Lietuvos kariuomenė
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

KARO LAKŪNAS, INŽINIERIUS

 

Jonas Dovydaitis
SVAIDOM UGNĮ IR PLIENĄ

 

 

Kokį darbą yra atlikusi mūsų jauna karo aviacija 1919-1920 m. nepriklausomybės karuose, gali parodyti tik didelis ir rūpestingas anų dienų istorijos išryškinimas.


Istorija, kokia ji bebūtų - garbinga ar nuolaidi, su juodomis dėmėmis ar spindinčiu pasigėrėjimu, didi ar tik skausmingą šypseną sukelianti - tik tada ji bus brangi, kai matysime ją realią, kartais tikrenybėj ir labai šiurkščią.
Mūsų karo aviacijos praeitis ir jos istorija surišta su būriu anų dienų vyrų. Šiandien pats gyvenimas tuos gyvuosius liudytojus visur yra išsklaidęs, kai kuriuos jau tik istorija yra pavertęs.


20 metų - didelis laikas paskirų asmenų gyvenime. Dienos sukuria, tos pačios dienos, be paliovos viena kitą sekdamos, viską ir vėl užmarštin nustumia. Ir gyvieji jau ne viską prisimena.


Skaitytojams čia pateiksiu ypatingai ryškių karo aviacijos istorijos nuotrupų. Jos, deja, daug kur nepilnos, tik atskirais epizodais aiškios, bet brangios, nes tai tikros praeities sukurtos.


Vyčio kryžiaus kavalieriaus, inžinieriaus, karo lakūno kpt. S. Jakščio atsiminimuose surandama daug faktų, kurie nebuvo užfiksuoti nei oficialiuose, nei neoficialiuose leidiniuose, bet ypatingai įdomūs ir svarūs, parodydami anų dienų mūsų aviacijos pajėgumą ir darbą.


Šalia jo individualių išgyvenimų, bus ir tokių, kurie, be abejo, turės būti užfiksuoti 1918-1920 m. laisvės karų pilnoje istorijoje.


Karo lakūnas, Vyčio kryžiaus kavalierius, aviacijos kapitonas inžinierius Stasys Jakštys į mūsų kariuomenę įstojo 1919 m. sausio 30 d.


Buvęs rusų kariuomenės karininkas, grįžęs 1918 m. į Lietuvą, Vilniuje paliko savo adresą ten gyvenantiems draugams karininkams. Tada dar nebuvo jokios realesnės ginkluotos pajėgos, nebuvo reikalaujama karininkams aktyviai dėtis į bendrą darbą. Viskas buvo neaišku, visas didelis darbas dar ore, visi gyveno netikra rytdiena ir neaiškia ateitimi.


"Kvieskite, jei tik reikės!" Pats karininkas Stasys Jakštys išvyko krašto gilumon. Čia taip pat išsilavinusių ir norinčių dirbti lietuvių stoka. Visos įstaigos juos gaudo ir meškeriota.


Šakiuose (Kudirkos Naumiestyje) kuriama gimnazija. Keturi žmonės sudaro jos personalą, administraciją ir lektorius. S. Jakštys pasidaro matematikos mokytoju.


Bet ar ilgai gali išsidėti aktyvus, jaunas vyras, kai visa šalimi eina vis stipresnis laisvės ir nepriklausomo gyvenimo noras.


Karininko S. Jakščio Švietimo ministerija tuoj pat nepaleidžia į Kauną. Juk ir 2ia frontas bei kova su tamsuma.
„Gana klasės ir suolų, kai aš galiu kitu kuo būt naudingas. Man čia ne vieta". Iš gimnazijos karininkas S. Jakštys ištrūksta ir tiesiog į Kauną.


Jis stoja inžinerijos kuopon. 1919 m. sausio 30 d. prie jos formuojamas aviacijos būrys. S. Jakštys pereina į šį naują, dar niekad nebuvusį lietuvių kariuomenės dalinį, kad savo sugebėjimus, technišką išsilavinimą ir norus pritaikytų lietuviškiems sparnams.


