Lietuvos kariuomenė

Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

Rojaus pasirinkimas: kodėl po šauktinių į KASP?

2018-09-26
image

Su pirmuoju šaukimu (2015-2016 m.) baigęs Nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą Dragūnų batalione, eil. Rojus Ulis Vilniaus universitete pradėjo vokiečių - ispanų kalbų studijas ir... tarnybą Savanorių pajėgose. Jaunuolis tarnauja 802-osios kuopos skyriuje, kuris pernai nugalėjo Sausumos pajėgų Geriausio pėstininkų skyriaus varžybas ir yra tapęs skyriaus - kumščio sinonimu. Birželio pradžioje Rojus drauge su savo skyriaus kariais savanoriais išvyko į pratybas Pensilvanijos nacionalinėje gvardijoje kur kartu Pensilvanijos su gvardiečiais treniravosi „Fort Indiantown Gap“ bazės mokymo centre. Kokių motyvų vedinas eil. R. Ulis, sykį jau atlikęs pareigą tėvynei, vėl užsimovė kariškus batus?

 

Dar besimokydamas 12-oje gimnazijos klasėje, svarstydamas ką, norėčiau studijuoti, nusprendžiau patikrinti kas yra kario kelias. Nuvykau į Karo akademiją, dalyvavau atrankoje, ją praėjau. Bet ten nepasilikau. Sąžiningai pats sau išvardijau visus už ir prieš - pastarųjų buvo daugiau. Pavyzdžiui, viename iš atrankos etapų, kuomet Karo akademijoje besimokantys kursantai pasakoja apie karininko gyvenimą, tarnybą, iššūkius - supratau, kad tai ne man: tiek visos sistemos organizavimas, valdymas, karininkui būtini vadovavimo, lyderystės iššūkiai nėra mano pašaukimas... Be to, Karo akademiją baigusiųjų karininkų tarnyba yra orientuota į nuolatinį karjeros siekimą, matuojamą vis aukštesniais laipsniais. Pabaigęs karinę karjerą - žmogus yra dar darbingas - tačiau civilinėje rinkoje praktiškai neturi pagrindo po kojomis. Nenorėjau ir įsipareigoti, netekdamas pasirinkimo laisvės: juk Karo akademijos absolventai privalo numatytą metų kiekį ištarnauti kariuomenėje. Pragmatiškas proto balsas kuždėjo, jog reiktų baigti kokias nors civilinių mokslų studijas, kad turėčiau realius pagrindus po kojomis išgyvenimui.

 

Karininko tarnyba versus eilinio kario duona

 

Kaip tik tuo metu - 2015-2016 metais - parsidėjo pirmoji atranka į Nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą (NPPKT). Nusprendžiau tapti šauktiniu. Išėjau su pačia pirmąja laida, nes tai buvo labai patogus laikas - viskas prasidėjo vasaros pabaigoje, rugpjūtį, o baigėsi gegužės mėnesį. Ir tada buvau įsitikinęs, ir dabar tebesu: pareigą Tėvynei geriausia atlikti po mokyklos, kai dar žmogus neturi įsipareigojimų nei mokslams, nei būsimajai karjerai. Šauktinio tarnyba Dragūnų batalione - matyt, kaip ir daugumai, pirmojo šaukimo jaunuolių - buvo apgaubta šiokiu tokiu nežinomybės pojūčiu. Tas tęsėsi nuo dokumentų pridavimo, iki pirmųjų tarnybos mėnesių. Dabar apie tarnybą yra daugybė straipsnių, net filmų, nuo informacijos lūžta batalionų socialinės žiniasklaidos puslapiai. Prieš trejus metus šis informacinis laukas buvo tuščias. Nežinojome nei ką, nei kaip veiksime. Labiausiai netikėta ir kiek nesuprantama buvo kuris laikas yra tavo asmeninis, o kuris skirtas tarnybai: dėl itin dažnų rikiuotės pratybų, būdavo, laužai galvą ar čia jau tavo laisvas laikas, ar gali, pavyzdžiui, nueiti į dušą, ar staiga vėl pasigirs: „kuopa, rikiuot". Vėliau viskas normalizavosi, įsivyravo tam tikra rutina, „pagavome dienotvarkę". Atvirai pasakius, per visus 9 šauktinio tarnybos mėnesius absoliutaus komforto jausmo taip ir nepatyriau. Dabar, jau sudėjus šauktinio ir Savanorių pajėgų kario ištarnautą laiką, galėčiau bandyti teigti, kad apsipratau, tapo ramiau: žinau, kaip ruoštis pratyboms, kokie iššūkiai jų metu gali laukti, „miegu ramiau"...

