Lietuvos kariuomenė
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

IŠ KARTOS Į KARTĄ, PRISIMENANT AVIACIJOS KAPITONĄ JUOZĄ ČESONĮ

 

Lietuvos karo aviacijos kapitonas Juozas Česonis gimė 1902 m. gegužės 14 d. Šeštakavos kaime, Krosnos valsčiuje, Marijampolės apskrityje.


Būdamas 5-os klasės mokinys, įstojo savanoriu į lietuvos kariuomenę. Baigęs dr. Tumėno brandos kursų 8 klases, 1920 m. lapkričio 15 d. įstojo į Karo mokyklą. Ją baigęs, jam buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis ir buvo paskirtas į Inžinerijos pulką. Vėliau baigė fizinio lavinimo kursų II laidą. 1926 m. sausio 1 d. paskirtas Karo aviacijos viršininko žinion, o gruodžio 1 d. perkeltas į Mokomąją oro eskadrilę. 1927 m. liepos 14 d. baigė Aukštųjų karininkų kursų Aviacijos skyriaus I laidą. Po to tarnavo Bombonešių grupės 3-iojoje eskadrilėje. 1927 m. gruodžio 23 d. jam suteikiamas kapitono laipsnis.


1930 m. sausio 1 d. suteiktas I eilės karo lakūno vardas. 1933 m. spalio 1 d. perkeltas į 6-ąją eskadrilę, kurioje laikinai vykdė eskadrilės vado, sporto vadovo, fotolaboratorijos vadėjo, priešlėktuvinės kuopos vado ir meteorologijos stoties vedėjo pareigas. 1935 m. kovo 7 d. išleistas į atsargą. Su šeima emigravęs į JAV, gyveno Filadelfijoje, daug metų buvo Amerikos lietuvių tautinės sąjungos skyriaus pirmininkas, LKV sąjungos „Ramovė" pirmininkas. Bendradarbiavo „Plienų Sparnų" metraštyje, leidžiamame Čikagoje. Mirė 1971 m. kovo 14 d. JAV. Palaidotas Šv. Grabo kapinėse. Kpt. Juozas Česonis apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Garbės ženklu „Plieno sparnai".


Minint Lietuvos karo aviacijos 90-ąsias įkūrimo metines, pirmą kartą Lietuvoje pristatau kpt. Juozo Česonio atsiminimus, užrašytus jo brolio Antano sūnaus, Kęstučio Česonio.

 

ARTILERIJOS KOREGAVIMAS

 

Esame naujame Gaižiūnų lauko aerodrome. Atskridome patobulinti artilerijos iš lėktuvo koregavimo meno. Įdomūs pratimai. Lakūnas radijo pagalba perduoda žemėje esančiai artilerijai taikinių vietas ir koreguoja jų ugnį. Tuo būdu artilerija gali greitai sunaikinti kiekvieną jai nurodytą žemės taikinį. Čia tiek lakūnas, tiek artileristas turi būti gerai pasiruošęs bendram veikimui.


Kelias dienas padirbėję su paskirom baterijom, ryt jau iš ankstaus ryto turimeparodytui ką išmokę. Tai lyg mūsų kruopštaus darbo ir pasirengimo egzaminai.


Eskadrilės vadas, grižęs iš vadavietės, mus ir gražiuoju ir piktuoju ragina „pasitempti". Esą prėjusiais metais vienas prancūzų lakūnas per 40 minučių sugebėdavo sudaužyti 12 taikinių. Tai neblogas rekordas. Jūs gi, sako vadas, nors per valandą tą atlikite, tai jau bus gerai.


Eskadrilės vadui dar bekalbant, bemokinant, suskambėjo telefonas. Adjutantas, su šelmiška eskadrilės vadui raportuoja, kad iš Rukloje esančios karininkų valgyklos praneša, būk jau išvirta ir laukia valgytojų didelis kiekis vėžių. Eskadrilės vadas pertrauktas nerimto pranešimo iškart supyko, susiraukė, bet lyg užuodęs skanų vėžių, kmyninės ir alaus kvapą, nusišypsojo. Mat, buvo didelis mėgėjas vėžių. Ir ką gi, nebaigęs nė savo pamokymų, sėdo į savo motociklą ir nudūmė Ruklos link. Mums to ir reikėjo.


Po kelių minučių gaižiūnų laiko aerodromas lyg apmirė, bet užtat Ruklos karininkų valgykla skambėjo. Maišėsi dainos, vėžiai, kmyninė ir alus. Į savo palapinę lauko aerodrome grįžau jau aušrelei auštant.


Rodos, vos tik akis užmerkiau saldžiam miegui, o jau čia kelia. Eskadrilės vadas surūgęs, susirūpinęs, piktas. Gavo įsakymą patikrinti ir išrinkti geriausiąjį artilerijos koreguotoją dešimtai valandai, parodomajam šaudymui, kurį seks aukštieji karo vadai, gal būsią ir svečių.


Skrendu patikrinimui pirmasis. Nesiseka. Vos per 30 minučių sudaužiau vieną taikinį. Blogai. Gaunu įsakymą tūpti. Eskadrilės vadas pasitinka su rusčiu veidu ir sako: Šitokių koreguotojų man nereikia." Vėl dūlinu į savo palapinę pasnausti. Galva nuo tų vakarykščių „vėžių" dar baisiai sunki. Užmigau.


Vėl kelia. Eskadrilės vadas jau švelnesniu tonu prašo, kad gerai pasiruoščiau, pasistengčiau tą parodomąjį šaudymą atlikti, nes kiti dar blogiau pasirodė.


Po antrojo nusnūdimo jaučiausi puikiai. Pilnas energijos. Perkratęs visas savo žinias irklaidas, jaučiuosi savo vado neapvilsiąs.


Kylame. Šaukiu artileriją. Ryšys yra. Perduodu taikinio koordinates. Priimta. Paruošta. Siunčiu:ugnis. Matau perlėkė jis 100 metrų. Duodu pataisą. Vėl ugnis. Taikinys pataikytas. Puiku. Antras taikinys.ttrečia salve pritaikytas. Na, ir papyliau: kas antra salvė vis taikinin. Laiko negaišau nė minutės. Artilerija dirbo irgi puikiai. Sumušta 12 taikinių. Baigta. Tupiam. Žiūriu į laikrodį ir pats netikiu: visus 12 taikinių sudaužiau per 36 minutes. Galvoju, gal mano laikrodis pradėjo blogai eiti. Nutūpęs, eskadrilės vadas priėjęs man per petį patapšnojo ir tarė: „Mūsų eskadrilės pasiektą rekordą negreitai kas pasieks. Bravo vyrai." Va tai tau, pagalvojau. Kada blogai šaudžiau, visi papeikimai teko man vienam. Dabar, kada gerai, tai garbė mūsų eskadrilei.


Paspaudęs ranką savo lakūnui Kazimierui, tariau: „O vis tik mudu, Kazimierai, esame eskadrilės didieji ramsčiai."

 

 

 

 
 

 
 
 
 

 
 
 
 
 
Informacija atnaujinta 2009-09-01
Sprendimas: Fresh Media