Nėra pradžioje nei vieno lietuvių lakūno, nei vieno lėktuvo, be užsispyrimo pas pirmuosius aviatorius, tada dar tik žemės lakūnus - viską sukurt ir padaryt.


Pirmasis mūsų karo aviacijos lėktuvas - vasario 5 d. paimtas mūsų pusėn nusileidęs bolševikų aparatas Sopwith.
Vasario 27 d. atgabenami iš Vokietijos ten nupirkti už grynus p

inigus keli LVG CVI aparatai. Savų nėra - samdomi iš demobilizuotos Vokietijos kariuomenės kai kurie vokiečių pilotai.


Šis tas jau yra, dabar galima ir apie frontą ir veiksmus jame numatyti.
„Žvalgus - ant pirštų galima suskaičiuoti, - pasakoja kpt. S. Jakštys. - Gavau aš pilotą vokietį Kulikauską. Su juo daugumą frontinių skridimų prieš bolševikus ir atlikau.


Pilotai dirbo tik už algas. Ir tas darbas pinigu buvo galima ir matuoti. Nors žinome, kad priešlėktuvinė priešo apsauga menkutė, bet mūsų lėktuvas vairuojantieji nieko nenorėjo rizikuoti.


1 000 metrų buvo mažiausias aukštis. Žemiau paprastai piloto jokiu būdu nepriprašydavome. Kartą - didelė ir vienintelė retenybė - su Kulikausku buvome nusileidę iki 700 m, o iš tokio aukščio ir šaudyti, o ypač bombas, nes nebuvo jokių bombolaidžių, nė paprasčiausių ... Paimi bombą, iš trauki saugiklį, pamerkęs akį išmatuoji ir paleidi iš rankos rizikuodamas. Lėks nulėks, pataikys - pataikys ...
Bet mūsų rankos pasidarė gerokai taiklios. Kaip mechaniški skaičiavimo prietaisai.
Birželio mėnesį išskridome Utenos - Zarasų frontan. Bolševikai jau buvo nuspausti per visą Lietuvą ir stumiami į Dauguvos upės krantus.


Oras vaiskus ir geras, kaip kasdieninę, gražios lietuviškos vasaros dieną. Toli, lyg mėlyni brangakmeniai blizga šiauriniai ežerai, ežerėliai. Ištisas tviskantis jų raitytas kilimas, banga už bangos žėri horizonte.
Matau, į Salakus traukia vingiuotu keliu gurguolė. Rodau Kulikauskui. Jis truputį pasuka ir vėl varo pirmyn. Ištempęs akis žiūriu žemyn - šalia plento artilerijos pozicija. Mano pilotas ten taip pat dirstelėja - ee ...
Aparatas virsta jau ant sparno ir suka kiton kryptin. Rodau jam - arčiau į bateriją, jis tik galva pakrato. Jo nuomone, lėktuvui ten maišytis neverta. Ir pikta ir juokinga dėl perdėto atsargumo. O juk dar sėdynėj esama sprogstamos medžiagos, būgnai pilni šovinių. Bet ką padarysi. Taikinys kaip ant delno, bet kartu nepasiekiamas, nes lėktuvo vairai ne mano valioj.


Artėjam į tiltą. Kelias vienon ir kiton pusėn blizga tuščiu baltumu. Tai bolševikų užnugaris. Gerai - reikia nors čia prašyti piloto lukterti.


Rodau jam žemyn. Sprogdinsiu tiltą, bet tai pavyks juo tiksliau, juo arčiau žemės būsiu.
Pilotas dairosi ilgai ir atidžiai. Visiška tyla keliuose jį lyg ir patenkina. Žeminamės ir atsirandame ant 700 metrų. Stop! Vėl greičio pedalas ir nė metro žemiau.
Noriu dar kiek nuspausti. Per bortą užsigulęs, rodau apačion ir iš piloto prašyte prašau. Dar žemiau.
- Genug ... - krato jis vėl galvą. - Genug!
Mano pastangos tuščios. Iš Kulikausko išprašyti nusižeminimo rekordo ant plynos vietos nepasiseka ir turiu bombarduoti iš 700.