 

Gegužės mėnesį, pasibaigus NPPKT, rugpjūtį jau pateikiau prašymą stoti į Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Galvojau, kol dar esu jaunas, kol nepamiršau visų savo žinių, įgytų mokyklos suole, labai tiks tarnybą Savanorių pajėgose derinti su filologijos studijomis. Visa savaitė akademinei veiklai, o savaitgaliais - pratybos.

 

Kariuomenėje įprasti drausmės, subordinacijos ir paklusnumo aukštesniems vadams, specifinės kalbos, elgsenos dalykai ir laisvi, draugiški studentų - dėstytojų tarpusavio santykiai akademinėje bendruomenėje man nesukelia jokių problemų. Niekada nesu susimaišęs ir, pavyzdžiui, dėstytojui atsakęs: „Taip, Tamsta", juk gyvenime mąstai, kaip elgiesi, kur esi. Kita vertus, mes savo kuopoje, ypač savo skyriuje, tarpusavyje bendraujam be griežtų taisyklių, esame modernūs ir lankstūs: visi elgiamės kaip komandos nariai, be kokių bereikalingų ceremonialų, tuo labiau rėkimo ar muštro. Juk mus visus vienija žinojimas, kodėl čia susirinkome: esame 120 procentų motyvuoti kariai savanoriai, vykdome mums keliamas užduotis ir viskas tuo pasakyta!

 

Mūsų skyriaus unikalumas

 

Skyriuje vertinamas universalumas, kiekvienas mūsų galime pakeisti kitą savo skyriaus karį: ar tai būtų kulkosvaidininkas, ar vedlys, ar inžinierius, ar kitas. Esame uniklalūs atskirai ir vienodi bendrai. Manau, blogai, jei skyriuje vienas karys sugeba kažką, ko kitas nemoka. Aš, asmeniškai, esu baigęs Šaulio kursą, tačiau moku naudotis ir kulkosvaidžiu, ir granatsvaidžiu - esu iš jų šaudęs ir gerai įvaldęs: taip, prireikus, skyriaus sudėtyje galiu atlikti įvairias užduotis. Visi skyriuje mokomės papildomai nieko neverčiami tiek mokymų, tiek pratybų metu. Tai, kad esu šio puikaus skyriaus sudėtyje - gal likimas? Prie skyriaus prisijungiau po savo antrųjų pratybų KASP, kuomet mane susirado ir pakvietė skyriaus vadas Darius. Po kelių savaičių jau su šiuo skyriumi dalyvavome rinktinės GPS varžybose, tada mūsų pajėgų varžybose ir, galiausiai, Sausumos pajėgų varžybos - kur tapome nugalėtojais! Džiaugiuosi tarnaudamas tarp tokių vyrų, nes čia susirinkę kariai savanoriai yra puikiai pasiruošę ir susigroję. Birželį, mes ir dar kitas rinktinės skyrius, vykome į Pensilvanijos nacionalinės gvardijos „Fort Indiantown Gap" stovyklą treniruotis. Smagu, kad mūsų darbas vertinimas pajėgų mastu.

 

Skyriuje mus vienija atsidavimas tam, ką darome ir noras pasiekti rezultatą: uždavinius išsikeliame patys ir juos įveikiame. Visi esame atėję skirtingu metu ir kiekvienas iš mūsų supranta, kad jei kam per sunku, galima išeiti į kitą skyrių, kur gyvenimas būtų kiek ramesnis, rečiau pratybų, jos lengvesnės. Neformalus mūsų šūkis: „Visi už vieną, vienas už visus". Beje, mūsų ryšiai neužsibaigia išėjus pro kuopos vartus, mes susitinkame kavinėse, pas ką nors pavakarojame - kepame grilį, pasėdime pirtelėje, o jei sekmadienį nebūna pratybų - Vingio parke bėgiojame. Štai tokie mūsų komandinės dvasios ingredientai.

 

Studentas - karys

 

Tarnyba Savanorių pajėgose man yra smagus užsiėmimas, hobis, darbas... Kiekvienoms pratyboms su šypsena veide atiduodu 120 procentų savęs. Kai sekmadienį pratybos baigiasi, įmetu skalbti uniformą ir ruošiu namų darbus. Pirmadienį jau sėdžiu universiteto auditorijoje. Kurse esu apsuptas merginų: iš 24 žmonių - tik 4 vaikinai. Bet savo išrinktosios dar neturiu. Gal dėl to, kad nerasčiau tam laiko. Pagalvokite, pavyzdžiui, pernai, ruošiantis GPSV, kiekvieną savaitgalį praleisdavome miškuose. Kuri tai iškentėtų? Mano tėveliai yra meniškų pažiūrų žmonės, jie, nors ir nerodo didžiulio susižavėjimo, bet mano pasirinkimui pritaria, jį gerbia, vertina kaip svarbią mano gyvenimo dalį.

