Lietuvos kariuomenė
 
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

Pažintis su šimtmetį skaičiuojančia Lietuvos karo inžinerijos istorija - kaip aš tapau sapieriu

2019-02-10
image
Didžiojo karo metu tarnavau rusų kariuomenėje, VI sapierių batalione. 1918 m. antroje pusėje atsidūriau vokiečių koncentracijos stovykloje, kur išbuvau apie 3 mėn. Lapkričio mėn. grįžęs iš koncentracijos stovyklos apsigyvenau Tauragės apskrityje.

1919 m., rodos apie vasario 5 d., <...> sužinojau apie paskelbtą visų tarnavusių kitose kariuomenėse karininkų, puskarininkių ir karo valdininkų mobilizaciją <...> ir tuoj pradėjau ruoštis išvykti. Apsivilkau senais dar rusiškais kariškais drabužiais, iš kurių milinė ir kelnės dar buvo pakenčiamos, o munduras visai padėvėtas. Su savim pasiėmiau vieną paltį lašinių, nes žinojau, kad už juos visko gausiu. Ir drauge su kitais mūsų kaimo vyrais dideliu vežimu išvažiavau. <...>
Į Kauną atvykome vasario mėn. 8 d. anksti rytą. Apie 8 val. jau visi buvome etapo skirstykloje. Ten mane pamatė krn. Valantiejus (jis buvo inžinierijos kuopos vado padėjėjas). Mane jis pažinojo dar iš rusų tarnybos sapierių dalyse, todėl tuoj pasirinko į sapierių būrį. <...> Jis įsakė mums nuvykti į A. Panemunės kareivines, kur, girdi, esąs sapierių būrys.
<...> Visos kareivinės buvo pilnos vokiečių kareivių. Visur klausinėjome, kur stovi lietuviai sapieriai, bet niekas neparodė; visi net sakėsi nežiną, ar apskritai tokie yra. <...>

Apie vakarienę sutikau kažin kokį vyrą, kuris ant rankos turėjo prisisiuvęs tautinių spalvų trikampį. Paklausiau, ar jis nežino, kur stovi sapierių būrys? „O aš ir esu sapieris" - atsakė į save rodydamas kareivis. Jis nuvedė mus į būrį. Ir kas gi pasirodė? Būrys buvo gavęs 3 kazematus vokiečių užimtose kareivinėse. Mes prie tų kareivinių rytą buvome priėję kelis kartus, bet vokiečiai ar tyčia, ar patys nežinodami mums būrio neparodė. Pačių gi sapierių buvo dar tiek maža (vos keli žmonės), kad jų ir negalėjome niekur pamatyti. 

Pirmo kazemato viename gale buvo būrio raštinė, o antrame jo gale stovėjo 2 eilės geležinių lovų. Ten gyveno visas sapierių būrys. Likusieji du kazematai buvo tušti ir skirti būrio pratimams. Čia pat buvo ir visi būrio žmonės - keli, daugiausia sena vokiečių uniforma aprengti, kareiviai. <...> Dar tą patį vakarą už gerą atsivežtų iš namų lašinių gabalą iš vieno vokiečių kareivio gavau karišką mundurą; mano milinė ir kelnės buvo dar tvarkoje ir tuo būdu jau buvau mundiruotas.

Kitą dieną gavau vokišką šautuvą ir kelis šovinius. Apie 12 val. man su keliais kareiviais jau teko vykti sargybon į Aleksotą prie aviacijos turto sandėlių. <...>

Taip vieną dieną ėjome sargybon, o kitą - ilsėjomės. Greitai būrys padidėjo ligi 30 žmonių, nes kasdien atvykdavo po kelis savanorius. Atvykusiems prieš 11 val. išduodavo šautuvą, parodydavo, kaip jį reikia užtaisyti, ir tuoj išsiųsdavo į sargybą. Jei atvykdavo vėliau, tai tą dieną dar pamokydavo, kaip reikia iššauti ir į sargybą išsiųsdavo tik kitą dieną. <...>

Balandžio mėn. būriui jau teko dalyvauti Kauno tvirtovės gynimo paruošimo darbuose, o gegužės mėn. sapieriai jau 2 kuopų sudėtyje išvyko į frontą prieš bolševikus. 

(Ats. adm. kpt. Navakauskas, „Kaip aš tapau sapieriu", 267-270 p., „Karo technikos dalių dvidešimtmetis 1919-1939" Kaunas, 1939 m.)

Komentuokite
Krašto apsaugos ministerija pasilieka teisę pašalinti komentarus, įžeidžiančius žmogaus garbę ir orumą, skatinančius tautinę, rasinę, religinę nesantaiką, skatinančius smurtą.
Vardas
El. paštas
Komentaro tekstas
Apsaugos kodas secimg

 

 
 

 
 
 
 

 
 
 
 
 
 
 
Sprendimas: Fresh Media