Paleidžiu vieną, kitą bombą.
Kol jos nulekia žemyn, prakeikiu tą amžiną „Genug - gana". Taip visada. Kur nieko nėra, pilotas prives, kur aiškūs ir tiesiog riebūs taikiniai, gyvasis priešas ir jo priemonės - nei privesti neprisiprašai, nei padoraus aukščio atakai negauni.
Užmirštu bent laikinai rūstybę ant piloto, kai matau, kad blykstelėjo bombos tilte. Jei lėktuvo draugas ne visada su manimi, bent manasis bombolaidis - ranka ir akis kartu.
Susprogdinta. Slenkame viršum žiemių Lietuvos tamsių miškų ir mėlynų vandenų tolyn. Degučiai - Salakas - Antalieptė.
Ir vėl akyse taikinys. Dešinėj, pietų rytų kryptyje, gurguolė. Ilga, stambi vora, priešo rankų valdoma.
Kratau pilotui už peties, rodau į ją. Aviacinė sprogstama medžiaga išmesta, bet juk aš dar buvau pasiėmęs paprastų pėstininkų rankinių granatų. Keliu vieną, atsuku rankenos dangtelį, dabar tik patraukt ir mest.
Bet juk čia tokie prietaisai - patraukei virvutę, išmetei - prakris ir sprogs. Jei būsime aukštai - jos sprogs ore. Mosuoju žemintis pilotui Kulikauskui, jis tuoj vėl krato galva.
- Genug! ... Toliau negalima.
Tiesa. Jo aukščio rodyklės 1 000 ar truputį žemiau. Tad aišku - genug. Kaip visada.
Leidžiu rankines granatas, kaip obuolius. Jos, tartum šrapnelės, sudulka viena po kitos ore tarp mūsų ir žemės. Viena, antra, trečia...
Kaunamoji galia dėl to aukščio, be abejo, artinasi ar lygi 0, bet efektas yra. Matome, kad gurguolė iš ilgo kaspino išyra, vežimai lekia dešinėn ir kairėn, byra žmonės. Kai kurie pasuka, skrieja be tvarkos lauku. Žemai, nors nuo garso - anarchija, o tai jau gerai ... juo baikštesni bolševikai bus, tuo žemai esantiems mūsų pėstininkams lengviau.
Nutūpėme su gera nuotaika ir skridime įvykę nelygumai bent laikinai primiršti".
„Karo lauko aplinkuma, frontui nuslinkus tolyn į rytus, reikalavo iš mūsų aviacijos ilgų skridimų nuo Kauno aerodromo iki veiksmų teatro.


Keliais aparatais keliamės į laikinąjį aerodromą Utenon.
- Trims dienoms, - pasakė čia mums.
Tai ne svarbu. Tik duokite pakankamai šaudmenų, sprogdinamos medžiagos, benzino ir alyvos. Iškeliaujame taip, kaip stovime. Eskadrilės vadas buvo Šalkauskas.
Lauko aerodromas - dvaro dobiliena. Skraidantis personalas susikrausto į rūmus, ten, kur dabar Utenos gimnazija.
Turim tris aparatus, vieną kitą statinę benzino, laukiam tik iš aukščiau įsakymo veikti.
Atliekam skridimą, antrą, trečią.