 

Karys ir civilis yra du pasauliai, tačiau, mano atveju, jie yra ganėtinai susilieję. Kariuomenėje pritaikome civilines žinias (pavyzdžiui, mūsų skyriuje yra baigusiųjų inžinerijos studijas, jie savo žinias puikiai pritaiko karyboje). Lygiai taip pat kariuomenėjeįgytos žinios praverčia gyvenime: stresinės situacijos, pirmosios pagalbos įgūdžiai - juk kiekvienas karys to mokomas. Net mano humanitarinis išsilavinimas gali kada nors praversti: pratybų metu su vokiečiais, anglakalbiais, ispanais komunikuoti galėčiau be problemų. Kariuomenė jaunam žmogui tikrai suteikia naujų savybių: ryžto, drąsos, čia užsigrūdina kiekvienas. Visos šios savybės vėliau gali lemti ir mūsų kasdienybę: tarkime, ištikus nesėkmei, kiekvienas, bent šiokios tokios karinės patirties turintis žmogus supras, kad gali būti ir blogiau. Todėl neverta nusiminti, geriau nusišypsoti ir, kad ir kokia didelė problema atrodytų, visada yra kitos durys, kurios - prireikus - atsidarys. Nesėkmė nestabdo, o suteikia galimybę judėti toliau. Jei žmogus pats to nori - jį kariuomenė vienaip ar kitaip subrandina.

 

Mano pirmosios pratybos Savanorių pajėgose nustebino nevaržoma, draugiška atmosfera. Kai laipsniu aukštesnis karys pirmas tau paduoda ranką, o ne laukia, kada jam atiduosi pagarbą; kai nereikia prašyti leidimo pas vadą užeiti į kabinetą ir t. t. - mano įsitikinimu, tai yra teigiami dalykai: tai, ką aš vadinu pozityviu lankstumu. Susitikę paduodame vieni kitiems rankas kaip tikri draugai, kaip ginklo broliai. Taip susikuria nemeluota broliška atmosfera, kur vieni kitus remiame, motyvuojame. Visi, kurie čia atėjo - galėjo to ir nedaryti.

 

Valanda X galvoje

 

Tam ruošiamės kiekvieną dieną pratybose: jei kas pasisuktų ne taip - žinotume kaip elgtis. Manau, kiekvienas žmogus kariuomenėje turėtų suprasti kur esąs: tai nėra darbas, kuris baigiasi 17 valandą ir išmokama pastovi alga. Esant reikalui,

kiekvienas turėsime daryti tai, ką mokame geriausiai, ko vis dar treniruojamės. Gyvename vieną kartą, o jei jau gyveni, tai norisi kažką tokio nuveikti kad, prireikus, padarytum viską iki galo.

 

Manau, mūsų pajėgose tvyro gera dvasia - savanoriškumo. Tai suteikia galimybę kiekvienam būti (darbais, o ne žodžiais) atsidavusiais tarnybai, lankstiems ir išradingiems patikėtų užduočių vykdyme, džiaugtis gerėjančiu pajėgų ir visos kariuomenės finansavimu, laukti daugiau prasmingų pratybų. Juk, sutikite, oficialiame tvarkaraštyje įrašyti 8 savaitgaliai per metus - tai absurdiškai mažai. Gerai, kad mūsų skyrius pratybų organizuoja žymiai daugiau: už tai reikia dėkoti mūsų vadams ir, akivaizdu, mūsų skyriaus vadui Dariui, kuriam kariuomenė yra aukščiausiai visko, nors civiliniam gyvenime jis turi aibę užsiėmimų.

 

„Savanorio“ informacija

https://bit.ly/2px6OrY

 

 

 

 

Komentuokite
Krašto apsaugos ministerija pasilieka teisę pašalinti komentarus, įžeidžiančius žmogaus garbę ir orumą, skatinančius tautinę, rasinę, religinę nesantaiką, skatinančius smurtą.
Vardas
El. paštas
Komentaro tekstas
Apsaugos kodas secimg

 

 

 
 

 
 
 
 

 
 
 
 
 
 
 
Sprendimas: Fresh Media