atvirai skelbė, kad sukurs pasaulinę valdžią. Amerikoje buvo nemažai komunistų-didžturčių, kurie savo turtus naudojo, kad užgrobtų valdžią. Matyt, kiekvienas jų tikėjosi būti piramidės viršuje. Sovietai jais naudojosi siekdami savo tikslų. Na, bet kaip sakė JAV komunistų vadovas Guss Hall: „Du žmonės miegantys toje pačioje lovoje sapnuoja skirtingus sapnus". Tokiems pasaulinės valdžios siekėjams kiekviena tauta yra kliūtis sukurti vieną pasaulinę tautą. Sukurti pilką pasaulį su pilkais miškais, pilkomis gėlėmis, pilkais žmonėmis. Jų tikslas sunaikinti tautas. Tai yra įmanoma. Stalinas yra pasakęs, kad jei pavyks sunaikinti kurios nors tautos vienos kartos pasididžiavimą savo tauta, jos istorija, žmonių patriotizmą, vadinasi bus nužudyta tauta. Taigi kartu mums Stalinas ir pasufleravo, kaip reikia išsaugoti tautą - reikia skleisti patriotizmą! Šiandien mes susiduriame su tautos naikinimu brukant mums kosmopolitizmą, istorijos iškraipymą. Šiais laikais politologai kalba apie pasaulinę demokratiją, vengia žodžio „kosmopolitizmas". Tačiau tos sąvokos reiškia tą patį arba nereiškia nieko, o jų tikslas yra išstumti žodžius „laisvė" ir „nepriklausomybė".

 

Kaip Jūs sugrįžote į Tėvynę?


Lietuvą aplankiau 1994 m., o galutinai sugrįžau 2002 metais. Nuostabu sugrįžti į Tėvynę! Prisipažinsiu, kad vengiau grįžti į Lietuvą nepriklausomybės pradžioje, nes čia buvo sunkūs laikai, o aš nenorėjau išsiskirti iš kitų žmonių savo turtu. Visad buvau tarp vidutines pajamas turinčių. Kai jau galutinai grįžau į Lietuvą, manęs paklausė: „Kodėl jūs iš šiltos Floridos grįžote į šaltą Lietuvą?" Aš atsakiau: „Nes čia šilčiau".

 

Ką galėtumėte palinkėti šių dienų Lietuvos kariams?


Palinkėsiu tiktai nuo Žalgirio iki partizanų bunkerių Lietuvos kario dvasios! Atminkite, kad pareiga Tėvynei yra svarbiausia. Ir netikėkite jums brukamu melu, nustokite menkinti save. Patikėkite, mūsų tauta turi daugiau dvasinės stiprybės, nei jos yra savimi patenkintuose Vakaruose.

Komentuokite
Krašto apsaugos ministerija pasilieka teisę pašalinti komentarus, įžeidžiančius žmogaus garbę ir orumą, skatinančius tautinę, rasinę, religinę nesantaiką, skatinančius smurtą.
Vardas
El. paštas
Komentaro tekstas
Apsaugos kodas secimg

 

 

 
 

 
 
 
 

 
 
 
 
 
 
 
Sprendimas: Fresh Media