Lietuvos kariuomenė
 
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

Istorija

2018 m. birželio 10 d., atsižvelgiant į geopolitinę situaciją, kylančias grėsmes saugumui bei vykdant šalies tarptautinius įsipareigojimus NATO bei vystant motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija" plėtrą, įsteigiamas kunigaikščio Margirio pėstininkų batalionas.

 

Batalionas pavadintas kunigaikščio Margirio vardu laikantis tradicijos šiandieninės kariuomenės pėstininkų batalionus vadinti tarpukario kariuomenės pulkų vardais. Šis naujai įsteigtas batalionas pavadinimą paveldėjo iš anuomet veikusio Šeštojo pėstininkų Pilėnų Kunigaikščio Margio (Margirio) pulko.

 

Šeštasis pėstininkų Pilėnų Kunigaikščio Margio (Margirio) pulkas:

 

Lietuvos kariuomenės karinis dalinys, veikęs 1918-1926 m. ir 1934-1940 m., dislokuotas Alytuje, nuo 1934 m. Klaipėdoje, vėliau Plungėje ir Telšiuose.

 

Pulko įkūrimo data laikoma 1918 m. gruodžio 5 d. Pulko kariai 1919 m. sausio - birželio mėn. kovėsi su Raudonąja armija prie Jiezno, Žiežmarių, Subačiaus. Birželio mėn. batalionas pavadintas Atskiruoju Marijampolės batalionu, dalyvavo kautynėse su bolševikais. Spalio 6 d. batalionas buvo išsiųstas į Šeduvą kovoti su bermontininkais, vėliau pavadintas Šeštuoju pėstininkų pulku, perdislokuotas į Kėdainius. 1920 m. lapkričio 20 d. batalionui suteiktas Šeštojo pėstininkų Pilėnų kunigaikščio Margirio pulko vardas.

 

1920 m. pulkas dalyvavo kautynėse su lenkais, kovojo dažniausiai įvairių junginių sudėtyje. Pasibaigus kariniams veiksmams, pulkas buvo dislokuotas Alytuje, o 1926 m. rugpjūčio 31 d. mažinant karines pajėgas, išformuotas. 1934 m. Klaipėdoje atkurto Šeštojo pėstininkų pulko branduoliu tapo vienas iš Septintojo Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pėstininkų pulko batalionų. 1935 m. suformuotas II batalionas, kuris įsikūrė Plungėje. 1937 m. rugsėjo 26 d. Klaipėdoje vykusios ceremonijos metu pulkui įteikiama Vyčio kryžiaus ordino kovinė vėliava su įrašytu pulko šūkiu - „Tau, tėvų žeme". 1939 m. pulke buvo du batalionai, tarnavo apie 1300 karių, tų pačių metų kovo mėn. Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą, pulkas persikėlė į Plungę, jo II-asis batalionas buvo dislokuotas Telšiuose.

 

1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, pulkas buvo perkeltas į Vilnių, o vėliau išformuotas.

 

Anuometiniam pulkui vadovavo: krn. J. Butkus, plk. P. Tvaronas, plk. ltn. K. Sprangauskas, gen. št. plk. J. Lanskoronskis, gen. št. plk. A. Breimelis ir plk. J. Andrašūnas.

 

Margiris - legendinis Žemaičių kunigaikštis, Pilėnų pilies gynėjas. Spėjama, kad  kilęs iš LDK Butvydo (1291m. ar 1295 m.) šeimos. Jo broliai galėjo būti didieji kunigaikščiai Vytenis (valdė 1295-1316 m.), Gediminas (1316-1341 m.), Kijevo kunigaikštis Teodoras ir Polocko kunigaikštis Vainius. Tai, jog Margiris kilęs iš kilmingos šeimos, leidžia spėti 1329 m. aprašyta dvikova su Bohemijos karaliumi Jonu Liuksemburgiečiu..

 

Pirmą kartą su kunigaikščio Margirio pasipriešinimu kryžiuočiai susidūrė 1329 m. žygio metu. Belgo Jono de Prezo kronikoje, aprašoma Margirio (Margalio) dvikova su Čekijos karaliumi Jonu Liuksemburgiečiu, po kurios Margiris pateko į nelaisvę ir buvo išpirktas. Dvikova vykusi prie pilies Galidaine, o pralaimėjimo atveju Margiris žadėjo nebekariauti su kryžiuočiais ir pasitraukti į Ycoine. Tačiau kunigaikštis Margiris labiausia žinomas dėl 1336 m. vasario 25 d. organizuotos Pilėnų pilies gynybos, kurios šturmo metu Žemaičiai narsiai gynėsi, tačiau nematydami vilties atsilaikyti, galiausiai patys pasirinko mirtį.

 

Pilėnai kronikose:

 

Plačiausiai Pilėnų kovos eigą aprašė Vygandas Marburgietis - „Pilėnų pilis stovėjo Trapėnų žemėje. Ją užpuolęs Vokiečių ordinas, tačiau lietuviai narsiai gynėsi, nors jėgos buvo nelygios. Tada „pagonys, <...>, nesitikėdami, kad galės išlaikyti pilį, sumetė į ugnį be galo didelius turtus ir patys išsižudė." Lotyniškame vertime rašoma - " Lietuvių „karalius" Margiris „stengėsi atkeršyti prūsams [kryžiuočiams], kurie ugnį, rąstus ir akmenis į pilį ir karalių svaidė <...> taip pat dauguma buvo nukauti, ir mažai kas pasidavė į nelaisvę <...> Vyriausiasis vadas Margiris, kaip didelis stiprus milžinas, nežmoniškai gynėsi, ir nusirito dar daug galvų, kol jis panoro atsisakyti savosios."

 

Vėlesni autoriai pilies gynėjus ir jų žūtį dar labiau išaukštino. Albertas Vijūkas - Kojelavičius rašė: „Pilyje buvo keturi tūkstančiai karių, subėgusių ten vos išgirdus apie priešą su savo šeimynomis iš aplinkinių kaimų. Gynėjai ilgai kamavo priešą<...> Kai daugybė pilėnų žuvo, o dar daugiau buvo sužeista, kai sumažėjus gynėjui skaičiui, ėmė blėsti viltis apginti pilį,<...> nenorėdami pasiduoti priešui, jie nukreipė ginklus prieš save ir savo artimuosius. Sukrovę didžiulį laužą, į ugnį sumetė viską, ką priešas galėjo išgrobstyti.<...> Surengę saviškiams šitokį galą, patys prašėsi nukaujami viršininko, o šis paskutinis persismeigė kalaviju..."

 

Pilėnų istorija įkvėpė nemažai menininkų romantikų, šis dramatiškas epizodas tapo lietuvių kovų su kryžiuočiais simboliu. Pilėnų vieta iki šiol tiksliai nenustatyta. Ilgą laiką buvo manoma, kad Pilėnų būta ant Punios piliakalnio, tačiau dalis istorikų teigia, kad ji buvo Žemaitijoje.

 

 

 

 facebooktwitterinstagram youtube 
 

 
 

 
 
 
 

 
 
 
 
 
 
Informacija atnaujinta 2018-07-17
Sprendimas: Fresh Media