Mechanikai dabar pakrapšto pakaušius ir praneša:
- Duokite benzino, pripilsim bakus.
Taip tikrai. Degamos medžiagos „atsarga" jau suvartota. Aliarmuojam Kaunan, o patys, lyg ir be sparnų, vaikščiojam po dvarą ir jo apylinkes.
Slenka dienos, jokio atsakymo. Dar kita nelaimė - užgriūna mus visokios karinės misijos.
Tada jų daug buvo mūsų frontuose. Amerikiečiai, prancūzai, anglai, vėl prancūzai, vėl anglai ...Viena po kitos su įvairiausiais uždaviniais ir būtinai atvežami parodyti lietuviškų lakūnų.
Čia karo aviacija. Jaučiam, kad reikia palaikyti lietuvišką reprezentaciją ir vaišingumą - nėr iš ko.
Lakstom, pirkinėjam maistą, ruošiam užkandžius, viską iš savo kišenių. Atsimenu, rodos, ir aš kažkokį veršiuką misijai iš savo algos nupirkau. Lietuvišką kario garbę laikom, o tuo tarpu po tokio savaičių priverstinio sėdėjimo dvare nei savo tualeto reikmenų, nei baltinių, nei kita ko - neturime. Juk trims dienoms keliavom.
Matom, kad be Kauno neišsiversime, o čia į savo lizdą net parskristi nebegalima. Viskas iškūrenta ir sudeginta fronto skridimuose.


Vadas įsako:
- Turime kas nors vykti Kaunan. Pasiimkite automobilį ir varykit!
Neįdomi kelionė žeme. Ginčijamės ir stengiamės šio malonumo išvengti. Bet aš neišsisuku. Užkrauna tą pareigą man. Įsakymas lieka įsakymu. Automobiliu slenku į Ukmergę. Pakelėj įsiprašo į tuščią mašiną keli pabėgėliai ir keli aviacijos mokyklos mokiniai.
Vėl naujas rūpestis. Ar privilks motoras iki Kauno? Benzinas senka, senka ir tarp Ukmergės ir Jonavos, vidurkelyje, aišku. Kad jau bus stop. Giesmė baigta.
Dairausi po plentą. Jei tik pamatysiu automobilį, stabdau ir prašau skolinti degalų, nors iki Ukmergės.
Kažkas atidulka keliu. Jau prie mūsų ir aš į plento vidurį išėjęs:
- Stok!
Kariška mašina. Prieinu artyn. Lyg ir vokiečių prisėdę, kariškomis milinėmis, nepažįstami vyrai. Man pirma staigmena. Aviacijos inspektorius majoras Dalbekas sėdi greta vairuotojo. Kodėl greta vairuotojo? Jis juk aukšto rango kariškis pagal savo vietą tada buvo. Pasveikinu jį, aiškinu padėtį.
Iš mašinos išlipa aukštas vyras, eina artyn prie manęs. Dabar pamačiau - Kariuomenės vadas gen. Žukauskas. Jis tuoj į mane:
- Ką Tamsta! Iš fronto bėgi?
Dirsteli į mano vežamus mokinius.
- Pats bėgi ir kareivius veži?!
Pirma pažintis su tuo dideliu vyru ir tokia savotiška. Bet kieto kari greit aš neįtikinau savo kelionės reikalu. Jis užsirašė mano pavardę ir tokiu pat rūsčiu veidu grįžo į automobilį.
Ir Kaune nebuvo degamosios medžiagos. Eskadrilė toliau veikti negalėjo ir buvo atšaukta atgal Kaunan. Žinoma, išsiaiškinus ir mano „bėgimas iš fronto" praėjo be blogų pasekmių tokiems tada, deja, neretiems bėgliams".

Išspausdinta 1938 m. vasario mėnesio žurnale Lietuvos sparnai Nr. 2 (38)


BIOGRAFIJA

 

Stasys Jakštys gimė 1895 m. balandžio 21 d. Šakių apskrities, Būblelių valsčiuje, Ramoniškių kaime.
1907 m. baigė pradžios mokyklą ir įstojo į Marijampolės gimnaziją, kuri I-ojo pasaulinio karo metu buvo evakuota į Jaroslavlį Rusijoje. Ten 1916 m. baigė gimnaziją ir nuo 1916 m. rugpjūčio 11 d. studijavo Petrogrado universitete.
1916 m. lapkričio mėnesyje mobilizuotas į Rusijos kariuomenę ir pasiųstas į Vladimiro karo mokyklą Petrograde.
1917 m. gegužės 1 d. baigus mokyklą, jam suteiktas praporščiko laipsnis ir buvo išsiunčiamas į Austrijos ir Rumunijos frontą.
1918 m. spalio 7 d. jis grįžo į Lietuvą, mokytojavo besikuriančioje Kudirkos Naumiesčio gimnazijoje.
1919 m. sausio 30 d. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, paskirtas karininku į inžinerijos batalioną.
1919 m. kovo 31 d. perkeltas į Aviacijos dalį ir paskirtas einančiu oro žvalgo pareigas.
1919 m. gegužės 28 d. buvo suformuotas aviacijos kovos būrys, kuris nuo birželio 13 d. perkeltas į Uteną. Šiame būryje iki lapkričio 2 d. vyr. ltn. S. Jakštys buvo oro žvalgas. Kovose su Lenkijos kariuomenės daliniais oro žvalgas vyr. ltn. S. Jakštys atliko 10 skridimų į frontą. Už pasižymėjimą lenkų fronte apdovanotas I rūšies 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiumi. Vienam pirmųjų Lietuvos karo aviacijoje suteiktas Oro žvalgo vardas.
1921 m. gegužės 28 d., ruošiantis aviacijos šventei, skrido lėktuvu Albatros C.I rikiuotėje prieš S. Stanaičio Albatros C.III ir pastarąjį nupūtė į suktuką.
1921 m. rugsėjo 3 d. jam suteiktas kapitono laipsnis.
1922 m. balandžio 10 d. kpt. S. Jakštys išleistas iš kariuomenės studijoms aukštojoje mokykloje užsienyje.
1927 m. spalio 31 d. jis baigė Lježo politechnikos institutą, įgydamas inžinieriaus elektromechaniko specialybę.
Nuo 1928 metų Stasys Jakštys dirbo Susisiekimo ministerijoje inžinieriumi.
1928 m. spalio 5 d. jis vėl priimtas į karinę tarnybą ir paskirtas į karo aviaciją inžinieriumi kontrolieriumi.
1934 m. liepos 10 d. už dalyvavimą voldemarininkų maište išleistas į atsargą. Dirbo inžinieriumi AB Amlit.
1937 m. lapkričio 10 d. vėl priimtas į karinę tarnybą ir vėl paskirtas į karo aviaciją.
1938 m. jam suteiktas majoro laipsnis. Skraidymų stažą atlikdavo 2-ojoje eskadrilėje. Skraidė 329 val. Sovietų kariuomenei okupavus Lietuvą, 1940 m. liepos 2 d. paskirtas Aviacijos dirbtuvių viršininku, vėliau - ryšių karininku aerodromų statyboms. Likviduojant Lietuvos kariuomenę, 1940 m. lapkričio 1 d. išleistas į atsargą, kur dirbo Elektros valdyboje.
1941 m. gegužės 3 d. NKVD suimtas ir kalintas Kauno SDK. Kilus Vokietijos ir SSRS karui, iš kalėjimo išlaisvintas.
1941-1946 m. jis dirbo Elektros valdyboje inžinieriumi.
1946 m. sausio 2 d. NKVD vėl suimtas ir Karo tribunolo tų pačių metų balandžio 18 d. nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metus tremties. Kalintas Komijos ir Mordovijos lageriuose. Nuo 1955 m. gyveno tremtyje Krasnojarsko krašte.
1956 m. grįžo į Lietuvą ir iki 1962 m. dirbo Kauno elektros tinkluose inžinieriumi.


Mirė 1972 m. balandžio 14 d. Kaune, palaidotas Eigulių kapinėse.

APDOVANOJIMAI:

 


1-os rūšies I laipsnio Vyčio Kryžius (1923 m.);
Vytauto Didžiojo 5 laipsnio ordinas (1933 m.);
Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis (1928 m.);
Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medalis (1929 m.);
Garbės ženklas Plieno sparnai (1932 m.).

 

 

 

 facebooktwitterinstagram youtube 
 

 
 

 
 
 
 

 
 
 
 
 
Informacija atnaujinta 2009-09-09
Sprendimas: Fresh Media